Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 23d. 20:03

Filmas „Kopa“: milžiniškas, neskubantis mokslinės fantastikos kirminas

Timothee Chalamet vaidiną Paulą Atreidą, Oscaras Isaacas – Letą Atreidą, Joshas Brolinas – Gurney'ų Hallecką, Rebecca Ferguson – Jessicą Recenzija
„Scanpix“ nuotr. / Timothee Chalamet vaidiną Polą Atreidą, Oscaras Isaacas – Letą Atreidą, Joshas Brolinas – Gurney'ų Hallecką, Rebecca Ferguson – Džesiką
Ką manote apie „Marvel“ filmus – tokį klausimą spaudai pristatydami naujausią kūrinį gauna dažnas režisierius. Išėjus „Kopai“ („Dune“) to paties buvo pasiteirauta Deniso Villeneuve'o. Jo nuomone, didelė dalis superherojų filmų tėra kalkinės viena kitos kopijos. Internete vieniems tai pasirodė kaip dar viena pranašystė apie kino žūtį, kitiems – įžeidimas filmams, kurie rūpi nemažam žiūrovų ratui.

Virtualioje erdvėje vertinant šį pasisakymą (kaip dažnai ir būna žiniasklaidoje) triumfavo noras pasipiktinti. Ne noras svarstyti, ar išsakyta kritika pagrįsta. Man, mačiusiam didesnę dalį „Marvel“ superherojų juostų, D.Villeneuve'o kritinė mintis atrodo aiški ir teisinga – šių kūrinių nufilmavimo maniera ir siužeto vingiai dažniausiai yra kone identiški. O kuo dažniau kine kartojasi tas pats, tuo labiau džiaugiesi šalin nukrypstančiais atvejais. Atvejais kaip „Kopa“.

Šiaip ar taip, Christopheris Nolanas ir D.Villeneuve'as yra vieninteliai šiuo metu kuriantys režisieriai, kuriems duodamas šimtamilijoninis biudžetas pasakoti ne apie superherojus. Galbūt todėl tokio išraiška, atmosfera ir ambicija išskirtinio pasakojimo nemačiau nuo pat Villeneuve'o „Bėgančio peilio ašmenimis 2049“ („Blade Runner 2049“) pasirodymo.

Tiesa, tai ne vien talento, bet ir finansų klausimas. Unikalių kino projektų išeina kasmet ir ne po vieną. Tačiau retai kada jie iš tiesų tampa reginiais, mat didybė reikalauja pinigų, o ar atsipirks, garantijų nėra. Kad „Geležinis žmogus“ atsipirks, galima neabejoti, tad jam ir investicijų negaila.

Ambicija ryškėja jau nuo pirmųjų „Kopos“ minučių. Tai istorija apie šeimą: Polą Atreidą (akt. Timothée Chalamet), jo tėvą bei giminės valdovą Letą Atreidą (akt. Oscaras Isaacas) ir magiškam kultui priklausančią motiną Džesiką (akt. Rebecca Ferguson).

Polas yra ne šiaip sau pasimetęs jaunuolis.

Ir drauge apie ištisą visatą su skirtingomis planetomis, kuriose veikia savitos ideologijos ir mezgami politiniai žaidimai. Polas yra ne šiaip sau pasimetęs jaunuolis. Gali būti, kad jis tas išrinktasis, kurį pranašavo ir kuriam ruošėsi karta po kartos. Beje, kritiniuose tekstuose gan atvirai kalbama, kad išrinktojo archetipą „Matrica“ ir „Žvaigždžių karai“ nusižiūrėjo nuo „Kopos“ romano, išėjusio 1965-ais.

Clinic 212 nuotr./Paulas (akt. Timothée Chalamet) ir jo motina (akt. Rebecca Ferguson) filme „Kopa“
Clinic 212 nuotr./Paulas (akt. Timothée Chalamet) ir jo motina (akt. Rebecca Ferguson) filme „Kopa“

Polo šeima su kariais atvyksta valdyti Arakio planetos. Nors tai jiems patikėjo Imperatorius, ankstesni Arakio valdytojai Harkonenai trokšta keršto. Juk dykumos planetoje išgaunama brangiausia medžiaga visatoje, skirta ir kosminėms kelionėms vykdyti, ir žmogaus galioms ugdyti. Vadinasi, valdai Arakį – valdai visatos ekonomiką. Bėda ta, kad planetoje dar gyvena ir smėlio žmonės Fremenai, kurie kad ir nepajėgūs sustabdyti kosminių laivų, priimti svetimos valdžios taip pat neketina.

VIDEO: KOPA - fantastinis veiksmo ir nuotykių epas - KINUOSE nuo RUGSĖJO 17 d. (naujausias anonsas)

Kadangi filmas nori publiką įvesti į realybę su mums nepažįstamomis taisyklėmis, pradžioje paaiškinimams panaudojama trigubai daugiau laiko negu įprastoje fantastinėje juostoje.

