Spalio 13 dieną prasidėjęs tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ siūlo pažvelgti į pasaulį vaikų akimis. Trys skirtingoms festivalio programoms priskirti kino filmai nepriekaištingai koreliuoja tarpusavyje ir praskleidžia šydą, dengiantį spalvotos ir nerūpestingos vaikystės iliuziją. Tai – ypač nepatogi tiesa, leidžianti pažvelgti į labiausiai slepiamą pažeidžiamiausios visuomenės grupės, vaikų, gyvenimo pusę ir apnuoginanti jų neišgyventos vaikystės stigmas.
„Pilkos svajonės“
Irano pataisos ir reabilitacijos centras nepilnametėms merginoms. Šie žodžiai sunkiai dera tarpusavyje. Tačiau tokia vieta iš tikrųjų egzistuoja. Vienas svarbiausių šiuolaikinių Irano dokumentinio filmo kūrėjų Mehrdad Oskouei po septynerių metų ginčų į ją prasmunka ir gauna leidimą sukurti filmą. „Pilkos svajonės“ yra stipriai šokiruojantis naujausias šio režisieriaus darbas, suteikiantis galimybę pažvelgti į slaptą Irano moterų gyvenimą kitapus pataisos centro sienų.
Ši juosta – nepatogiai tiesmuka moterų išpažintis, lydima nuoširdžių ašarų, keiksmažodžių, beviltiškumo, košmarų ir baimės.
„Kodėl tu čia, Somayeh? Aš nužudžiau savo tėvą“, – braukdama nuo veido ašaras sako viena iš filmo herojų. Ji – ne vyresnė nei 17 metų moteris, pasirinkusi pareigą išgelbėti seserį ir motiną nuo despotiško tėvo.
Visas šioje įstaigoje gyvenančias merginas vienija panašūs išgyvenimai. Jų teismo dokumentuose šmėžuoja skambūs teisingumo institucijų priskirti titulai: žmogžudė, turto prievartautoja, narkotikų prekeivė, prostitutė, banko plėšikė.
Tačiau režisierius Mehrdad Oskouei nemato jų kaip sąžinės neturinčių šaltakraujiškų nusikaltėlių. Jo akimis, jos nesiskiria nuo savo bendraamžių ir trokšta meilės, šilumos, supratimo bei svajoja apie šviesesnį rytojų. Tačiau nei viena iš jų nėra tikra, kad jis egzistuoja už šios įstaigos durų. O kai kurioms pataisos centras tapo mielesne ir saugesne vieta negu gimtieji namai.
Ši juosta – nepatogiai tiesmuka moterų išpažintis, lydima nuoširdžių ašarų, keiksmažodžių, beviltiškumo, košmarų ir baimės. Režisierius čia tampa stebėtoju, leidžiančiu joms natūraliai elgtis prieš kamerą, nepaminant savo orumo, ir keisti pasakojamos istorijos tėkmę. „Pilkos svajonės“ yra neeilinė dokumentika, lyg viešai prabilęs balso neturinčių ir niekuomet anksčiau apie save nekalbėjusių merginų liudininkas, besitikintis, kad pasaulis jį išgirs.
Spalio 21 d. 18.00 val. filmą Multikino kino teatre, Vilniuje pristatys režisierius, vėliau filmas bus rodoma. Lapkričio 4 d. filmas bus rodomas Šiauliuose, Atlantis Cinema kino teatre 20.30 Bilietus galite įsigyti ČIA.
„Pasaulyje lyg namuose“
Net 34 tūkst. žmonių kiekvieną dieną yra priversti palikti savo namus dėl karinių konfliktų ir persekiojimo. Per 2015 m. 1, 26 mln. žmonių siekė prieglobsčio Europos Sąjungos šalyse. Trečdalis iš jų – vaikai. Dokumentinio kino režisierius Andreas Koefoed juostoje „Pasaulyje lyg namuose“ Europą sukrėtusią pabėgėlių krizę perpasakoja iš ją išgyvenančių vaikų perspektyvos.
Filmo veiksmas nukelia mus į Danijos Raudonojo Kryžiaus prieglobsčio mokyklą. Iš pirmojo žvilgsnio ji visiškai nesiskiria nuo kitų. Vaikai čia mokosi skaičiuoti, skaityti, piešti, dainuoti ir per pertraukas žaidžia futbolą. Paprasti vaikai, tačiau visiškai nepaprastos aplinkybės. Šią mokyklą lanko ne savo noru negandų draskomą tėvynę palikę vaikai.
