Vietoje žaliuojančių ir iškylautojų nusėstų Marso laukų filmas nukelia į neonu blykčiojantį ir šaltų vėjų gairinamą Paryžiaus priemiestį. Čia, viename iš daugybės identiškų pilkų daugiabučių, vyksta šešių savaip spalvingų ir artumo ieškančių žmonių susitikimai, retkartčiais privedantys iki absurdiškų situacijų.
Imigrantė iš Alžyro, rūpestingoji ponia Hamida, gyvena viena. Netikėtai prie jos slenksčio išdygusį, tiesiai iš atviro kosmoso nukritusį, amerikiečių astronautą (akt. Michael Pitt) į savus namus ji priima išskėstomis rankomis. Jie nekalba ta pačia kalba, o vakarienės metu daugiausiai bendrauja gestais, bet to visiškai pakanka pamažu užsimegzti šiltam šeimyniškam ryšiui.
Antrajame aukšte gyvenantis šykštuolis Sternkowitzas, įkūnytas belgų komiko ir režisieriaus Gustave‘o Kaverno, susipyksta su visais kaimynais, kai atsisako prisidėti prie naujo lifto įrengimo. Po traumos atsidūręs invalido vežimėlyje liftu jis naudojasi slapta. Vieną naktį išriedėjęs ieškoti maisto šalia ligoninės jis sutinka žavią naktinio budėjimo slaugę (akt. Valeria Bruni-Tedeschi).
Aukščiau jo gyvena Šarlis – nuolatos vienas ir nuobodžiaujantis paauglys, kuriam pažintis su naujai atsikrausčiusia kaimyne, kadaise žinoma aktore Jeanne Meyer, tampa tikru įkvėpimu. Kino kritikų teigimu, šį personažą įkūnijanti Isabelle Huppert praktiškai vaidina save ar ilgametę karjerą turinčius aktorius apskritai, subtiliai perteikdama aplankančias abejones ir baimę būti pamiršta.
Tarpusavyje, rodos, tik veiksmo vietos vienijamos istorijos – panašios daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šmaikščios įžvalgos, trumpi pokalbiai ar kartais įsivyraujanti tyla atskleidžia, kad kiekvienas, net ir trumpas, susitikimas praturtina ir padeda pasijusti mažiau vienišu.
Šmaikšti ir žavinga urbanistinė dramedija „Asfaltas“ kino teatruose ir internete nuo spalio 14 d.
