Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2018 sausio 16d. 21:10

Filmas „Stalino mirtis“: apie tragedijas, iš kurių privalome juoktis

Kadras iš filmo „Stalino mirtis“ 15min recenzija
YouTube nuotr. / Kadras iš filmo „Stalino mirtis“

Yra toks JAV gerai žinomas posakis – komedija yra tragedija plius laikas. Suprask, bet kas yra juokinga, tereikia pakankamai palaukti. Stalinui, vienam žiauriausių tironų istorijoje, rodos, reikėtų taikyti išimtį, juk juoktis iš veiksmų, kainavusių milijonus gyvybių, atrodo baisu. Tačiau Armando Iannucci komedijoje „Stalino mirtis“ deda visas pastangas, siekdamas įrodyti, jog praėjus šitiek laiko viskas yra atvirkščiai –  būtų baisu nesijuokti.

Visą savo karjerą škotų scenaristas bei režisierius praleido tyčiodamasis iš politinių koridorių dinamikos. Jo serialai „The Thick of It“ ir „Viceprezidentė“ (Veep) iki šiol atrodo kaip tam tikra atsvara pernelyg dramatiškiems „Kortų namelio“ (House of Cards) ar „Vakarų sparno“ (The West Wing) balsams, o „Vienoje kilpoje“ (In the Loop) patenka tarp aštriausių pastarojo dešimtmečio satyrų. Tad mintis nusikelti 70 metų į praeitį ir pasijuokti iš panikos, apėmusios Sovietų Sąjungos Centrinio komiteto narius po Stalino mirties, atrodo intriguojančiai – geriau jau A.Iannucci komedija, nei, pavyzdžiui, Joe Wrighto drama.

Taigi, kaip ir visose vakarietiškose istorijos interpretacijose, Molotovai bei Chruščiovai kalba angliškai (su britišku akcentu) ir tikrovė gerokai perspaudžiama, tačiau kai pats siužetas labiau primena ne realias problemas, o sovietinius anekdotus, kur sušaudoma už nusižiovavimą ne vietoje, tai tarsi nebėra problema.

Kadras iš filmo/Kadras iš filmo „Stalino mirtis“
Kadras iš filmo/Kadras iš filmo „Stalino mirtis“

A.Iannucci nenoras žvelgti pernelyg realistiškai filmui prideda daugiau, nei atima. Ankstesniuose projektuose vengęs ne tik minėti realius politikus, bet ir kurti akivaizdžias alegorijas su tikrais įvykiais, režisierius nesiekia su istoriko tikslumu nupasakoti įvykių sekos, o jo taikiklyje nėra konkretaus personažo – kritikos nusipelnė kiekvienas herojus ir jo nesugebėjimas suderinti grandiozinių planų bei mažyčių impulsų.

Todėl kai Stalinas randamas ant savo kabineto grindų, visi kolegos suskumba apsiverkti (žinoma, be ašarų) dėl Sovietų Sąjungos likimo, tačiau didesnį (ir nuoširdų) nepasitenkinimą sukelia faktas, kad kažkam kūną reikės kelti iš tos pusės, kurioje grindys drėgnos nuo diktatoriaus šlapimo.

Stalinui dar net nespėjus iš tiesų numirti prasideda kova dėl įpėdinio sosto. Bet vėlgi, rezgant pinkles, kaip vienas kitą pagauti į spąstus, reikia nepamiršti, jog, kaip ne kaip, gedulas, todėl visam komitetui be galo problematiška priimti kokį nors, net ir nereikšmingą sprendimą – Stalinas žudė dėl mažmožių, bet su juo bent jau žinojai žaidimo taisykles. O dabar niekas nebesusigaudo: ar jau pradėti atvirą revoliuciją, ar dar truputį pažliumbti? Gal už šitai ištrems, o gal kaip tik paplos?

Šiame kontekste turbūt juokingiausiai atrodo Malenkovas (akt. Jeffrey Tamboras), naujoji komiteto galva, stumdoma į skirtingas puses kiekvieno stipresnio vėjo gūsio. Niekas taip nepaverčia praeities tironų pajuokos objektu, kaip suvokimas, kokio kvailumo žaidimus jie buvo priversti žaisti ir kokioje baimėje patys gyveno.

Kita vertus, pasitraukęs nuo šiuolaikinių temų A.Iannucci galbūt ir padaro paslaugą pačiam istorinės komedijos žanrui, nurengdamas nuo veikėjų monumentalumo drabužį, tačiau jam, kaip aštrių dialogų ir nuolatinio judesio režisieriui, šis laikmetis yra ne toks patogus.

Kadras iš filmo/Kadras iš filmo „Stalino mirtis“
Kadras iš filmo/Kadras iš filmo „Stalino mirtis“

Tokios istorijos klesti tuomet, kai įvykių per daug – kai veikėjai patys nespėja susiorientuoti, o žiūrovas karuselėje įsisuka taip, jog prieš savo valią ima sirgti už vienus ir nekęsti kitų. „Stalino mirtyje“ to nėra. Netrūksta laikmečio išprovokuoto humoro (ypač gražus Chruščiovo pasipiktinimas butų kokybe – juk ateis laikas, jis pastatys geresnių), tačiau judama tiesiog per lėtai. Išnykus mobiliesiems telefonams, išnyksta ir organiška galimybė pertraukti kiekvieną pokalbį taip ir neprieinant prie jokios išvados – šįsyk veikėjai bėga vieni nuo kitų, tačiau būtiniausio elemento, chaoso, nėra.

Lygiai taip pat pritrūksta ir pačių veikėjų spalvų. Štai Chruščiovas (akt. Steve'as Buscemi), už kurį tarsi reikėtų sirgti (?!), mums pristatomas kaip didžiausias kompanijos juokdarys, nors vėliau nepasako nieko juokingo. Kelios jam prirašytos savybės slepia faktą, kad jis, kaip ir didžioji dalis CK, tiesiog nėra įdomus veikėjas. Žinoma, nė vienas jų nėra įdomus žmogus, ir tai turbūt yra viena pagrindinių juostos minčių, tačiau šįsyk išlaviruoti apie nuobodulį nekalbant nuobodžiai nepavyksta. O iki tokios personažų amplitudės, kurią turime „Viceprezidentėje“, „Stalino mirčiai“ dar labai, labai toli.

„Stalino mirtis“, kaip ir kiekviena karikatūra, perdėtai pabrėžia vienus savo aptariamųjų bruožus bei pamiršta kitus. Kaip ir pridera gerai karikatūrai, ji leidžia juoktis iš to, kas nėra komiška, ir paprastai pažvelgti į be galo sudėtingus dalykus. Tik kartais siekiant pašiepti antrame plane lieka paties dailininko talentas, o karikatūra, deja, taip ir nevirsta niekuo daugiau.

VIDEO: Filmo „Stalino mirtis“ anonsas
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Video

Maudymosi kostiumėlių tendencijos

Pinigai mano ateičiai

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata

Svajonių virtuvė