Sekite 15min Google
Jau 20 metų apie kino galią ir poveikį kalbantis festivalis spalio 5–25 d. ir vėl sugrįžta pas žiūrovus, o jo vadovas Gediminas Andriukaitis ir programos vadovė Eva Sinicaitė prisimena pačią pradžią, svarsto apie dvidešimtmečio pokyčius ir pasakoja apie filmus, kurie keitė jų pačių įsitikinimus.
– Grįžkime į 2007-uosius. Kaip su kinu visiškai nesusijusios profesijos atstovams – teisininkams – kilo festivalio idėja?
G. A.: Baiginėjome teisės studijas ir turėjome didelį norą kalbėti svarbiomis žmogaus teisių temomis. Tačiau tam nebuvo paveikaus būdo, kuris pasiektų didesnes, o ypač – jaunas, auditorijas. Tebuvo visokios mokslinės konferencijos ir seminarai, buriantys specialistus ir teisės studentus. O kaip gi tokiomis svarbiomis temomis pasikalbėti su platesniu ratu žmonių?
Kinas atsirado atsitiktinai ir laiku – man pačiam teko patirti kelis filmus, po kurių atsivėrė akys ir kilo didžiulis įkvėpimas bei suvokimas, kad apie svarbius dalykus galima kalbėti tokiu būdu. Supratau, kad filmai gali atrakinti temas, suteikti kitas perspektyvas, sužadinti empatiją – pamačiau neįtikėtiną galimybę per kiną kalbėti plačiau ir, svarbiausia, būti suprastiems.
– Idėja virto pirmuoju festivaliu – prisiminkite, kaip jis atrodė?
G. A.: Tai buvo labai žavi ir įdomi patirtis, kuriai pasiryžti gali tik visiškai naivūs žmonės. Kai esi jaunas ir dar naivokas, atrodo, kas gi čia tokio sudėtingo – padaryti festivalį (šypsosi). Šioje srityje buvome visiški naujokai.
Kurti festivalį mus įkvėpė kolegos iš Lenkijos – tarptautinis kino festivalis „WatchDocs“, jie ir sudarė pirmąją „Nepatogaus kino“ programą. Nors tai, žinoma, buvo didžiulis palengvinimas, iššūkių ir niuansų vis tiek netrūko – pasirodo, dar reikia reklamuotis, tinklelį ir sales suplanuoti, kažkokias laikmenas atsisiųsti ir pan.
Antrieji metai buvo ir lengvesni, ir sunkesni – nutarėme patys sudaryti filmų programą ir atsirinkti filmus, tad vėl pasinėrėme į naujus iššūkius.
Bet galiausiai niekas nebeatrodė taip sunku, kai pamatėme, kad žmonėms tokio festivalio reikia.
Bet galiausiai niekas nebeatrodė taip sunku, kai pamatėme, kad žmonėms tokio festivalio reikia – jau pirmaisiais metais pritraukėme kelis tūkstančius žiūrovų. Kažką teisingai užčiuopėme.
– Per 20 metų daug kas pasikeitė. Kinas yra legaliai prieinamas namie, informacija apie pasaulyje vykstančius įvykius – ranka pasiekiama, o ir žmogaus teisės įgavo kitą svarbą. Kaip per tuos metus pasikeitė „Nepatogus kinas“?
G. A.: Vis sulaukiu klausimų, kaip gi kuruoti festivalio programą dabartiniame pasaulyje, kai žmogaus teisių pažeidimai ir „raudonos vėliavėlės“ yra visur, kur bepažvelgtum. Regis, viskas dega, viskas griūna – kaip atsirinkti, apie ką svarbiausia pakalbėti? Mes nesistengiame prioritetizuoti temų ar mėginti kažkaip atsirinkti „svarbiausias“ – mums svarbiau, kokį poveikį gali turėti vienas ar kitas filmas.
E. S.: Anksčiau vien parodyti filmą LGBT tema buvo wow – kažkas pagaliau apie tai kalba! Kartais net įvykdavo kažkoks šoko efektas, kai kino salėje netikėtai susipažindavai su dar negirdėtu siaubingu istoriniu įvykiu. Dabar informacija internete prieinama bet kuriuo metu – valgant ar važiuojant troleibusu. Tad kine jau galbūt nebesieki sužinoti kažko naujo, jame atsiranda kita prasmė.
