Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 spalio 23d. 18:45

5 filmai apie Pirmąjį pasaulinį karą, kuriuos vertėtų pamatyti kiekvienam

Pirmojo pasaulinio karo pabaigos nuotraukos grąžintomis spalvomis
„Scanpix“/„Caters News Agency“ nuotr. / Pirmojo pasaulinio karo pabaigos nuotraukos to meto spalvomis
Kino kūrėjai dažnai imasi filmų karinių konfliktų tema, tačiau Pirmasis pasaulinis karas nėra tiek daug ekranizuotas kiek Antrasis pasaulinis karas. Tad netrukus – lapkričio 11-ąją – minint jau 103-ąsias šio karo metines, apie penkis iš tų filmų – šiame straipsnyje.

„1917“, rež. Samas Mendesas, 2019 m.

Jau iš pavadinimo aišku, kad filmas nukelia į patį karo įkarštį – 1917-uosius. Dviem jauniems kariams patikima itin svarbi užduotis – jie privalo nešti žinią, kurioje nurodyta nutraukti puolimą, kas gali padėti išvengti vokiečių spąstų ir beprasmiškų daugybės karių mirčių. Taip jaunuoliai leidžiasi į pavojingą misiją, turėdami pereiti fronto liniją bei priešo teritoriją.

Atrodo, istorija paprasta, tačiau papasakota įspūdingai. Šis filmas – tai tarsi ištrauka iš karių gyvenimo, vaizduojanti karo siaubą bei jo nenuspėjamumą. Per dviejų jaunuolių prizmę žiūrovas gauna progą bent trumpam nusikelti į karo metus bei patirti didžiulę adrenalino dozę, kadangi ši juosta nestokoja veiksmo, kuris įtraukia nuo pat pirmųjų minučių. Visas filmas – apie tai, kaip gabenamas pranešimas, nuo kurio priklauso karių gyvybės, visą laiką tvyro įtampa, juostos baigtis neaiški ir intriguojanti.

Kadras iš filmo/„1917“
Kadras iš filmo/„1917“

Tačiau ši juosta nebūtų tokia puiki, jei ne jos vizualioji pusė. Rogeris Deakinsas – gerai žinomas bei labai vertinamas kino operatorius, kurio dėka „1917“ tapo vienu unikaliausių šio amžiaus filmų. Atrodo, lyg juosta nufilmuota vienu dubliu (padeda montažas), tad galima drąsiai teigti, kad „Oskaras“ už geriausią kinematografiją laimėtas ne be reikalo. Įspūdis toks stiprus, jog žiūrovas, nuo pagrindinių veikėjų neatsitraukdamas nė per 10 žingsnių, gali pasijausti lyg pats dalyvautų tame siaubingame kare ir išgyventų tą patį, ką ir jaunuoliai, kuriems patikėta itin svarbi misija.

„Jie niekada nepasens“ („They Shall Not Grow Old“), rež. Peteris Jacksonas, 2018 m.

Minint Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 100-ąsias metines, žymiojo „Žiedų valdovo“ kūrėjas grįžo su vienu geriausių kada nors sukurtų dokumentinių filmų apie šį karą. Režisierius, pagalbon pasikvietęs geriausius specialistus, ne tik išklausė daugybės valandų valandas trunkančių karo veteranų pokalbių, kurie tapo juostos pasakotojo balsu, bet ir „nuspalvino“ išlikusią archyvinę medžiagą. Be to, pasitelkęs skaitymą iš lupų, įgarsino kai kuriuos kadrus.

