„Vykome ten, norėdami pasižiūrėti, kokia bus pasaulio šalių reakcija į Tibeto okupaciją per Olimpines žaidynes ir kaip į tai reaguos patys tibetiečiai, kurie labai tikėjosi palaikymo, protestų, medalių atsisakymo, kurie patys badavo ir protestavo... Galbūt truputį makabriškai nuskambės, tačiau tai buvo kinematografiškai dėkingas laikas pamatyti bei užfiksuoti tikrąjį skausmą, lūkesčius, viltis ir pasaulio reakciją, – prisipažįsta režisierius. – Grįžau niūrios nuotaikos ir jeigu ne tibetietiško budizmo kultūra, kuri nukelia už mirties baimės, skausmo, nevilties ribų, būčiau grįžęs gan „apokaliptiškai“ nusiteikęs. Toks įspūdis, kad Olimpiadoje pasaulis apie okupuotą Tibetą užmiršo. O dar tas karas Gruzijoje prasidėjo... Viskas susidėjo į liūdną vaizdinį, kad pasaulis yra labai trapus. Abejingas ir savanaudiškai pragmatiškas...“
Tai buvo kinematografiškai dėkingas laikas pamatyti bei užfiksuoti tikrąjį skausmą, lūkesčius, viltis ir pasaulio reakciją.Kūrėjas pasakoja ekspedicijos metu sužinojęs, kad po kovo mėnesio demonstracijų Tibete be žinios dingo tūkstančiai žmonių, kad su protestuotojais ar pagautais pabėgėliais atliekami įvairūs bandymai, Kinijos kalėjimuose eksperimentuojama su vaistais ir įvairiomis naujomis technologijomis.
„Tada pajunti, tarsi fašizmas su Goebbelsu dar nenuėjo užmarštin. Nejaugi žiaurumas, tyčiojimasis iš šalia gyvenančios tautos kultūros, jos naikinimas ir bandymas pavergti bet kokiomis priemonėmis atgimsta ir XXI amžiuje? Mes galime likti abejingi, sakyti „ai, tai mūsų neliečia“ – tokią frazę kartais tenka išgirsti iš verslininkų, kai einu ieškoti paramos filmui. Jie sako: „Palauk, bet gi ten Tibetas, jie budistai, o mes – katalikai. Ką Lietuvoje temų nėra?“ – prisimena jam užduotą klausimą V.V.Landsbergis. – Iš tiesų yra temų. Tačiau jeigu per sausio 13-ąją Islandija, Norvegija ir kitos mažos šalys būtų taip pat galvojusios, mes tikriausiai būtume ten, kur ir buvome. Okupacijoje... Už kadaise mums suteiktą paramą ir mes dabar turėtume gražinti skolą, padėti kitiems – Baltarusijai, Gruzijai, Ukrainai, Tibetui, netgi pačiai Rusijai, duodami signalus, kad ji irgi gali būti graži, taiki ir garbinga valstybė. Pageidaudami to ir įsivaizduodami ją tokią.“
Kalbėdamas apie Rusiją, režisierius nesutinka, kad Lietuvos žiniasklaidoje prasminga būtų ją vaizduoti vien kaip „kažkokį siaubą“.
„Tai yra širdinga tauta, nepaisant agresyvaus klano valdžioje. Jeigu kada nors tas viršutinysis karingųjų struktūrų korpusas pasikeistų, pamatytume Rusiją labai draugišką, su kuria mes ir dabar keičiamės koncertais, spektakliais, filmais, bendraujame politikos ir ekonomikos srityse draugiškumo ir lygiavertiškumo pagrindais. Aš manau, kad kultūra, filmai gali visa tai priartinti,“ – tiki V.V. Landsbergis, pridurdamas, kad ir jo filmas apie Tibetą tikrai nebus vien politinis manifestas.
Pagrindinė filmo ašis bus pokalbiai su Jo Šventenybe Dalai Lama, kurie vyko ten ir čia, kai jis lankėsi Lietuvoje.Kodėl režisieriui aktualus Tibetas? „Sutapo daugybė aplinkybių, – tikina kūrėjas, – gal tai ir a.a. Jurgos Ivanauskaitės įtaka, gal prisilietimas prie Jo Šventenybės Dalai Lamos vizito Lietuvoje, kurį man ir mano komandos nariams pavyko užfiksuoti kino juostoje...“
Dabar pasaulyje daug kas domisi Tibeto budizmu, studijuoja „Tibeto mirusiųjų knygą“, klausosi raminančių tibetietiškų meditacinių giesmių. Tačiau Lietuvai, pasak V. V. Landsbergio, aktuali ir nesmurtinio pasipriešinimo filosofija, kurią propaguoja Jo Šventenybė Dalai Lama, skelbdamas Tibetą „taikos zona“. Prieš vykdamas į šią ekspediciją režisierius skaitė Tibeto dvasinio vadovo mintis, gilinosi į „Tibetiečių gyvenimo ir mirties knygą“, bandydamas suvokti, kas vyksta su žmogaus siela po mirties, kur ji keliauja, kaip gali grįžti atgal.
„Tai tarsi galimybė pasiruošti, žinoti ir netgi koreguoti sielos kelionę, jeigu to norima. Tai, mano galva, viena toliausiai pažengusių dvasinių civilizacijų žemėje, – atskleidžia menininkas. – Tačiau pagrindinė filmo ašis bus pokalbiai su Jo Šventenybe Dalai Lama, kurie vyko ten ir čia, kai jis lankėsi Lietuvoje. Beje, Jo Šventenybė Dalai Lama savo pranešimuose apie Tibetą nesako, kad Kinijos valdžia yra žiaurūs smurtautojai, bet visa tai formuluoja pozityviai, prašydamas: „Paskelbkime Tibetą taikos zona – be smurto, be ginklų, be kariuomenės.“ Man ši diplomatiška formuluotė labai patinka. Lietuvą irgi reikėtų paskelbti taikos zona – bent jau nuo vidinių rietenų...“
