Ji – ledo karalienė. Kone permatomos odos blondinė, bebaimė kovos lauke, abejinga ir šalta gyvenime. Femme fatale su prieskoniu.
Lorena yra MI6 agentė, atsiunčiama į Berlyną šiam jau kvėpuojant permainų dvasia. Jos vizito priežastis – slaptas dvigubų agentų sąrašas, patekęs į blogas rankas. Tik jį radus galima tikėtis galutinės ir neatšaukiamos Šaltojo karo pabaigos.
Įdomiausia stebėti, kaip „Atominėje blondinėje“ (rež. David Leitch) persikloja didysis ir mažasis pasakojimai. Į Berlyną atvykusi Lorena kovoja dėl „bendrojo gėrio“, tačiau keliauja sava, asmeninių pergalių ir pralaimėjimų pažymėta trajektorija. Didžiojo istorinio perversmo aidas šįkart lieka antrame plane, televizijos reportažais ir masinėmis eisenomis papildantis mūsų personažės istoriją. Istoriją, kurios herojė siekia pakeisti Istoriją.
Ne ką mažiau smagu stebėti, kaip antroje filmo pusėje Lorena leidžiasi į nuožmią kovą, bandydama apsaugoti Stasi pareigūną, mintinai išmokusį kiekvieną pavardę minėtame sąraše. Pareigūnas buvo pašautas, todėl Lorena, įvilkusi jį į pastato vestibiulį, puola į jųdviejų gyvybę pasikėsinusius priešininkus. Puola ir su ginklu, ir be ginklo, ir svaidydama po ranka pasitaikiusius baldus, ir atakuodama kumščiais. Lorena doroja priešininkus keliaudama iš kambario į kambarį, o žiūrovo akis šiame chaotiškame vyksme, nufilmuotame rankine kamera, nefiksuoja nei vienos montažinės jungties – „Atominę blondinę“ verta žiūrėti vien dėl šio choreografinio viražo.
Deja, pastaroji scena netyčiom tampa filmo viršukalne – viskas, kas vyksta lig tol, atrodo kaip vangi įžanga, o, tai, ką išvystame vėliau, jai neprilygsta. Kita vertus, tai neturėtų stebinti, nes „Atominė blondinė“ didžiąją laiko dalį yra perkrauta perdėm suraizgytomis ir menkai tejaudinančiomis veiksmo gijomis. Kažkurią akimirką nesibaigiančios kovos, lydimos neišplėtotų, blankių dialogų (tai veikiausiai sietina su faktu, jog „Atominė blondinė“ yra grafinio romano „Šalčiausias miestas“ adaptacija, nors čia, žinoma, ne pasiteisinimas) ir šaržuotų personažų ima kelti žiovulį, o prieš žiūrovų akis besiskleidžiantys siužetiniai vingiai atrodo bemaž tiek man įmantrūs, kiek ir beprasmiški.
Nepavykus sudominti šaudo-gaudo istorija, Davidas Leitchas žiūrovams į akis ima pūsti stiliaus miglą: „Atominė blondinė“ skęsta neoninėse šviesose ir stilinguose scenovaizdžiuose, tačiau dalis jų atrodo tokie šalti, lyg tiesiogiai perkelti iš komikso puslapių. Tarsi nužengę iš jų atrodo ir filmo personažai, veikiau primenantys stilizuotas muštynių figūrėles, o ne savarankiškus herojus: čia sutinkame dvi fatališkas moteris, tipišką akiniuotą Stasi pareigūną, komiškus, su siaubingu akcentu kalbančius rusų mafijozus ir plevėsą agentą. Tačiau personažų plokštumas – jokiu būdu ne aktorių kolektyvo kaltė. Juk negali suvaidinti to, ko nei scenarijuje, nei neišrašytose filmo kūrėjų intencijose paprasčiausiai nebuvo.
Galiausiai derėtų paminėti ir feministinę liniją, kuri filme apie moterį protagonistę, daužančią vyrus į kairę ir į dešinę, lyg ir turėtų būti. Lyg ir yra, tik filmo veiksmas ir vėl kuriamas iš vyro perspektyvos, kurioje seksuali blondinė kovoja apsiavusi aukštakulnius, o seksuali brunetė smaugiama vienais apatiniais. Todėl verta dar kartą prisiminti taisyklę, taikytiną ne tik „Atominei blondinei“: prieš skelbiant atradus naujas feminizmo ikonas, stiprias, savarankiškas ir nepriklausomas personažes šiuolaikiniame kine, svarbu savęs paklausti – kieno fantazijas šios nepriklausomos moterys tenkina?..
Atrodo, jog „Atominė blondinė“ vienu metu siekia tapti ir įtraukiančia, neva feministine komikso adaptacija, ir stilinga Šaltojo karo šnipų istorija, ir šaltakraujišku trileriu. Tik galiausiai netampa nei vienu iš jų. „Atominė blondinė“ nutolsta nuo žanrinio kino ir priartėja prie popsinės eklektikos – taip, estetiškai patrauklios, kartais visai žiūroviškos ir smagios, tik kad velniškai tuščios.