Pavyzdžiui, kalbant tokiomis skaudžiomis temomis, kaip Palestina ar Ukraina, kino seansai tampa proga susitikti ir pabūti kartu. Filmo žiūrėjimas kino teatre yra tarsi bendras įvykis, išgyvenimas – sutinki į tą patį seansą atėjusius žmones, kuriems rūpi tas pats, kas ir tau. Ir jūs nebūtinai po filmo pasikalbėsite, tačiau yra svarbus vien pats faktas, kad yra daugiau žmonių, kuriems rūpi ir jūs kartu kažką liudijate – tu nesi vienas, įstrigęs savo telefone, doom scroll’indamas lovoje.
Kinas tampa būdu šiek tiek ištrūkti iš to baisaus informacinio srauto ir kitaip pažvelgti į vieną ar kitą situaciją.
Kinas tampa būdu šiek tiek ištrūkti iš to baisaus informacinio srauto ir kitaip pažvelgti į vieną ar kitą situaciją. Juolab, kad nors festivalio filmai kalba apie rimtas temas, tačiau dažniausiai jie turi ir šviesos, ir juoko – matai tikras istorijas ir žmones, kurie, išgyvenę dalykų, vis tiek pasirenka kalbėti ir mato prasmę dalintis, ieško grožio ir vilties visokiomis aplinkybėmis. Būna, kad pačios žiauriausios istorijos tampa labiausiai įkvepiančiomis.
– Koks yra „Nepatogaus kino“ žiūrovas? Ar jis ateina todėl, kad jam rūpi filmo tema ir jis su ja jau šiek tiek susipažinęs, ar ateina nustebti ir sužinoti?
G. A.: Mūsų žiūrovas yra smalsus pasauliui, norintis kažką sužinoti. Ko gero, niekas neateina į festivalį pavadinimu „Nepatogus kinas“ tiesiog šiaip sau, kad praleistų tuščią valandą gyvenime – tai galima padaryti paprasčiau (šypsosi).
Ir iš tiesų festivalio filmai žmonėms palieka ilgai trunkantį įspūdį – dar kartą tuo įsitikinome paprašę žiūrovų pasidalinti jiems labiausiai įsiminusiais filmais. Sulaukėme labai gražių liudijimų, kaip, pavyzdžiui, žmogus filmą pamatė prieš kelioliką metų, iki šiol jį prisimena ir sako, kad tai jį kažkaip pakeitė, kažką paliko. Tokią kino galią patyrę žiūrovai sugrįžta vėl ir vėl.
Tokią kino galią patyrę žiūrovai sugrįžta vėl ir vėl.
E. S.: Mūsų žiūrovai – labai įvairūs, nes pas juos ateiname skirtingais būdais. Tai nėra vien didžiųjų miestų kino teatrų lankytojai, didelę dalį savo auditorijos mes pasiekiame per miestelių bibliotekas ar edukacijas moksleiviams.
Iki šiol prisimenu vieno žiūrovo žinutę po filmo „Šventiesiems stebint“ peržiūros bibliotekoje, kuri vyko prieš porą metų. Kasmet mes šiek tiek jaudinamės, kaip gi dar naujai pakalbėti apie Ukrainą, kaip sudominti, kai jau, regis, daug kam tai nebeįdomu.
O štai po to seanso žmogus mums parašė, kad nors iki šiol daug domėjosi naujienomis ir jas sekė, bet tik tas pamatytas filmas jį paskatino pirmą kartą paaukoti Ukrainai – įsitikino, kaip tai svarbu. Tad kartais patys negalime nuspėti, koks tas mūsų žiūrovas ir kaip filmas jį palies.
– Papasakojote apie žiūrovų iki šiol nepaliekančius festivalio filmus. O kokie „Nepatogaus kino“ filmai yra apsigyvenę jūsų galvose?
G.A.: Atradimo momentus išgyvenu kasmet, kiekviename festivalyje. Kaskart atrandu, kas mane sužavi, įkvepia, nustebina – ko gero, dėl to ir toliau užsiimu šia veikla. Vis aptinku tokį filmą, kuris sujaudina, ir nenustoju galvoti, kaip svarbu jį parodyti.
Kartais tai būna maži, bet labai stiprūs, gražūs ir įkvepiantys dalykai. Per pusantros filmo valandos gali pabūti tikrame žmogaus gyvenime – tokiame autentiškame, su giliomis mintimis ir išgyvenimais. Tai įkvepia.