„Kopa“ sau leidžia didžiulę prabangą – kone visą valandą taip ir neaišku apie ką ši istorija.

Pastarojoje įvykiai dažniausiai dėstomi šiek tiek kitaip. Pirmiausia – pagrindinio personažo kasdienybės epizodas, jo vaikystės trauma, parodanti jo išskirtines (antgamtines) galias. Vėliau pristatomas meilės objektas ir/ar pagalbininkas. Antai „Marvel“ ar šiuolaikinių „Žvaigždžių karų“ filmuose veiksmas pradedamas kuo greičiau ir veikėjai privalo keliauti tam tikro objekto arba informacijos link. Nuvykus visuomet paaiškėja, kad kelionę reikės pradėti iš naujo. Taip vieną aiškiai apčiuopiamą tikslą iškart pakeičia kitas, bet lygiai tiek pat aiškus. Žiūrovas gali nebesigaudyti siužete, nebesuprasti, kokio įkalčio – žemėlapio ar ginklo – ieško protagonistas. Bet režisieriaus formuojama atmosfera diktuoja savo – reikia skubėti.

O štai „Kopa“ sau leidžia didžiulę prabangą – kone visą valandą taip ir neaišku apie ką ši istorija. Pasaulis aplinkui statomas, bet skubėti tarsi nelabai yra kur. Tiesa, Franko Herberto romanas „Kopa“ taip pat prasideda nuo ilgo supažindinimo su žaidimo taisyklėmis ir svarbiausiais jo žaidėjais. Žiūrėdamas, kaip ir skaitydamas, jauti, kad įvyks sprogimas. Tik negali pasakyti koks.

Knygos viršelis/Franko Herberto romanas „Kopa“
Knygos viršelis/Franko Herberto romanas „Kopa“

Arakio planeta, Fremenai, Arteidai, Harkonenai, Imperatorius, išrinktojo pranašystė – dėmenys tikrai ne patys smulkiausi. Filmas kaip atsargus žaidėjas ilgiausiai lentoje rikiuoja figūras ir neišduoda, kaip užpuls varžovą, t. y. publiką. Polo šeima turi tikslą įsitvirtinti Arakyje ir apsisaugoti nuo atakų. Tačiau tikslas abstraktus, niekas kol kas nepuola, o kai puls – nežinia kur, kaip, kada. Polas bando įvaldyti savo galias, bet laikas nespaudžia, nes jų reikės dar ne šioje scenoje. Kažkur neapibrėžtoje ateityje.

Taigi nėra skubos, nes nėra konkretaus siekiamo objekto, tik abstrakcijos: saugumas bei galia. Tad Polo ir jo pokalbių su tėvais, treniruočių scenos veikia kaip vienas po kito kabinami Čechovo šautuvai – kažkada visa tai iššaus, bet kol kas publika tėra erzinama pažadais.

Tiesa, čia verta pridurti, kad pasikartojantis pradžios motyvas atlikimu kaip tik nuvylė. Polas nuolat sapnuoja Fremenę Chani (akt. Zendaya), kurios nėra sutikęs, bet kuri aiškiai įtakos jo ateitį. Kone pustrečios „Kopos“ valandos Chani mums vis parodoma kaip kvepalų reklamoje – vėjyje sulėtintai plaikstosi šalikėlis ir nepaklusni sruoga, ji žvelgia į mus savo ryškiai mėlynomis akimis. Kadangi mergina Polui tėra vizija, už personažo plokštumą gal ir negalima pykti. Bet kai vėl ir vėl rodomas toks pat sulėtintas Zendayos planas, apima lėkštumo įspūdis, tarsi Polo pranašiškos vizijos tebūtų eilinis karštas paauglio sapnas.

„Scanpix“ nuotr./Fremenė Chani (akt. Zendaya) filme „Kopa“
„Scanpix“ nuotr./Fremenė Chani (akt. Zendaya) filme „Kopa“

Visgi galiausiai ilgos „Kopos“ įžangos efektas su kaupu atperka laukimą. Nes kai pagaliau atsiranda kibirkštis, iki pat juostos pabaigos šūviai nebenutyla. Dar geriau, Polui ėmus aktyviai veikti, supratau nenujaučiantis, kur toliau pasuks įvykiai ir, svarbiausia, kiek toli yra kulminacija. Įprastai juk egzistuoja Gerietis ir Blogietis, ir kulminacija bus jų susirėmimas, aplink kurį herojaus pagalbininkai kovos su beveide kompiuterinių efektų armija. Žiūrėdamas paprastai jauti, ar kulminacijai jau laikas, ar dar ne.

O Polas su, atrodytų, pagrindiniu filmo piktadariu Baronu (akt. Stellanu Skarsgårdu) net nesusitinka – juostos pasakojimas savo amplitude tarsi pranoksta dviejų veikėjų muštynes. „Kopoje“ įsisukus veiksmui žiūrovas pažįstamas net su keturiomis skirtingomis kariuomenėmis ir tuntu antraplanių veikėjų, kurie tam tikru būdu susidurs, bet kokiu – nežinia.

