Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 2d. 21:08

D.Oelhoffeno „Artimi priešai“ – išgalvotas trileris apie tikras narkotikų prekeivių istorijas

David Oelhoffen Interviu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / David Oelhoffen

Prancūzijos režisieriaus Davido Oelhoffeno filme „Artimi priešai“, kurį jis pristato „Kino pavasaryje“, svarbus ne pats įtemptas trilerio siužetas, bet pagrindinių veikėjų psichologinės dramos, kurias trilerio žanras tik padeda geriau atskleisti. Nors istorija yra fikcija, režisierius tvirtino, kad ją kūrė remdamasis tikrų narkotikų prekeivių Prancūzijoje gyvenimais.

D.Oelhoffeno įtemptas filmas apie prekybą narkotikais Prancūzijoje – kur kas daugiau nei trileris. Režisieriaus teigimu, šį žanrą, kuris persipina su eksperimentiniu art house, pasirinko tam, kad galėtų labiau atskleisti pagrindinių veikėjų išgyvenamas asmenines dramas, kurios ir yra filmo ašis.

Filmo veikėjai Drisas ir Manuelis vaikystėje buvo draugai, bet dabar Drisas tapo policininku, o Manuelis prekiauja narkotikais. Svarbiausias filme yra ne skirtingose barikadų pusėse atsidūrusių draugų konfliktas, o jų vidinės problemos, kurios, nepaisant skirtingo gyvenimo būdo, yra labai panašios. Abu, režisieriaus teigimu, sprendžia identiteto, šeimos problemas.

D.Oelhoffenas istorijos „nuo lubų“ nenurašė – filmas, kaip sako pats, yra daugybės tikrų žmonių panašių likimų fragmentai.

VIDEO: Artimi Priešai l KINO PAVASARIS 2019

– Kaip apibūdintumėte savo filmą žiūrovui – tai yra trileris, psichologinė drama? Ko žmonės gali tikėtis, nuėję į jūsų filmą? – 15min paklausė režisieriaus.

– Tai yra tragedija. Tai yra art house žanro filmas. Mano dėmesys buvo nukreiptas į pagrindinių veikėjų psichologiją, dėmesys jai buvo kur kas didesnis nei kad būtų kuriant vien tik trilerį. Manau, kad filmo forma yra įdomi – tai yra trileris, bet dėmesys skiriamas veikėjų psichologijai.

– Ar būtent tokio filmo idėją ir turėjote? Kuo skiriasi filmas nuo pirminės idėjos, kiek ji keitėsi filmuojant?

– Ji pasikeitė rašant. Turiu draugę advokatę, taigi turėjau galimybę sutikti daug stambių narkotikų prekeivių. Aš kalbėjausi su jais, jie su manimi sutiko bendrauti gana lengvai. Mano klausimai buvo apie vaikus, pinigus, ne apie narkotikus, bet apie tai, kaip jie gyvena. Buvau labai nustebęs.

Pagalvojau, kad būtų įdomu parodyti atotrūkį tarp to, kaip įsivaizduojame jų gyvenimą, ir koks jis yra iš tiesų. Rašydamas scenarijų pamaniau, kad tai yra puiki proga kalbėti apie identiteto problemas Prancūzijoje. Todėl pamaniau, kad policininkas galėtų būti kilęs iš Šiaurės Afrikos, ir taip filmo centre atsidūrė identiteto Prancūzijoje problema.

Taigi taip, idėja keitėsi. Iš pradžių norėjau parodyti nusikaltėlių neromantišką gyvenimą, ir tai staiga tapo filmu apie identiteto problemas Prancūzijoje.

– Taigi nuo pat pradžių norėjote rodyti būtent imigrantų bendruomenę? Kodėl narkotikais prekiauja ne prancūzai? Ar jūs tiesiog pamatėte, kad tuo dažniau užsiima būtent imigrantai?

– Aš norėjau parodyti marokiečių bendruomenę, nes Prancūzijoje tai yra bendruomenė, kuri, pavyzdžiui, atsakinga už hašišą. Tai yra priemiesčių problema. Aš kalbėjausi su narkotikų prekeiviais, ir jie buvo kilę iš Maroko. Pamaniau, kad gera mintis yra sukurti policininką, kuris taip pat yra kilęs iš tos pačios bendruomenės.

Pagrindines identiteto problemas iliustruoja pagrindinio veikėjo Driso (vaidina Reda Katebas) herojus. Manau, kad tai yra labai įdomus personažas. Mintis buvo nufilmuoti, parodyti bendruomenę Prancūzijoje, kuri gyvena priemiestyje, yra gana izoliuota nuo visuomenės. Ta izoliacija, kurią nulėmė Prancūzijos valdžia prieš 3–4 dešimtmečius, sukuria labai daug problemų.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Davidas Oelhoffenas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Davidas Oelhoffenas

– Taigi viskas, kas nutinka filme, yra pagrįsta jūsų atradimais, ir panašios istorijos iš tiesų vyksta ir dabartinėje Prancūzijoje?

– Taip, tai yra realybė, o ne mano fantazijos. Aišku, kad tai yra fikcija, bet paremta tikrais faktais. Viskas, kas nutinka filme, gali būti tiesa. Aš išgirdau labai daug istorijų, paėmiau po detalę istorijos iš kiekvieno savo pokalbio su narkotikų prekeiviais. Viskas galėtų būti tiesa.

