Dabar populiaru
Publikuota: 2016 spalio 5d. 09:00

Filmo „Behemotas“ režisierius: „Kinijos politinei sistemai nerūpi žmogus“

Kadras iš filmo „Behemotas“
Kadras iš filmo „Behemotas“

Pernai Venecijos kino filmų festivalio konkursinėje programoje Džao Liangas pristatė savo naują filmą „Behemotas”, nagrinėjantį Kinijos aplinkosaugos ir ekonomikos problemas per Vidinės Mongolijos prizmę. Tačiau filmo pagrindė tema liečia ne tik Kiniją, kalbama apie globalias ekologines problemas, sukeltas viso pasaulio besaikio vartojimo.

Filmo pavadinimas apeliuoja į pragaro gyventoją ir biblinį monstrą Behemotą, o kalnakasybos vaizdai primena viduramžišką Dantės pragarą, pasiglemžiantį vis didesnius Vidinės Mongolijos žemės plotus. Besaikis kasdienis vartojimas, suliejantis žmones į vieną bendrą masę, virsta vis didėjančia milžiniška pabaisa Behemotu, kuris kėsinasi Žemę paversti pragaru.

Džao Liangas pradėjo savo karjerą dirbdamas fotografu, todėl fotografijos įtaką lengva pastebėti filmo meninėje išraiškoje. Režisieriaus dokumentiniai filmai nagrinėja opias Kinijos visuomenės ir politikos problemas, tokias kaip policijos kasdienis prievartos naudojimas ir savivaliavimas filme „Nusikaltimas ir bausmė” (2007 m.) ar susidorojimas su žmonėmis, kurie drįsta skųstis valdžios pareigūnais filme „Peticija“ (2009 m.). Nepatogios valdžiai temos ir empatijos sukėlimas visuomenei yra pavojingi Kinijos komunistų partijai, tad nieko nestebina faktas, kad Džao filmai uždrausti oficialiame Kinijos kino diskurse, o pačiam režisieriui užklijuota savotiška „skriaudžiamųjų gynėjo“ etiketė. Galbūt tai buvo viena iš priežasčių, kodėl 2010 metais Kinijos sveikatos ministerija paprašė kontroversiško režisieriaus sukurti dokumentinį filmą „Kartu“ apie žmonių, sergančių AIDS, diskriminavimą.

Naujausias jo filmas „Behemotas”, sugrįžęs prie opių Kinijai aplinkosaugos problemų, buvo labai gerai priimtas kritikų ne tik Venecijos festivalyje, kur laimėjo nuo 2012 metų teikiamą „Žaliojo lašo“ apdovanojimą (Green Drop Award), skirtą filmams, nagrinėjantiems aplinkosaugos problemas, bet ir kituose tarptautiniuose festivaliuose. Filmo istorijos centrinė ašis Vidinės Mongolijos metalo ir anglių kasyklų darbuotojai, kurių darbo vaisiai bus panaudoti statyti namams Kinijoje.

Dėl nepaprastai spartaus ir neapgalvoto nekilnojamojo turto vystymosi ir dėl per didelių kainų neįperkamo būsto, miestai vaiduokliai Kinijoje pradėjo dygti vienas po kito. Kasyklų darbininkų darbas juodas, nes nuolatinis kontaktas su anglimis ir metalu nudažo jų odą juodai, o plaučius pripildo į naftą panašaus skysčio; ir bergždžias, nes bus pastatytų daugiau niekam nereikalingų namų. Kasyklos, kaip monstras Behemotas, praryja žmones, vis didesnius stepių plotus ir idiliškos gamtos prieglobstį.

Ankstesni Džao filmai nagrinėjo lokalias Kinijos problemas, bet „Behemotas” nors ir kalbėdamas per Kinijos prizmę, netiesiogiai kviečia pasaulį pamatyti gamtos, o kartu ir savęs naikinimą. Ar gali pilietiniai santykiai būti sukurti tarp žiūrovų ir personažų, esančių kažkur toli? Ar gali filmas sukelti atsakomybės jausmą žmonėms dėl pasaulio naikinimo? Į šiuos klausimus bando atsakyti ir pats režisierius interviu su kino festivaliui „Nepatogus kinas”.

Kadras iš filmo „Behemotas“
Kadras iš filmo „Behemotas“

– Žiūrint „Behemotą” sunku pasakyti, kas yra pagrindinis veikėjas: gamta, žmonės, o gal net pati šalis. Filme vaizduojama darbininkų klasė, kuri turėtų būti saugoma valstybės, nes Kinija save vadina socialistinė valstybe, bet iš tikro ji balansuoja tarp pastarojo ir kapitalizmo.