Kasmet vos 20 proc. tęsia studijas daniškose mokyklose, jų šeimoms gavus leidimą likti gyventi Danijoje. Visi kiti yra priversti grįžti atgal arba ieškoti prieglobsčio draugiškiau nusiteikusiose valstybėse.
„Pasaulyje lyg namuose“ – tai penkių Danijos Raudonojo Kryžiaus prieglobsčio mokyklos moksleivių kasdienybė. Magomedas, Sehmuzas, Heda, Amel ir Ali – skirtingų tautybių, tikėjimų, vertybių ir likimų vaikai, susitikę vienoje klasėje ir vienijami karo ir smurto patirčių.
Andreas Koefoed yra pirmasis danų režisierius, gavęs leidimą praleisti šioje mokykloje ne vienerius metus ir iš arti stebėti pabėgėlių vaikų gyvenimus. Tokia patirtis jam padėjo meistriškai išlaikyti nemaloniu laukimu ir baime persmelktą juostos atmosferą. Filmo poetinė nuotaika kuriama, pasitelkiant ypač intymius veikėjų portretus, atspindinčius jų dvejones dėl ateities, neužtikrintumą, abejones ir viltį, kad vieną dieną kurią nors pasaulio šalį bus galima vėl vadinti namais.
Spalio 20 d. po filmo „Pasaulyje lyg namuose“ Pasakos kino teatre Vilniuje vyks diskusija apie Lietuvos pasiruošimą priimti vaikus iš pabėgėlių šeimų,vėliau filmą bus galima pamatyti Kauno kino centre Romuva spalio 21 d. 12.00 val. Bei Klaipėdos kultūros fabrike Lapkričio 8 d. 12.30. Seansai skirti mokykloms, būtina registracija.
„Ninnoc“
Kas iš Jūsų esate susidūrę su karčiais išgyvenimais mokykloje? Lyginant su kitų Europos šalių ir Šiaurės Amerikos statistika, būtent Lietuvoje patyčių paplitimas tarp paauglių yra vienas didžiausių. Tačiau, kol mūsų šalyje ši problema išlieka viena iš daugelio nepatogių tiesų, susipažinkime su Danijoje mokyklą lankančią Ninnoc.
Filmo „Ninnoc“ režisierė Niki Padidar jautrią ir skausmingą patyčių mokykloje temą rutulioja per psichologinį jaunos merginos paveikslą. Pagrindinė veikėja Ninnoc nemėgsta didelių susibūrimų. Vietoje draugių apkalbinėjimo su kitomis mergaitėmis, ji renkasi šokių ir dainavimo pamokas. Ninnoc visuomet šypsosi ir yra draugiška, tačiau jai nepavyko prisitaikyti nei senojoje, nei naujoje mokykloje.
„Jei visi būtų panašūs ir niekas neišsiskirtų..pasaulis supanašėtų ir atrodytų labai bauginantis“, – sako Ninnoc ir išvystame ją vieną klasėje, kuri pripildoma jos klonų. Mergina siekia išlaikyti savo kitoniškumą, tačiau nenori būti atstumta. Ar tai reiškia, jog toks žmogus visuomet lieka vienas? Profesionalus filmo operatorių ir montažo darbas sukuria įspūdį, kad žiūrovas tarsi įlenda į Ninnoc galvą, susitapatina su ja ir išgyvena juostos herojės emocijas – nusivylimą, alienaciją su aplinka, vienišumą bei liūdesį.
„Ninnoc“ nėra tik į jaunesnę žiūrovų auditoriją orientuotas filmas. Jame analizuojama ir suaugusiųjų pasauliui opi problematika: noras būti savimi, priklausymas grupei, grupės spaudimas, atstūmimas ir viso to pasekmės, paliekančios savo pėdsaką kiekvieno žmogaus psichikoje.
Filmą „Ninnoc“ galima pamatyti Lapkričio 7 dieną Šiauliuose ir Klaipėdoje. Seansai skirti mokykloms. Reikalinga išankstinė registracija.
Daugiau informacijos – ČIA.