Protagonisto Polo kelionė atrodo pavojinga, nes žiūrovas žino pakankamai apie Arakio situaciją: kas vejasi, kokia aplink gamta, kad išdaviku gali būti bet kas, kad neteisingai elgiantis dykumoje praris 400 metrų ilgio požeminis kirminas. Ir tuo pačiu žiūrovas nežino to, kas leistų nuspėti pabaigą – jam neužsimenama apie būsimą neišvengiamą gėrio ir blogio susidūrimą.

Turbūt nebus didelė išdavystė atskleisti, jog kokių pritrenkiančio dydžio veiksmo scenų filme bebūtų, paskutinioji filmo dvikova yra paprastutė ir minimalistinė. Tai šioje juostoje gražiausia – dydis ir emocija nelaikomi sinonimais. Egzistuoja didžiuliai monstrai ir didžiuliai įvykiai. Bet ne dėl to, kad būtų baisu kitaip nepapirkti žiūrovo dėmesio – jei D. Villeneuve'ui nereikės, jis pasakojimo pabaigoje ir nekurs armijų mūšio, nes kartais mažiau tikrai yra daugiau.

Žiūrėjimo netikėtumui esminę įtaką turi ir faktas, kad „Kopa“ akivaizdžiai yra tik pirma dalis. Išskyrus mirštančiuosius, joje nėra veikėjų, kurių situacija išsispręstų. To buvo galima tikėtis, nes ir patys kūrėjai įspėjo knygą dalinsiantys į dvi dalis, kitaip filme neliks per daug esminių vingių. Bet kartu lieka epizodiškumo pojūtis – lyg pabaigus žiūrėti puikią seriją, kai iki kitos išėjimo, deja, dar mažų mažiausiai dveji metai.

Visa tai – mažesnės ar didesnės, bet visgi priekabės. „Kopa“ galėtų būti 10 ar 15 minučių trumpesnė – žiūrėti ir taip yra vienas malonumas, bet greitesnis judėjimas kartais padėtų lengviau įsitraukti emociškai. „Kopa“ galėtų kiek kūrybiškiau pateikti Polo sapnus-vizijas. „Kopa“ galėtų nepasibaigti dviem skirtingais cliff-hangeriais (pabaiga, kai herojui iškyla didžiulis pavojus arba atskleidžiama radikaliai situaciją keičianti informacija).

Per priekabes nepastebėti, kad D. Villeneuve'as ir vėl sukūrė reto grožio visatą būtų apmaudu. Po karantino publika turėtų kaip niekad aiškiai jausti, kaip net geriausias kompiuteris ar televizorius neatstos kino teatro. O „Kopa“ yra sukurta kino ekranui – ji turi prieš jūsų akis stūksoti kaip didinga šventovė. Ir kai iš po Arakio smėlynų laukan iššoks milžiniški kirminai, jūs, žiūrovas, turite dydžiu prieš juos nublankti. Taip pat, kaip pasijaučiate nublankstantis prieš neaprėpiamai platų konfliktą. Šiam efektui išleisti 160 mln. JAV dolerių. Ir jį patirsi tik kine.

Klausimas, ar net ir tais retais atvejais, kai kine pasirodo didelio biudžeto kūrinys su aiškia autoriaus vizija, mums to dar reikia? Vienas trafaretinės veiksmo filmų gamybos pliusų yra lengvumas juos skaityti. Daugelį superherojų juostų galima lengvai suvokti net nuolat tikrinant telefone feisbuką. Pakėlęs akis lengvai pažinsi ar arti filmas kulminacijos ir kokia tą akimirką jo nuotaika.

Štai „Kopos“ atmosferos į save įsiurbti neskiriant pakankamai dėmesio nepavyks. Jos ambicija platesnė ir tuo pačiu sodresnė. Ji tikisi, kad žiūrovas pasiryš įsijausti, net jei iš pradžių gali būti nelengva atpažinti, kodėl derėtų veikėjais rūpintis ar už juos sirgti. Į rinkos standartą nebetelpančio filmo efektas taip pat nepalyginamai didesnis. Bet jį reikia priimti besąlygiškai. Kelionės į kitas visatas egzistuoja. Tik reikia gebėti jas nuryti. Ir eiti į kino teatrą, kad tokie filmai kaip „Kopa“, ir taip jau reti, išvis neišnyktų.

„Nepatogaus kino“ nuotr./Vladas Rožėnas
„Nepatogaus kino“ nuotr./Vladas Rožėnas

Vladas Rožėnas – kino kritikas, „Nepatogaus kino“ programos sudarytojas. Daugiau autoriaus naujienų skaitykite 15min kultūra.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

19:03
03:55
01:01

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Interviu 15MAX
15MAX
15MAX