Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 31d. 22:30

Filmą apie vyrų prostituciją pastatęs C.Vidal-Naquet: žmonėms sunku žiūrėti į švelnumo ieškantį vyrą

Camille Vidal-Naquet Interviu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Camille Vidal-Naquet

Režisieriaus į Camille Vidal-Naquet į „Kino pavasarį“ atvežta drama „Laukinis“ kai kuriems žiūrovams Lietuvoje gali būti itin nepatogi – jame pasakojama apie retai garsiai aptariamą vyrų prostituciją, rodomos atviros vyrų sekso scenos, demonstruojamas savotišku tabu tiek kine, tiek visuomenėje laikomas švelnumas tarp vyrų.

Leo guli ant stalo ir nusismaukia kelnaites, kad „gydytojas“ galėtų vaikiną apžiūrėti. Matome Leo varpą iš arti, ir galiausiai šis „gydytojas“, kuris iš tiesų tėra Leo klientas biurokratas, pradeda vaikiną masturbuoti.

Tokių atvirų sekso scenų filme „Laukinis“ yra daug, tačiau režisierius Camille Vidal-Naquet tvirtina, kad nenorėjo nieko šokiruoti, o tiesiog siekė parodyti vyro prostitutės kasdienį gyvenimą.

Pagrindinis filmo herojus yra stipraus charakterio jaunuolis, savo kasdieniuose santykiuose desperatiškai ieškantis meilės ir švelnumo. Beje, atviras švelnumas tarp vyrų, netgi nebūtinai homoseksualaus pobūdžio, kaip interviu 15min tvirtino režisierius, vis dar yra tabu tiek visuomenėje, tiek kine.

VIDEO: SAUVAGE - UK Trailer - In Cinemas March 1

– Kodėl filmui pasirinkote vyrų prostitucijos temą?

– Aš nepasirinkau temos. Aš pradėjau nuo pagrindinio herojaus. Iki šiol esu parengęs kelis trumpametražius filmus. Jie visada buvo apie tą patį jauną ir pasimetusį vyrą. Aš tiesiog norėjau ir toliau auginti savo charakterį. Aš įsivaizdavau jauną vyrą gatvėje, einantį nuo vienos pažinties prie kitos. Aš norėjau, kad vis nutiktų tas pats – kažką susitinki, gyvenimas eina toliau, vėl kažką sutinki, vėl gyvenimas tęsiasi. Norėjau pavaizduoti žmogų, žūtbūt ieškantį meilės. Tai pirmiausia mane atvedė į benamių žmonių pasaulį. Tik tada pagalvojau, kad charakteris gali pardavinėti save, nes tai yra būdas jam sutikti ką nors.

– Tačiau pati vyrų prostitucijos tema, kuri apskritai nėra daug nagrinėjama, galiausiai jums tapo svarbia?

– Aš norėjau parodyti kasdienį gatvės sekso darbuotojo gyvenimą. Yra tam tikrų darbų, kurie yra tabu. Visi žino, kad jie egzistuoja, bet niekas iki galo negali pasakyti, kaip atrodo šių žmonių kasdienybė. Dauguma mūsų žino, kad yra žmonių, pardavinėjančių save gatvėje. Daugiausia tai – moterys, tačiau yra ir vyrų. Mes niekada nematome tų žmonių, niekas iki galo nežino, koks jų gyvenimas. Man buvo labai svarbu parodyti, koks tas gyvenimas kiekvieną jo valandą.

– Jūs vaizduojate seksą tarp vyrų. Ar jums buvo svarbu kalbėti ir apie LGBT bendruomenę? Kodėl jūsų filme vyrai, o ne moterys, perka vyrus?

– Mano žiniomis, moterys nelabai dažnai pasiima vyrus tiesiog iš gatvės. Nemanau, kad moterys taip perka vyrus. Galėjau kalbėti ir apie moteris, tačiau pasirinkau vyrus. Tai yra paremta mano surinkta informacija apie vyrų prostituciją.

– Filme vaizduojamas artumas, švelnumas, tarp vyrų. Jo dažnai neišvysime nei gatvėje, nei kino juostuose. Atrodo, kad tai yra tam tikras tabu. Ką jūs apie tai galvojate?

Kartais labai svarbu atspindėti švelnumą tarp vyrų. Juk kartais žmonės galvoja, kad tas švelnumas yra degradacija, kad jis parodo nesėkmę, kai vyras rodo švelnumą. Tačiau švelnumas tarp vyrų gali būti, ir jis net nebūtinai turi būti homoseksualus.

– Vienas iš mano tikslų buvo patyrinėti santykius, kuriuose dalyvauja vyrai. Daug žmonių vertina šį filmą kaip filmą apie LGBT. Aš nieko prieš. Ypač dabar, kai filmas yra nebe mano, o žiūrovų, jie gali daryti su juo, ką tik nori, ir man tai įdomu.

