Tai jau trečiasis aktorės vaidmuo Kanados jaunuoju vunderkindu vadinamo režisieriaus Xavier Dolano filmuose. Dramoje „Aš nužudžiau savo mamą“ („I Killed My Mother“, 2009) ji įkūnijo mokytoją, o „Bet kokiu atveju Lorens“ („Laurence anyways, 2012“) jai teko pagrindinis merginos, kuri sužino, jog jos mylimasis nori tapti moterimi, vaidmuo. Talentinga aktorė pasidalijo mintimis apie darbą su X. Dolanu ir įkūnytus personažus.
Sukūrėte vaidmenį pirmajame tuo metu dvidešimtmečio X. Dolano filme „Aš nužudžiau savo mamą“ (2009). Kodėl nusprendėte priimti debiutuojančio režisieriaus pasiūlymą?
Pirmoji ir pagrindinė priežastis – man labai patiko filmo scenarijus. Kai pirmą kartą jį perskaičiau Xavier buvo tik 17 metų. Scenarijus buvo drąsus, aktualus ir jaudinantis. Mane sužavėjo ir pats režisierius – ambicingas, hiperaktyvus, protingas ir ne pagal metus subrendęs. Nedvejojusi sutikau.
Pagrindinį Fredės vaidmenį filme „Bet kokiu atveju Lorens“, už kurį gavote Kanų festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ geriausios aktorės apdovanojimą, X. Dolanas parašė būtent Jums. Ar tai tiesa? Kuo Fredės vaidmuo ypatingas?
Xavier taip sako (juokiasi). Šį vaidmenį jis man pasiūlė dar filmuojantis „Aš nužudžiau savo mamą“. Filmo „Bet kokiu atveju Lorens“ scenarijus buvo labai kinematografiškas, todėl galėjau pajusti filmą ir puikiai įsivaizduoti, kaip jis atrodys ekrane, o Fredės personažas – tikra dovana aktoriui. Jis be galo gyvas, mylintis ir tuo pačiu kovojantis su savo jausmais.
O kokie buvo įspūdžiai, perskaičius naujausio režisieriaus filmo „Mamytė“ scenarijų?
Pajutau ankstesnių, keturių režisieriaus darbų tąsą, tačiau „Mamytės“ scenarijus buvo žymiai brandesnis ir gilesnis. Atrodė, kad jam ir filmui „Aš nužudžiau savo mamą“ scenarijų rašė skirtingi žmonės. Ko, iš tiesų, nebuvo. „Mamytės“ scenarijus man pasirodė toks geras, kad net buvo baisu kažką padaryti ne taip (juokiasi).
Jūsų „Mamytėje“ suvaidinta Kaila bėga nuo savo praeities ir šeimos. Ką ji atranda Dianos ir Styvio draugijoje? Laisvę ar kitą, ją suprantančią šeimą?
Ir laisvę, ir šeimą. Visi filmo personažai išgyvena sunkų etapą, todėl jiems reikia vienam kito. Ši atsiskyrėlių trijulė, leisdami laiką drauge, tarsi gelbėjasi, pasisemia jiems taip reikiančios stiprybės. Kaila kovoja su praeitimi ir, deja, būdama su savo šeima, ji nesijaučia gerai. Diana ir Styvis jai pasiūlo savo draugiją, kurioje ji gali būti savimi ir pamažu keistis.
Kaip manote, kodėl Kaila filme yra kaimynė? Juk ji galėjo būti bendradarbė, Styvio mokytoja ar dar kažkas. Ar tai turi papildomos reikšmės?
Net nebuvau apie tai pagalvojusi. Įdomus pastebėjimas. Manau, kad režisierius šią aplinkybę sugalvojo intuityviai. Faktas, jog Kaila yra Dianos ir Styvio kaimynė, logiškai pagrindžia jos veiksmus. Juk mažai pažįstamiems žmonėms, tarkime kaimynams, mes galime būti žymiai atviresni nei savo šeimos nariams. Ji laukia šanso kam nors atsiverti, kad galėtų geriau pasijusti.
Kaila nebedirba mokykloje, jos kalbos sutrikimas atsirado prieš kelerius metus, bet priežastys neatskleidžiamos. Atidus žiūrovas gali pastebėti tik subtilią užuominą apie jos praeitį. Kodėl režisierius nusprendė tik užsiminti apie Kailos istoriją?
Tai, tiesa, Xavier tai padarė apgalvotai. Diana ir Styvis yra pagrindiniai filmo personažai. Jie – lyg atvira knyga. Mes žinome, dėl ko jie kenčia, mums aiškūs jų jausmai – apie tai jie daug kalba. Kailos personažą gaubia paslaptis.
Kanų festivalyje „Mamytė“ laimėjo Žiuri prizą, o po premjeros žiūrovai plojo atsistoję. Kritikai taip pat giria šį filmą. Kaip manote, kodėl jis susilaukia vis daugiau gerų atsiliepimų?
Ši drama kalba labai plačiai publikai ir paliečia ne tik šeimas auginančias bėdų dėl hiperaktyvumo ir dėmesio trūkumo turinčius vaikus. Jis kalba apie bendražmogiškus dalykus, apie gyvenimo sunkumus, su kuriais visi susiduriame.
