Panašų efektą kuria ir trečiasis režisierės Katell Quillévéré filmas „Dovanoju širdį“, primenantis organų donorystės reklamą. Saldžią, ašaringą ir trunkančią visas 103 min.
Paryčiais Simonas iššoka pro savo merginos buto langą ir su draugais keliauja į paplūdimį, kur plaukioja banglentėmis. Grįžtant atgal jis sėdasi į automobilio galą ir, neprisisegęs saugos diržo, padėjęs galvą draugui ant peties, užmiega. Automobilio vairuotojas taip pat jaučiasi mieguistas – lėtai markstosi, kraipo galvą, kol galiausiai prieš akis besitiesiantis kelias ima atrodyti kaip jūra.
Štai taip pseudopoetiškai K.Quillévéré numarina savo personažą – įvyksta avarija, Simonui nustatoma smegenų mirtis, o jo tėvai turi nuspręsti, ar sutikti atiduoti sūnaus organus transplantacijai. Kitame mieste muzikai savo gyvenimą pašventusi moteris sužino, jog jos būklė silpsta ir jai būtina širdies persodinimo operacija...
Rodos, visi filmo personažai išgyvena ribines patirtis, tačiau filme nerasime nė lašo tūžmingo pykčio, sumišimo ar, pvz., moralinių, egzistencinių, filosofinių klausimų, kuriuos galėtų sukelti akistata su mirtimi: išsiskyrę Simono tėvai po nelaimės vėl tampa neišskiriami, tvirti kaip uola, ir sprendimą dėl organų donorystės priima stebėtinai greitai ir lengvai. Širdies laukianti moteris, ją supantys geraširdžiai sūnūs bei kaip tik laiku ir vietoje (netikėta!) į jos gyvenimą sugrįžusi mylimoji taip pat gyvena idilėje: nei ligos, nei mirties baimė nesugriaus mūsų personažę supančios darnos ir meilės.
Aš, žinoma, nenoriu pasakyti, jog kiekvienas, atsidūręs panašioje situacijoje, turi rautis plaukus ir grimzti į nevilties liūną, tačiau filme, alsuojančiame vien beatodairišku supratingumu ir, kartkartėmis, švelniu liūdesiu, velniškai trūksta konflikto, kuris filmą vestų į priekį ar bent jau gerai jį supurtytų.
Tiesa, reikia paminėti, jog K.Quillévéré lyg ir bando kurti trimatiškumo įspūdį. Pristatydama antraplanius personažus, ligoninėje dirbančius medikus, ji įpina vieną kitą epizodą, primenantį, jog kiekvienas turi savo bėdų ir svajų, kitaip tariant, kad medikas irgi žmogus. Štai vienas jų internete be perstojo klausosi reto paukščio giesmės (jis jautrus, tai išvysime vykdant širdies persodinimo operaciją), o slaugė lifte išgyvena seksualinę fantaziją (ji pavargusi – tai pastebi ir kolegos, ji išsiilgusi meilės ir šilumos). Tačiau tai – tik keli tušti intarpai, leidžiantys nerangiai paštrichuoti pavienius personažus, bet nesuteikiantys filmui „mėsos“, juo labiau neleidžiantys giliau pažvelgti į nė vieno jų vidinius pasaulius.
Visa ši kritika nereiškia, kad žiūrėdami filmą nepravirksite – režisierė puikiai žino, kaip manipuliuoti žiūrovo emocijomis, ir pasitelkia stipriausius ginklus: slow-motion ir kompozitorių Alexandre'ą Desplatą. Pripažinkime, junginys stiprus, toks stiprus, jog gali kalti tiesiai į paširdžius ne tik nusaldintos estetikos mėgėjams, bet ir tiems, kurie su pasididžiavimu save vadina cinikais. Juk visiems pasitaiko susigraudinti per reklamą.
Galiausiai, filmą vainikuoja širdies persodinimo operacija, filmuojama taip atvirai, jog kai kuriems jautresniems žiūrovams gali tekti nusukti akis. Kai pagalvoji, paradoksalu, jog pats tikriausias filmo epizodas yra tyloje plakantis širdies muliažas...