– Mano filmo pagrindiniai herojai visgi yra žmonės. O kas dėl sistemos, tai ji pasitelkia apgaulę ir smurtą, kad bet kokia kaina išlaikytų valdžią savo rankose. Sistemai visai nerūpi žmogus. Sistema ne tik atima žmonių orumą, bet ir sukuria sąlygas, kad žmogus būtų priverstas kovoti dėl kiekvieno duonos kąsnio ir bent šiek tiek patogesnio gyvenimo.

Režisierius Džao Liangas
Režisierius Džao Liangas

– Kodėl pasirinkote filmuoti Vidinėje Mongolijoje, juk panašių anglies kasyklų galima rasti ir pietinėje Kinijos dalyje?

– Vidinę Mongoliją pasirinkau dėl jos išskirtinio kraštovaizdžio, tačiau aplinkosaugos problemos suvaidino ne ką mažesnį vaidmenį. Pastaruoju metu Vidinė Mongolija tapo pagrindiniu naudingų iškasenų šaltiniu Kinijai, taip pat joje daugiausia vykdoma atvira kasyba, kuri buvo svarbus vizualinis elementas mano filme. Sukurti filmą įkvėpė pastarųjų metų Kinijos prasta ekologinė padėtis.

– Ar galite papasakoti daugiau apie patį filmavimo procesą? Ar teko susidurti su oficialiu valdžios pasipriešinimu? Šio filmo stilius smarkiai skiriasi nuo senesnių jūsų filmų, kas paskatino pokyčius?

– Mano filmavimo grupėje nuolatos dirbo trys, keturi žmonės vien tik tam, kad slapta, kaip kokie kino partizanai, galėtume nuolat filmuoti kasyklas. Taip pat pasinaudojau savo draugų ryšiais, kad galėčiau patekti į atviros kasybos aikšteles. Žinoma, pasitaikė atvejų, kai mūsų filmuota medžiaga buvo atimta ir sunaikinta. Dėl stilistikos pokyčių, tai tiesiog buvo bandymas išreikšti mano estetikos suvokimą.

– Kaip jūsų buvimą priėmė darbininkai? Jie žinojo, kad esi režisierius, nagrinėjantis socialines visuomenės problemas? Filmo scenos suvaidintos, ar visgi leidote įvykiams natūraliai klostytis?

– Didžioji dalis filmuotų žmonių nežinojo mano motyvų ir tikslų. Aš jiems buvau visiškai neįdomus. Tebuvau operatorius, kuris keičia kameros objektyvą, o veiksmas klostėsi savo eiga: žmonių kūnai, veidrodžių ir gėlių vazonų nešimas – viskas vyko iš tikrųjų. Mūsų santykius galima apibūdinti kaip tokius, kurie užsimezga tarp fotografo ir fotografuojamų žmonių, bet su keliais iš jų vis dar palaikau ryšį.

– Filmo personažų darbas atrodo sizifiškas. Žmonės dėl savo darbo aukoja gyvenimus, tačiau taip ir negauna išsvajoto rezultato. Kaip manote, kokius troškimus turi jūsų filmuoti žmonės? Kokias viltis puoselėji Kinijai?

Kadras iš filmo „Behemotas“
Kadras iš filmo „Behemotas“

– Sizifiško darbo vaizdavimas yra mano meninės išraiškos priemonė, iš filmuotos medžiagos aš tyčia išrinkau pačius beprasmiškiausius ir kvailiausius darbininkų veiksmus. Jų troškimų aliuzija paslėpta sugebėjime ištverti nepaprastai sunkius darbus. Jie dirba, nes tai vienintelis būdas uždirbti pinigus ir leisti vaikus į mokyklą. Darbininkų troškimų simboliu filme tapo vyras purvinu veidu, nešantis žalią augalą vazone per negyvą kasybos teritoriją. Aš tikiuosi, kad Kinijos valdžia kiek įmanoma greičiau ims kurti pilietinę visuomenę ir taps demokratine valstybe, kad žmonės galėtų gyventi oriai ir pasitikėti savimi.

Džao Liango filmas „Behemotas” bus rodomas festivalyje „Nepatogus kinas“ spalio 13 – lapkričio 8 dienomis Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Bilietus galite įsigyti čia

VIDEO: IDFA 2015 | Trailer | Behemoth
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės