„Dvi dienos Paryžiuje“
Režisierė: Julie Delpy, JAV, Vokietija, Prancūzija.
Vaidina: Julie Delpy, Adamas Goldbergas, Danielis Brühlas, Marie Pillet, Albertas Delpy.
Įvertinimas: 9/10
Prancūzė Marion ir amerikietis Džekas praleidžia dvi dienas Paryžiuje ir be perstojo ginčijasi vienas su kitu. Tačiau jų tarpusavio santykių erzelynas neatgraso, nes viskas yra be „galo mielų formų“. Mylėtis ar nesimylėti, važiuoti taksi ar metro, kas geriau – Amerika ar Prancūzija, kaip bendrauti su tėvais – mielai ir lipšniai ar atvirai ir pašaipiai?
Ir dar, žinoma, tarpusavio pavydas – juk Paryžius yra Marijon jaunystės miestas ir gatvės pilnos Marijon meilužių. Džekas, kuris ir šiaip gan paranojiška asmenybė, visiškai pasiunta. „Kas ta Marijon, kurią aš myliu? Ji juk permiegojo su visais Paryžiaus vyrais?“, – galvoja vargšelis.
Toks siužetas yra gana banalus, neoriginalus, bet talentinga mikroscenų vaidyba viską gelbsti. Be to, humoras – gana intelektualus, su potekstėmis, sarkazmu, ironija. Dažnai jauti, kad ginčijasi intelektualus, bet amerikietiškas Niujorkas (Džeko miestas) su labiau laukiniu, autentiškai laisvu Paryžiumi (Marijon miestas).
Ir, žinoma, abu aktoriai – tikrai nuostabūs. Julie Delpy, vaidindama Marijon, atrodo, vaidina save. Paryžietė, gyvenanti Niujorke, laisvai kalbanti angliškai, bet vis tiek prancūzė. Tikrai elegantiška, bet kartu kažkaip savotiškai nevalyva, neišsipuošusi, natūraliai graži. Ir Džekas, tatuiruotas žydas iš Niujorko, maskuliniškos išvaizdos ir greičiau Woody Aleno tipo sielos. Labai žavus derinys, tikrai reikia pagirti filmą režisavusią Julie Delpy už puikų partnerio pasirinkimą.
Tarp Niujorko ir Paryžiaus
Filmą galima nagrinėti ir Niujorko-Paryžiaus plotmėje. Juk Amerikos ir Prancūzijos ryšiai gerai žinomi. Emancipuota Marijon Amerikoje suranda naują erdvę, kur ji dar labiau atsiplėšia nuo savo aplinkos. Tačiau grįžusi į Paryžių Marijon nepasikeičia, o stebėtinai natūraliai ir vėl tampa šio miesto dalimi. Ir, matyt, būtent tai veda iš proto Džeką.
Juk taip keistai natūralu – būti kosmopolitu ir kartu visiškai paryžiečiu. Džekas jaučiasi lyg pakliuvęs į lėlių teatrą, nors nėra dėl to visiškai tikras. Kas tie žmonės, šnekantys savo keista kalba (Džekas nemoka prancūzų kalbos)? Tie begaliniai bučiniai, visada baisiai sarkastiškos šypsenos, žvilgsniai. Ir kas tada Marijon – ar ji mano pusėje, ar ji irgi viso šio siaubingo spektaklio dalis?
Taigi, nors tai iš esmės dviejų aktorių filmas, bet juosta yra ne apie santykius, o apie kultūrą, buvimą svetimame krašte, bandymus draugauti su kitos kultūros žmogumi. Ar galime mes – protingi, emancipuoti, išsilavinę žmonės – susitarti, būti atviri, išlikti ištikimi. Turbūt ne, sako mums šis filmas, nes paryžietiška Marijon figūra čia simbolizuoja nesugebėjimą peržengti savo aplinkos, atitrūkti nuo, galėtume sakyti, savęs pačios.
Stebėtinai gili išvada tokiam, atrodytų, lengvo turinio filmui. Bet pažiūrėkite į šį filmą kiek rimčiau ir nesunkiai pamatysite, kad visi tie juokai ir ginčai nėra komedija, o svarstymas apie žmogaus tapatybę.