Taip, tai yra realybė, o ne mano fantazijos. Aišku, kad tai yra fikcija, bet paremta tikrais faktais. Viskas, kas nutinka filme, gali būti tiesa.

Prancūzijoje, kaip ir daugelyje turtingų valstybių, yra daug socialinių klasių, kurios yra izoliuotos, kurios nepriklauso visuomenei, tautai. Jos nesijaučia, kad priklausytų valstybei. Identitetas kuriamas geografiniu pagrindu, o ne tautos, kas yra labai keista. Tai yra didelis komunitarizmo pavojus.

– Kaip jūs vystėte konfliktą tarp pagrindinių filmo veikėjų? Konfliktas yra akivaizdus ir skausmingas, nors jų tiesioginis susidūrimas ir yra retas, nerodoma daug jų atvirų ginčų.

– Drisas nori būti matomas kaip prancūzas. Todėl jis nusprendė tapti policininku, ir jį atstūmė jo bendruomenė, jo šeima. Aš manau, kad filmo metu jis supranta, kad jam tai yra pernelyg skausminga, ir jis bando grįžti namo pas šeimą, susitikti su tėvu. Jam vis tiek reikia jo šeimos, jam reikia žinoti, kas jis yra.

Manuelis, priešingai, mano, kad turi šeimą, kad priklauso marokiečių klanui. Jis supranta, kad jo ryšiai šioje šeimoje yra dirbtiniai, tai nėra šeimos ryšiai, tik verslas. Jis supranta, kad jo šeima nėra šeima.

Taigi du pagrindiniai veikėjai sprendžia šeimos ir identiteto problemas. Stengiausi sukurti filmą apie intymias jų problemas. Taigi konfliktas vyksta ne tarp Driso ir Manuelio, bet jie abu susiduria su panašiomis problemomis. Iš tiesų svarbus čia ne konfliktas tarp policininko ir nusikaltėlio.

– Taigi sakote, kad net jiems ir priklausant skirtingoms bendruomenėms (vienas yra nusikaltėlis, kitas – policininkas, tad labiau integruotas visuomenėje), jie susiduria su tomis pačiomis šeimos ir identiteto problemomis?

– Policininkas nėra labiau integruotas. Jis norėtų, bet jis supranta, kad net paaukštinimas jam yra suteiktas tik todėl, kad jis yra arabas. Jis supranta, kad jį atstumia ir šeima. Taigi jis yra vienišas. Tai nėra istorija apie žmogų, kuris yra integruotas. Jie abu sprendžia tuos pačius klausimus, jie abu yra atstumtieji.

– Filmo pradžioje Drisas pameluoja, kad nekalba arabiškai. Ar tai ir yra ženklas jo noro būti prancūziškos visuomenės dalimi?

Aš pats esu pusiau ispanas, pusiau prancūzas. Gimiau Ispanijoje, užaugau Prancūzijoje. Daug metų aš jaučiausi prancūzas, atmečiau savo ispanišką pusę dėl įvairių priežasčių. Tai buvo labai skausminga, aš pasijutau kur kas geriau, kai priėmiau ir susitaikiau su savo dviem identitetais.

– Jis atmeta savo arabišką identitetą, jis neigia tą savo gyvenimo dalį. Manau, kad to padaryti yra neįmanoma, tai yra labai skausminga. Tiek filmo pradžioje, tiek pabaigoje jis grįžta pas šeimą ir bando pasimatyti su tėvu.

Aš pats esu pusiau ispanas, pusiau prancūzas. Gimiau Ispanijoje, užaugau Prancūzijoje. Daug metų aš jaučiausi prancūzas, atmečiau savo ispanišką pusę dėl įvairių priežasčių. Tai buvo labai skausminga, aš pasijutau kur kas geriau, kai priėmiau ir susitaikiau su savo dviem identitetais. Manau, kad tą patį patiria Drisas – tai yra skausminga ir pavojinga.

Trilerio žanras yra skirtas šių problemų išryškinimui.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./David Oelhoffen
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./David Oelhoffen

– Kodėl Prancūzijoje egzistuoja šios identiteto problemos? Juk šalyje gyvena tiek daug skirtingų tautų, yra tiek daug skirtingų kultūrų, tiek imigrantų, vis tik į šalį atvykę žmonės kažkodėl bando atmesti savo šaknis, jas neigti.

Kuo pasaulis tampa labiau globalus, tuo daugiau turi galvoti apie identitetą. Populizmas kelia identiteto klausimą. Tai nėra pats geriausias būdas apie tai mąstyti.

– Tai yra ne tik Prancūzijos, bet viso pasaulio problema. Prancūzija turi ilgą kolonijinę istoriją, mes turime ilgamečius ryšius su Afrika. Normalu, kad dėl to daug afrikiečių atvažiuoja į Prancūziją ir čia bando kurti geresnį gyvenimą. Dėl globalizacijos visi susiduria su identiteto klausimu. Kuo pasaulis tampa labiau globalus, tuo daugiau turi galvoti apie identitetą. Populizmas kelia identiteto klausimą. Tai nėra pats geriausias būdas apie tai mąstyti. Populistai bando išgąsdinti žmones. Mes gyvename pasaulyje, kuriame vyksta didelė migracija, ir daug tautų galvoja apie savo identitetą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/