Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ jau nuo spalio 13 d. sieks parodyti pabėgėlių gyvenimo kasdienybę ir dekonstruoti juos gaubiančius mitus. Jūroje peršlapę batai, vėjo nugairinti veidai ir ne visada svetingas europietiškas glėbys įgauna visai kitas prasmes, žvelgiant į festivalio programoje pristatomus filmus.
„Liepsnojanti jūra“
Kol kažkas pabėgėlių temą išnaudoja savo politinei komunikacijai, kažkur miršta žmonės. Vien praėjusiais metais beveik 3,8 tūkst. pabėgėlių nuskendo bandydami perplaukti Viduržemio jūrą ir patekti į išsvajotąją Europą. Italų režisieriaus Gianfranco Rosi dokumentinis filmas „Liepsnojanti jūra“ pasakoja istoriją apie pabėgėlių krizę, kurioje meistriškai supina Italijos Lampedūzos salos gyventojų kasdienybė ir naujųjų atvykėlių likimai.
Šioje juostoje vienu metu vystomos kelios siužetinės linijos. Žvejo sūnus Samuelis iliustruoja nerūpestingą vaiko gyvenimą, kuris guviai domisi aplinkiniu pasauliu ir nuolatos turi klausimų apie jūrą. Pabėgėlių dramos vaizdai stipriai kontrastuoja su iš pažiūros ramiai tekančiu salos gyvenimu. Čia ir žmonių pilni laivai, kuriuose reikia kovoti už savo gyvybę, ir į krantą guldomi mirusieji, ir kasdienybės paįvairinimas futbolu ar dainomis, siekiant prisiminti, kad nesi tik statistinis vienetas policijos žurnale.
„Kiekvieno žmogaus pareiga yra padėti kitam. Kaip gali priprasti matydamas mirusius vaikus ir moteris?“, – retoriškai klausia saloje dirbantis daktaras, kuriam tenka ne tik apžiūrinėti sergantį Samuelį, bet ir jūroje nuskendusius pabėgėlius.
Režisierius stengiasi išvengti moralinių pabėgėlių krizės vertinimų ar primesti savo nuomonę. Čia nebandoma papasakoti, kodėl viskas prasidėjo ir, ką daryti. Jo tikslas – iš arti parodyti, kaip susiduria du skirtingi pasauliai ir tarsi priminti, kad esame vieno vyksmo dalis. Kaktusą savo laidyne sužalojęs Samuelis, vėliau “pagydo” jį lipnia juosta. Taip atviru paliekamas klausimas, kiek pabėgėlių kontekste galime būti sau atviri ir sulipinti jūros bangose dūžtančius žmonių likimus.
Spalio 13d. – lapkričio 8 d. filmą „Liepsnojanti jūra“ galės išvysti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos žiūrovai. Bilietus galite įsigyti čia.
„Sonita“
Aštuoniolikmetė pabėgėlė iš Afganistano Sonita svajoja tapti tokia pat garsia dainininke kaip jos mylima Rihanna. Tačiau ne viskas taip paprasta. Iranas, kuriame ji gyvena, yra ne mažiau konservatyvus už jos gimtinę ir moterims dainuoti čia draudžiama. Negana to, Afganistane likusi šeima nusprendžia parsivežti Sonitą namo ir parduoti kaip nuotaką. Tokiu būdu šeima turėtų pinigų nupirkti nuotaiką jos broliui. Skamba siurrealistiškai, bet visa tai pasakoja Irano režisierės Rokhsareh Ghaem Maghami filmas.
Sonita priešinasi šeimos sprendimui, kuria dainas apie skaudžias savo gyvenimo patirtis bei prieš savo valią ištekinamas paaugles. Savo dainomis ji išsako tai, ko neišdrįstu pasakyti į akis savo tėvams ar griežtų papročių paisančiai visuomenei.
„Turi išmokti virti ir ištekėti“, – nukerta jos močiutė, nes tokios yra tradicijos, kurioms privaloma nusilenkti. Filmo kūrėja asmeniškai įsitraukia į Sonitos istoriją, ištrindama ribas tarp režisieriaus ir herojaus. Tai retai sutinkamas posūkis dokumentiniame kine, priartinantis žiūrovą prie ekrane rodomų įvykių.
„Sonita“ kelia nepatogius klausimus apie mergaičių padėtį Afganistane, o pagrindinė filmo herojė tampa laisvės ir drąsos simboliu, pati net nesuprasdama savo dainų poveikio. Tai itin atviras ir skaudus pasakojimas apie mums tolimą pasaulį, kurį mūsų kultūroje apibrėžia tik kontūras žemėlapyje.
Spalio 13d. – lapkričio 8 d. filmą „Sonita“ galės išvysti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos žiūrovai. Bilietus galite įsigyti čia.
„Atmink savo vardą, Babilone“
Nedidelės lūšnos, suręstos iš palečių ir brezento, aplink besivoliojančios šiukšlės ir vėjų nugairinta žemė, kurioje stūkso didžiuliai šiltnamiai. Toks yra filmo „Atmink savo vardą, Babilone” pasaulis, kuriame Ispanijos pakrantėje įsikūrę pabėgėliai laukia dokumentų, kad galėtų pradėti legaliai dirbti.
Filmo herojai nuolatos kalba apie paslaptingus, brangiai kainuojančius advokatus, kurie turi sutvarkyti popierius, tačiau jų taip niekada ir neišvystame. Vienintelis čia gyvenančių žmonių ryšys su pasauliu – trumpi pokalbiai su šeima, kurių metu pasakojama, kad „viskas sekasi gerai”.
Nuolatinis laukimas yra pagrindinė filmo tema, kuri preziciškai nugludinama, išryškinant visą kasdieninę beprasmybę, įkyriai užplūstančią filmo veikėjų buitį. Kuriama nuojauta, kad šioje Niekieno žemėje gyvenantys žmonės čia įstrigę amžiams – be pradžios ir pabaigos.
„Marokietis visada yra įtartinas“ – su apgailestavimu sako vienas iš filme šmėžuojančių vyrų. Lyg patvirtindama jo mintį, kamera slysta užrašais, nukreiptais prieš imigrantus. Niekam neįdomūs tavo motyvai, šeimos ilgesys ar skurdžios gyvenimo sąlygos, nes tu esi tas nepageidaujamas „kitas“, įsibrovęs į svetimą žemę. Visgi filmas tik probėgšmiais paliečia šią temą. Visa kita – sunkus laukimas, įrėminamas statiškos kameros ir pilkų peizažų.
Spalio 13d. – lapkričio 8 d. filmą „Atmink savo vardą, Babilone“ galės išvysti Vilniaus ir Klaipėdos žiūrovai. Bilietus galite įsigyti čia.
