Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 8d. 19:02

Filmas „Pieniniai dantys“: „neteisinga“ meilės istorija ligos akivaizdoje

Kadras iš filmo „Pieniniai dantys“ 15min recenzija
Kadras iš filmo „Pieniniai dantys“

Pastaruosius kelerius metus augantis „sick-lit“ – į paauglių auditoriją orientuotos literatūros, pristatančios sunkiai sergančius jaunus personažus – fenomenas greitai buvo perkeltas į kiną bei televiziją. Dažniausiai imantis ekranizacijų: nuo „Trylikos priežasčių kodėl“ iki „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ bei kitų didelį populiarumą pelniusių literatūros adaptacijų, kurios be kita ko sulaukia ir rimtų debatų apie tai, kas šiame žanre leistina, o kas ne, ir kaip jame išvengti tiek fizinių, tiek psichinių ligų ar pačios mirties romantizavimo.

Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, jog klausimas kaip derėtų vaizduoti ligą? režisierės Shannon Murphy visiškai nedomina. Savo debiutiniame, Venecijos kino festivalyje pristatytame filme „Pieniniai dantys“ (Babyteeth), kurio scenarijaus pamatu tapo teatro pjesė (aut. Rita Kalnejais), Sh.Murphy kviečia peržengti tas žanro ribas, kurios įprastai lieka neperžengtos. Be baimės, kas ir ką apie tai pagalvos.

Taip, čia turime onkologine liga sergančią paauglę Milą, kurią įkūnija ligonės vaidmenyje jau ne kartą matyta aktorė Eliza Scanlen (galime prisiminti ir serialą „Aštrūs daiktai“, ir filmą „Mažosios moterys“). Tačiau iš jos personažės atimta sergančiosios švelnumo ir sentimentalumo aura – Mila, dažnai būdama ir irzli, ir pavargusi, labiausiai trokšta iš tiesų gyventi, kad ir kokius keistus vaizdinius šis veiksmažodis įgautų penkiolikmetės galvoje.

VIDEO: Filmo „Pieniniai dantys“ anonsas

Todėl taip, čia turime ir meilės istoriją, tačiau Milos pirmoji meilė yra ne populiariausias mokyklos vaikinas ar draugiškas kaimynas, o motinos iš namų išmestas, nuo narkotikų priklausomas ir juos pardavinėjantis, už ją septyneriais metais vyresnis Mozė (akt. Toby Wallace, Venecijoje pelnęs geriausio jaunojo aktoriaus prizą). Vaikinas, kuriam, regis, rūpi Mila, bet ne mažiau rūpi ir tai, kad jos namuose netrūksta tablečių, kurias galima pavogti.

Šie santykiai Milos tėvams turėtų atrodyti kaip didžiausias košmaras. Turbūt ir atrodytų, jei tuo pat metu jie neitų per kur kas didesnę tragediją – bandymą susitaikyti su mintimi, kad neteks dukters. Iš tiesų, jųdviejų linija dažnai net įdomesnė nei jaunatviško kvaitulio persunkta Milos ir Mozės istorija. Psichiatru dirbantis Milos tėtis Henris (akt. Benas Mendelsohnas) išrašo medikamentų savo žmonai Anai (akt. Essie Davis), karjerą baigusiai pianistei, mėgindamas prislopinti jos emocijas (ar ją pačią?), ir, pats piktnaudžiaudamas vaistais, vis dažniau užsuka pas kaimynę, viliojamas, veikiausiai, net ne jos pačios, o kitokių – mažiau fatališkų – problemų galimybės.

Kadras iš filmo „Pieniniai dantys“
Kadras iš filmo „Pieniniai dantys“

Milos tėvai, kaip ir visi kenčiantys, desperacijoje esantys žmonės, griebiasi šiaudo, ir ne tik nepasmerkia paauglės dukros ir priklausomybę turinčio suaugusio vyro santykių, bet juos ir skatina (tiesa, čia nieko daugiau už bučinį nebus, nors režisierė mums ne kartą primins, jog tokios sąjungos neturėtume priimti be klausimų).

Matydami, kad Mozė Milai teikia džiaugsmo, o dukters laimė dabar svarbesnė už viską, jos pirmąją meilę Ana ir Henris net pakviečia gyventi kartu, mainais pasiūlydami kvaišalų ir dar labiau įtvirtindami abipusiai išnaudotojišką Milos ir Mozės santykių aspektą. „Tai yra blogiausias įmanomas auklėjimas“, – galiausiai sau konstatuoja tėvai. Tik pusiau juokais.

Kadras iš filmo „Pieniniai dantys“
Kadras iš filmo „Pieniniai dantys“

„Pieniniai dantys“ vietomis užbuksuoja – pavyzdžiui, jei Henrio ir kaimynės siužetinė linija intriguoja, tai scenos su Ana ir Milos smuiko mokytoju, Anos buvusiu muzikos partneriu, akivaizdžiai stokoja kibirkštėlės. Tarp siužetinių linijų ir tonų kartais stringantį dviejų valandų trukmės filmą pirmyn dažnai veda sodrūs vizualiniai sprendimai ir eklektiškas, bet dėl to tik dar giliau atmintin įsirėžiantis garso takelis. Tiesa, filmo suskirstymas į trumpus skyrius, ryškiaspalvėmis raidėmis pranešančius, kad „Tą dieną neatrodė, jog tai meilės istorija“ ar konstatuojančius – „F*uck this“, atrodo priartėjantis prie instagramiškos estetikos: gal tai būtų galima perskaityti kaip savotišką linktelėjimą „sick-litauditorijai, tačiau kartu neapleidžia jausmas, kad šis sprendimas sukuria per daug pažįstamą, patogią ir dėl to vargu ar reikalingą distanciją.

Tačiau nepaisant to, Sh.Murphy filmą žiūrėti įdomu. Jame, regis, yra visos žanro sudedamosios dalys, tačiau iš jų sukonstruojamas nuo žanro standarto gerokai nutolęs filmas, kuris, nors sulaužo ne vieną tabu, neperžengia svarbiausios linijos – neromantizuoja ligos. „Pieniniuose dantyse“ žiūrovas, net jei, tikėtina, išspaus ašarą, neužims emocinio vujeristo pozicijos. Priešingai, čia vis sugriaunama „ketvirtoji siena“ ir žiūrovas, į kurį karts nuo karto tiesiai žvilgteli Mila, pats tampa keisto ir pernelyg ankstyvo jos atsisveikinimo su šiuo pasauliu bendrininku.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

KARTU SU MAXIMA: VERTINAME LIETUVIŠKĄ KOKYBĘ

Video

09:59
01:16
01:18

Esports namai

URBAN˙/