Iš pradžių galima pamanyti, kad filmas vaizduoja tai, kokią naudą jauniems, gyvenimo neparagavusiems žmonėms atnešė karas. Atrodo, vieni naiviai veržėsi į karo frontą ieškodami nuotykių, kiti – norėdami kovoti už savo šalį ir taip būti reikšmingi, dar kiti – tam, kad taptų tikrais vyrais. Tame yra tiesos, tačiau kai jau pradeda atrodyti, jog „Jie niekada nepasens“ yra dar vienas propagandinis karo filmas, ši mintis tuoj pat išnyksta, kai juostos veiksmas nusikelia į apkasus. Tada paaiškėja, kodėl žmonės, išgyvenę šį karą, vadinami prarastosios kartos atstovais – jie patyrė tokį stiprų emocinį šoką, kad daugiau nebegalėjo gyventi taip, kaip prieš karą.

Kadras iš filmo/„Jie niekada nepasens“
Kadras iš filmo/„Jie niekada nepasens“

Tikriausiai joks meninis filmas negali supažindinti su istoriniais įvykiais taip, kaip reali dokumentika. Žinant tai, kad šioje juostoje rodomi archyviniai kadrai, kurie yra nuspalvinti, matyti negyvus bei kruvinai sužalotus karių kūnus pasidaro dar sunkiau, kadangi žiūrovas suvokia, jog ten niekas nėra suvaidinta. „Jie niekada nepasens“ labai vertas dėmesio, nes detaliai atskleidžia karių kasdienybę karo lauke – ne vien kruvinas žudynes, bet ir bet kokiais būdais prasimanytas pramogas.

Kai tik karas aprimdavo, jaunuoliai žaisdavo įvairius sportinius žaidimus, dainuodavo, grodavo, juokaudavo – darydavo viską, kas tik užpildytų jų laisvą laiką ir leistų bent trumpam atsikvėpti nuo beprasmio karo.

„Arabijos Lorensas“ („Lawrence of Arabia“), rež. Davidas Leanas, 1962 m.

Apdovanojimų skaičius nėra pagrindinis rodiklis, kuriuo reikėtų vadovautis renkantis filmą, tačiau žinant faktą, kad „Arabijos Lorensas“ laimėjo net 7 „Oskarus“, tai turėtų sukelti ne vieno kiną mėgstančio žmogaus susidomėjimą. Galima drąsiai teigti, kad ši juosta to verta, pradedant didinga muzika ir baigiant įspūdinga kinematografija (atrodo, kad daugelis dykumos vaizdų – tarsi iš brangaus paveikslo). Beje, Amerikos kino operatorių draugija sudarytame sąraše, kuriame yra XX a. filmai, vertinami už geriausią operatoriaus darbą, ši juosta yra pirmoje vietoje.

Filmas pasakoja apie T.E.Lorensą, kuris, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, yra pašauktas tarnauti į britų karinę žvalgybą Kaire, kur vėliau imasi vadovauti arabų sukilimui prieš to meto Vokietijos sąjungininkę Turkiją, taip gaudamas „Arabijos Lorenso“ pravardę.

Kadras iš filmo/„Arabijos Lorensas“
Kadras iš filmo/„Arabijos Lorensas“

Tai viena įdomiausių praeitojo amžiaus istorinių asmenybių. T.E.Lorensas, baigęs Oksfordo universitetą ir įgijęs archeologo specialybę, keliavo po Sinajų, kur išmoko arabų kalbą. Kadangi puikiai išmanė šios šalies kultūrą, Lorensui nebuvo sunku pelnyti arabų genčių vadų pasitikėjimą ir pradėti rengti sukilimą prieš Turkiją. Svarbiausia, kad šis britų karininkas sugebėjo suvienyti gentis prieš jų bendrą priešą.

„Garbės keliai“ („Paths of Glory“), rež. Stanley Kubrickas, 1957 m.

Filmas yra apie tai, kaip prancūzų karo vadas įsako pulti priešo apkasus, nors ir nujaučia, kad puolimas gali būti nesėkmingas. Nuojauta pasitvirtina: vieni žūva, kiti pabėga, dėl to keli kariai apkaltinami dezertyravimu – neteisėtu pasitraukimu iš karinio dalinio. Vienintele vyrų viltimi išsigelbėti tampa pulkininkas Daksas, kuris kaip galėdamas stengiasi, kad kariai išvengtų beprasmiškos mirties bausmės.