Šiemet vienas tokių filmų man buvo „Pakvaišę dėl ratų“ – režisieriaus ir jo personažų ryšys ten toks artimas ir tikras! Filmo veikėjai turi negalią, tačiau visiškai nejunti to mažybinio globėjiškumo, kaip vis dar būna įprasta kalbant šia tema.
Manydami, kad neva turime kažkaip pagloboti, patys to nenorėdami iš tiesų kartais šitaip sumenkiname žmonių orumą. O šiame filme to visiškai nėra ir tai yra labai žavu – jį pažiūrėjęs sau pagalvojau: „va, toks turi būti santykis!“ Šis momentas gali pasirodyti kaip smulkmena, bet jis visam laikui išlieka su tavimi.
E. S.: Iš šiemetinės programos išskirčiau „Palestinos komedijos klubą“ – tai yra visai kitoks filmas apie Palestiną, nei esame įpratę matyti, jis nėra vien apie genocidą ir mirtis. Šis šviesus kelio filmas aplanko skirtingas šalies vietas ir supažindina su turtinga jos kultūra ir istorija.
Taip pat mane labai netikėtai prigavo filmas „Amazomanija“ – daug apie jį galvojau. Jį pradėjau žiūrėti kaip filmą apie nepažintą gentį Amazonės džiunglėse – gi labai įdomu stebėti, kaip jie elgiasi, ką veikia. Smalsu.
O tada, per daug neišduodant, filmas apvertė žvilgsnį ir buvau priversta pažiūrėti į save – kaip gi aš žiūriu į tą gentį? Po „Amazomanijos“ kurį laiką jautriau žiūrėjau ir kitus filmus, vis keldama sau klausimus: ar šis žvilgsnis neeksploatuoja, ar etiška taip daryti? Privertė susimąstyti, kaip mes žiūrime į kitus žmones.
Iš ankstesnių festivalio filmų labiausiai prisimenu „Transnistra“ apie paauglių grupelę Moldovos separatistiniame Padniestrės (Transnistrijos) regione. Galiu sakyti, kad tai – vienas iš tų filmų, kurie pakeitė gyvenimą (šypsosi). Buvau nustebusi ir įsikvėpusi, kaip visgi gali paliesti dokumentinis kinas, ir iki šiol prisimenu tą jausmą po seanso.
Dabar tai patiriu kasmet – būna, sudarinėjant „Nepatogaus kino“ programą užsienio festivalyje pasižiūrėjusi kokį filmą vaikštau gatvėmis ir galvoju, kokia visgi galinga yra dokumentika – ji gali pakeisti pasaulį.
– Šie metai festivaliui – ypatingi, jubiliejiniai. Kuo šiemetiniame „Nepatogiame kine“ labiausiai didžiuojatės?
E. S.: Tuo, kad žiūrovams galėsime parodyti filmą „Betono istorija“ (šypsosi). Šio režisieriaus serijos „How to with John Willson“ tapo visiška HBO sensacija, net, sakyčiau, reiškiniu.
Tad kai Johnas Willsonas išleido savo pirmąjį ilgo metro filmą, supratau, kad teks labai pasistengti norint jį gauti. Ir gavome! Tad žiūrovai turės išskirtinę progą „Betono istoriją“ pamatyti kino teatre, o su filmu sugalvojome ir smagių veiklų – betono ekskursijas.
Tai yra vienas iš tų retų atvejų, kai filmas – ir juokingas, ir rimtas, ir labai gilia įlenda, tačiau tuo pat metu viskas atrodo paprasta. Jam pasibaigus, lieki su kažkokia pasaulėžiūra, nors filmas jos primygtinai lyg ir nesiūlė.
G. A.: O aš labiausiai didžiuojuosi mūsų retrospektyvine programa „20 metų nepatogaus kino“ – džiaugiuosi, kad pavyko išpildyti sumanymą pakviesti žiūrovus ją sudaryti.
Ši idėja gimė pernai, paskutinę festivalio dieną, ir ji išsipildė. Tad pagerbdami filmais ir savo patirtimis pasidalinusius žiūrovus bei kino poveikį iš esmės, šios programos filmu „Alioša“ atidarome 20-ąjį festivalį.
„Alioša“ gražiai iliustruoja, kad geri filmai išlieka aktualūs visada – prieš beveik 20 metų sukurta dokumentika apie Estijoje vykusius protestus prieš rusų kareivio paminklo nukėlimą šiandien jaudina taip pat, kaip tada. Ir atrodo lyg šiandienos filmas.