Kartais labai svarbu atspindėti švelnumą tarp vyrų. Juk kartais žmonės galvoja, kad tas švelnumas yra degradacija, kad jis parodo nesėkmę, kai vyras rodo švelnumą. Tačiau švelnumas tarp vyrų gali būti, ir jis net nebūtinai turi būti homoseksualus. Žmonės vengia apie tai kalbėti, ir man buvo svarbu parodyti, kad švelnumas yra universalus. Jis gali pasireikšti tarp moterų, tarp vyro ir moters, tarp vyrų taip pat. Niekas apie tai nekalba. Kodėl sunku žiūrėti į pažeidžiamą vyrą, ieškantį švelnumo, bet, kai kalbame apie moteris, tai jau nieko netrikdo?

Taip pat pastebėjau, kad moterų prostitucija žmonių netrikdo, žmonėms ji atrodo normali. Bet kai tą daro vyrai, žmonės klausia, kodėl vyrai tą daro? Aš tuomet sakau – užduokite tą patį klausimą moterims. Kodėl moterų prostitucija yra normalu, o vyrų – jau probleminis klausimas? Mano filmas neatsako į šį klausimą, bet kelia diskusiją.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Camille Vidal-Naquet
Luko Balandžio / 15min nuotr./Camille Vidal-Naquet

– Kuriant filmą jums teko susidurti su save pardavinėjančiais vyrais. Kas jums buvo įdomu? Kokie jausmai užplūdo?

– Aš prisijungiau prie labdaros organizacijos. Parašiau pirmą scenarijaus juodraštį, įsivaizduodamas, ko noriu, ir tada man kilo klausimų. Nuėjau į labdaros organizaciją, ir ten man paaiškino, kad prostitucijos yra milijonai skirtingų formų, ir nėra vieno atsakymo į mano klausimą. Atsakymas priklausys nuo žmonių, kuriuos sutiksi.

Net juokinga, kaip greitai tu pamiršti, kad kalbi apie žmones. Turi prisiminti, kad prostitutės pirmiausia yra žmonės kaip jūs ir aš. Jie man pasakė, kad geriausias būdas yra susipažinti su jais. Prisijungiau prie jų kelioms naktims Paryžiuje, bet baigėsi tuo, kad ten praleidau apie 2,5 metų.

Mano scenarijus, kuris jau buvo šiek tiek radikalus, buvo kur kas švelnesnis nei realybė. Ji buvo kur kas labiau žiauri ir brutali, nei kad aš buvau parašęs. Aš atradau pasaulį, kur mūsų pasaulio taisyklės negalioja. Mūsų pasaulis ten neegzistuoja. Mes esame pratę prie savo pasaulio, jis visada mums atrodo normalus, mes turime savo rutiną. O ten viskas yra kitaip, jie neturi taisyklių, kuriomis vadovaujamės mes, jie yra neapsaugoti. Tie žmonės turi patys kovoti už save, rūpintis savimi.

Taip pat turiu pasakyti, kad tai man atrodė paskutinė vieta pasaulyje, kur bus įmanoma rasti džiaugsmo. Tačiau aš buvau nustebęs, nes daug mano sutiktų vyrų buvo linksmi, jie juokavo. Aš ten jaučiausi toks mažas. Mes esame pratę skųstis savo gyvenimu. Nors dauguma jų ir skundėsi, jie buvo labai stiprūs, o taip pat kitų neteisiančios asmenybės. Jie tiesiog turėjo savo klientus, tai buvo tik darbas. Aš iš jų išmokau tiek daug.

– Daug filmų parodo, kaip žmogus atsidūrė tam tikroje situacijoje, o taip pat papasakoja, kad veikėjo laukia ateityje. Iš jūsų filmo nesužinome nei pagrindinio veikėjo praeities, nei kas jo laukia. Kodėl jums tai nesvarbu?

– Mes nežinome konteksto, nes tai nėra socialinis filmas, jis neanalizuoja prostitucijos socialinių mechanizmų. Ir, aš esu įsitikinęs, kad yra labai daug specialistų pasaulyje, kurie apie tai žino kur kas daugiau nei aš. Aš nesu sociologas, nesu antropologas, o tik filmų kūrėjas, taigi galiu kalbėti tik apie šį herojų.

Mes tiesiog gyvename su juo, ir visiškai nesvarbu, kaip jis čia atsirado. Tai būtų kito filmo tema. Šis herojus nežino, ką veiks rytoj, galbūt net nežino, ką veiks artimiausią valandą. Mes, žiūrovai, esame kaip jis – nežinome, kas nutiks. Aš tikėjausi, kad tokiu būdu mums pavyks žvelgti į viską taip, kaip pagrindinis herojus.