S.Kubrickas – itin drąsus režisierius, kurio filmai dažnai sulaukdavo dvejopų nuomonių dėl jų turinio. Taip pat buvo ir su šia juosta, tad nenuostabu, kad ji ilgą laiką Prancūzijoje buvo uždrausta (net iki 1975 m.) dėl neigiamo prancūzų armijos vaizdavimo.

Režisieriaus tikslas, kaip galima numanyti, buvo ne sumenkinti tam tikrą valstybę, o parodyti, kuo karo metu pavirto dalis žmonių ir ar tikrai dėl didelio noro laimėti vertėjo paminti moralės normas. Puikus to pavyzdys – filmo scena, kai puolimas ima silpti ir generolas, kad ir kaip sunku tuo patikėti, įsako šaudyti į savus karius, jog šie judėtų į priekį.

Juostos pagrindinis protagonistas – pulkininkas Daksas, nuo pat filmo pradžios žiūrovams paliekantis teigiamą įspūdį, kadangi šis veikėjas yra pasiryžęs praeiti sunkiausius garbės kelius, kad tik apkaltinti vyrai nebūtų nubausti mirties bausme, kurios nėra nusipelnę. Pokalbių tarp pulkininko ir už jį aukštesnes pareigas užimančių karininkų metu atskleidžiama tiesa apie vadus bei jų požiūrį į eilinius karius. Taip „Garbės keliai“ leidžia suprasti, kad kartais žmogus dėl savo gerovės yra linkęs pasukti bloguoju keliu.

„Vakarų fronte nieko naujo“ („All Quiet on the Western Front“), rež. Lewisas Milestone, 1930 m.

E.M.Remarque'o romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacija pasakoja apie jaunuolius, kurie įkvėpti idėjų apie garbę ir narsią kovą už tėvynę nusprendžia vykti į frontą, bet ten patekus paaiškėja, kad čia svarbiausia – ne tapti herojumi, o išlikti gyvam.

Tai yra vienas pirmųjų garsinių filmų apie Pirmąjį pasaulinį karą, kurį kritikai iki dabar laiko viena geriausių kada nors sukurtų karinių juostų. Ji kino ekranus išvydo praėjus vos 12 metų po karo, tad suprantama, kad atsiminimai tuo metu dar buvo gyvi. Tai, kad rašytojas savo knygoje, pagal kurią ir yra sukurtas filmas, užrašė tai, ką pats išgyveno, sudaro dar didesnį įspūdį.

Kadras iš filmo/„Vakarų fronte nieko naujo“
Kadras iš filmo/„Vakarų fronte nieko naujo“

„Vakarų fronte nieko naujo“ gerai atskleidžia, kaip karas paveikė žmones, kurie jame dalyvavo. Jaunuolių entuziazmas pranyksta kaip dūmas, kai jie atsiduria karo lauke, kur reikia žudyti nekaltus žmones vien todėl, kad šalis, kuriai šie atstovauja, yra laikoma prieše. O matyti, kaip miršta karo bendražygis, dar skaudžiau.

Kariai per keletą metų subręsta kaip niekas kitas, tačiau ar ši branda – vertinga? Išgyvenusieji, grįžę į namus, jaučiasi svetimi, neranda sau vietos. Visos svajonės, kurias jie turėjo prieš patekdami į frontą, lieka užmaršty. O ir žmonės, kurie nėra nieko panašaus išgyvenę, nepajėgia jų suprasti. Išvada tik viena – žmogus, patyręs karo siaubą, priklauso prarastųjų kartai.

Vilniaus universiteto Jaunųjų žurnalistų draugija (VU JŽD) – moksleivius ir studentus vienijanti iniciatyva, kurios tikslas suburti įvairių žurnalistinių interesų turinčius jaunuolius iš visos Lietuvos ir leisti jiems išpildyti savo kūrybinį potencialą praktikoje.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

07:19
26:48
03:08

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata