Filme „Elektroninių atliekų istorija“ (angl. The E-Waste Tragedy) pasakojama apie pavojingą ir nelegalią elektroninių atliekų kelionę, kurios dalyviais, ne savo noru, galime būti ir mes visi. Elektroninių atliekų problema pasaulyje susirūpinta pakankamai neseniai. 1989 metais buvo pasirašyta Bazelio Konvencija. Pasirašiusios 184 šalys įsipareigojo rūpintis išmetamomis atliekomis ir užtikrinti, kad šios nepatektų į trečiojo pasaulio valstybes. Tačiau susitarimai ne visada sugeba užkirsti kelią nelegaliam atliekų panaudojimui.
Konvencija nelegalių atliekų pervežimą laiko nusikalstama veikla. Nepaisant to, kasmet Afrikos ar Azijos valstybes pasiekia begalės konteinerių, kuriuose aptinkami seni, tačiau vis dar naudojami televizoriai, kompiuteriai ar šaldytuvai. Atliekų utilizavimu besirūpinančioms įmonėms elektroninės atliekos tampa ne visada legaliu pajamų šaltiniu.
Filmo kūrėjai teigia, kad net 75 procentai elektroninių atliekų nelegaliai patenka į kitas valstybes. Vidutiniškai tai sudaro apie 37 milijonus tonų atliekų per metus. Labai gali būti, kad seno televizoriaus perdavimas elektroninių atliekų išvežimo bendrovėje po penkerių metų nuguls nelegaliame Ganos sąvartyne.
Europa tik pradžia
Kartais sugedus vienam kompiuterio komponentui ekonomiškai naudingiau įsigyti kitą kompiuterį. Statistika rodo, kad kitų komponentų gyvenimas tuo tik prasideda. Vietoj tinkamo ir reglamentuoto atliekų sunaikinimo, šios nelegaliais būdais iškeliauja kitur. Filmo kūrybinė komanda nusprendė aplankyti nelegalias dirbtuves Kinijoje, kuriose tokia praktika įprasta. Deja, vietinių „dirbtuvių“ pasirinktas antrinio panaudojimo būdas itin kenksmingas aplinkai.
Tačiau neretai atsikratoma ir veikiančių, tačiau technologiškai pasenusių prietaisų. Skurdžių šalių gyventojai – puiki rinka pakartotinai realizuoti išsivysčiusioms valstybėms nereikalingus daiktus, kuriais vėliau atsikratoma tiesiog nelegaliuose sąvartynuose. Tokie sąvartynai vienas po kito „įsikuria“ Ganoje, kur aplinkosaugos problemos nelaikomos prioritetu.
Filmo režisierė Cosima Dannoritzer kartu su žurnalistu iš Ganos Michaeliu Annane imasi tirti kaip ir iš kur į Ganą patenka elektroniniai įrenginiai. Su didele korupcija ir šešėlinėmis pajamomis susijęs verslas daugiausia vilioja ispanus, tačiau nemažai nelegalių konteinerių kasmet palieka ir kitų Europos valstybių uostus. Tokios šešėlinės veiklos mąstai, deja, kasmet tik didėja.
Nors begalės direktyvų ir koordinuoja įvairių atliekų surinkimu besirūpinančių organizacijų veiklą, tačiau akivaizdu, kad to nepakanka. Problema tampa dar ir tai, kad Vakarų pasaulis ir vartotojiškumas tampa sinonimais. Kaip teigia filmo kūrėjai, vidutinė naujo išmaniojo telefono panaudojimo trukmė išsivysčiusiose valstybėse yra du metai. Vakaruose pasenęs telefonas visiškai kitaip vertinamas mažiau išsivysčiusiose valstybėse. Kartu su tokiu technologijų poreikiu pamažu formuojasi nekontroliuojami kiekiai atliekų.
Situacija Lietuvoje
Kur atiduoti seną televizorių ar skalbyklę? Šiandien Lietuvoje veikia nemažai įmonių, kurios užsiima atliekų išvežimu. Beveik kiekviename prekybos centre galima rasti konteinerį skirtą smulkioms elektronikos atliekoms. Stambesnes atliekas išvežti siūlosi licencijuotos įmonės arba didesni elektroninių prekių prekybos centrai.
2014 metais duomenimis aplinkos apsaugos agentūros duomenimis surinktų elektroninių atliekų kiekis sudarė maždaug 22 tūkstančius tonų. Vienam gyventojui priskiriama dalis – 7,496 kilogramo. Apie kylantį visuomenės sąmoningumą liudija ir tai, jog 2005 metais vienam gyventojui priskiriamų elektroninių atliekų dalis sudarė vos 0,8 kilogramo.
Kur iš surinkimo punktų keliauja atliekos? Ar tam, kad tinkamai būtų utilizuojamos elektroninės atliekos užtenka vien prietaiso atidavimo į atsakingų įmonių rankas? Vargu. Kartais atliekų perdirbimu užsiima ir licencijos tuo užsiimti neturintys asmenys. Tokiu atveju nereikia dairytis toli – nelegalūs ir aplinkai nedraugiški sąvartynai gali iškilti ir čia pat, Lietuvoje.
Nors surinktų atliekų kiekiai pastebimai didėja, tačiau neaišku kur keliauja panaudota technika. Internete nepavyko rasti detalesnės informacijos apie tai, kur ir kaip keliauja panaudota technika. Prieš trejetą metų spaudoje buvo publikuota keletas straipsnių apie nesąžiningas atliekų surinkimo įmonių veiklas, klastojamus apskaitos duomenis. Panašu, kad filme aptariamos realijos aktualios ir Lietuvoje.
Festivalio „Žalioji programa“ pristatys net keturis filmus apie tarptautinę atliekų krizę visame pasaulyje ir kūrybiškus jos įveikimo būdus. Šiais filmais kartu su festivaliu „Nepatogus kinas“ rūpinasi „Žaliasis taškas.“