Pabaigoje mes nesužinome, kas bus toliau, nes aš stengiausi neteisti ir nebandyti atsakyti į klausimą, ar egzistuoja geresnis gyvenimas. Pabaigoje herojus turi dvi pasirinkimo galimybes: keliauti paskui jį išlaikantį vyrą ir taip prarasti savo laisvę, nes jis liktų kažkieno nuosavybe visą laiką, taigi vis tiek liktų prostitucijoje; arba išlaikyti laisvę dirbant toliau gatvėje. Ne mano reikalas pasakyti, kuri pabaiga yra gera, o kuri – bloga. Šis žmogus parduoda savo kūną, tačiau neparduoda savo galimybės rinktis, jam tai yra svarbiausia. Ar tai geras sprendimas, aš nežinau, bet jis priklauso tik jam.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Camille Vidal-Naquet
Luko Balandžio / 15min nuotr./Camille Vidal-Naquet

– Sudabeh Mortezai į „Kino pavasarį“ taip pat atvežė filmą apie prostituciją. Vaizduodama moterų prostituciją ji neišnaudoja jų kūno, nerodo nei sekso, nei nuogumo. Tuo metu jūs rodote viską labai atvirai – lytinius organus, seksą, tačiau kažkodėl nėra nepatogu į tai žiūrėti. Kodėl nusprendėte viską rodyti taip atvirai?

Kai kurie žmonės dėvi prijuostes darbe, o šiems žmonėms jų uniforma yra jų oda. Aš bandžiau parodyti, kad tai yra normalu.

– Aš norėjau nufilmuoti darbą. Tai yra labai paprasta. Aš filmuoju darbą, kasdienį darbuotojo gyvenimą. Seksas yra tai, ką jie veikia. Taigi aš turiu jį filmuoti. Jeigu jūs nesijaučiate nepatogiai, žiūrėdama filmą, tai todėl, kad nėra erotinių, pornografinių scenų, tik scenos, kai žmonės dirba. Jos yra nufilmuotos taip, kaip ir bet kuri kita scena.

Seksas filme nėra didelis įvykis, tai yra normalu – jie kalba su žmonėmis, jie nueina pas gydytoją, jie užsiima seksu. Jie yra nuogi, nes nuogumas yra jų uniforma. Kai kurie žmonės dėvi prijuostes darbe, o šiems žmonėms jų uniforma yra jų oda. Aš bandžiau parodyti, kad tai yra normalu.

VIDEO: Joy - Festival-Trailer

– Filme nerodote, kaip žmonės nusirenginėja prieš seksą – jie jau būna nuogi. Ar tai padėjo išvengti erotikos, romantikos filme?

– Yra tik viena scena, kai pagrindinis veikėjas nusirenginėja – du pavojingi klientai prašo jo nusirengti. Norėjau išvengti erotinių akimirkų, kai žmogus nusirengia. Vienintelį kartą mes rodome jį nusirenginėjantį, kai tai yra kliento reikalavimo dalis, tai yra jo darbo dalis. Tai nėra darbas, nieko ypatingo, nieko išskirtinio, tik dirbantis žmogus.

– Teko girdėti, kad sekso scenos nebuvo filmuojamos kažkaip skirtingai nei kitos – visa komanda likdavo filmavimo aikštelėje.

Jeigu vytum žmones iš filmavimo aikštelės, parodytum, kad tai yra nepatogu, keista. Bet nebuvo nieko keisto. Aš neverčiau aktorių to daryti. Mes visi apie tai kalbėjomės. Tai mes filmavome pirmąją sceną, kur matyti nuogas vyras, pagrindinis aktorius paklausė, o kodėl visi išeina iš filmavimo aikštelės? Jam tai pasirodė keista, klausė, kodėl kambaryje būsime tik 3-4 žmonės? Ir mes visi pasilikome.

Kai aktoriai yra nuogi, gali būti nepatogu kokią pusę sekundės. Tačiau jie turi vaidinti, jie turi sukurti tam tikrą emociją, todėl jie dėmesį skiria savo darbui ir pamiršta, kad yra nuogi. Mes taip dirbame. Manau, kad galite jausti tą ir filme – nuogumas yra įprastas ir paprastas dalykas.

– Kaip manote, ar savo filmu jau pradėjote diskusiją apie vyrų prostituciją, švelnumą tarp vyrų ir pan.?

– Man pasirodė, kad nemažai žmonių mano filmas sujaudino, o ne šokiravo. Man tą išgirsti buvo labai gera. Aš manau, kad žmonės pajuto charakterio žmogiškumą, manau, kad jie suprato, kad žmogus pirmiausia yra žmogus, o ne prostitutė.

Kalbant apie vyrų prostituciją, reakcijų buvo įvairių. Kai kurie suprato filmą, o dalis net nežino, kad vyrų prostitucija egzistuoja. Man teko susidurti su žmonėmis, kurie man aiškino, kad turėjau pasidomėti šia tema. Jeigu būčiau pasidomėjęs, žinočiau, kad vyrų prostitucija neegzistuoja. Jie manęs neklausė, ar aš esu tikras, kad tai egzistuoja, jie man tikino, kad vyrų prostitucija neegzistuoja. Tarytum jie nenori, kad ji egzistuotų. Žmonėms taip pat sunku įsivaizduoti prostituciją ir benamystę. Jie įsivaizduoja, kad kaip prostitutė tu esi gražiai apsirengęs eskortas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:41
01:21
06:02

Dabar tu gali