Daugiau kaip tris dešimtmečius britų kino kūrėjas Grantas Gee kuria filmus, kuriuose trinasi ribos tarp dokumentikos, fikcijos ir vizualiojo meno. Jo kūryboje susitinka literatūra, atmintis, kraštovaizdis ir kūrybinis procesas, o visa tai jungia savita vizualinė pajauta. Muzika režisieriaus kūryboje visada buvo viena svarbiausių gijų – nuo ryškių filmų apie „Radiohead“ ir „Joy Division“ iki naujausio projekto apie Billą Evansą, atskleidžiančio ilgalaikį režisieriaus susidomėjimą muzikos ir kino ryšiu.
Naujausias jo ilgametražis filmas „Visiems patinka Billas Evansas“ žymi naują šios kūrybinės kelionės etapą. Legendinio džiazo pianisto gyvenimo įkvėptas kūrinys atsisako tradicinio biografinio filmo konvencijų ir renkasi lyrišką žvilgsnį į kūrybą bei savidestrukciją.
Prieš filmo „Visiems patinka Billas Evansas“ seansus „Scanoramoje“ su Grantu Gee kalbėjomės apie Billo Evanso istoriją kine, džiazo vertimą į kinematografinę kalbą ir muzikantų istorijas, kurios vis dar įkvepia režisieriaus kūrybą.
- Jūsų kūryboje labai daug muzikos. O kiek jos buvo jūsų paauglystėje?
- Paauglystėje mane pirmiausia užkabino pankrokas ir postpankas – tai buvo muzika, į kurią iš tiesų giliai pasinėriau. Maždaug 1978 m., kai prasidėjo pankroko banga, man buvo vos dvylika. Likau arti jo dar ilgus metus, nors šiai muzikai vėliau buvo klijuojamos vis naujos etiketės. Galiausiai ji imta vadinti alternatyviuoju roku, ir aš buvau jo gerbėjas, kol vieną dieną tapau tam truputį per senas.
Manęs dažnai klausia, koks mano ryšys su muzika ir kodėl taip ja domiuosi. Mano tėvai turėjo užeigą, kurioje praleidau visą vaikystę – iki aštuoniolikos. Tėtis ten įrengė muzikos automatą, o pati vieta buvo gana triukšminga. Tad vaikystėje kiekvieną vakarą gulėdamas lovoje girdėdavau iš apačios sklindančią muziką. Iš automato skambėdavo ir tėčio mėgstami įrašai – dažniausiai penktojo ir šeštojo dešimtmečių bigbendinis džiazas bei to meto popmuzika. Užmigdavau klausydamasis muzikos, girtų žmonių balsų, jų dainavimo kartu ir viso to šurmulio. Manau, iš ten ir atsinešiau labai paprastą suvokimą: muzika yra tai, kas suburia žmones.
- Ar pats kada nors grojote grupėje?
- Ne... Paauglystėje kurį laiką turėjau bosinę gitarą, o aštuoniolikos išmokau tris standartinius akordus. Tiksliau, keturis: G, C, D ir E. Kartą net buvau atsidūręs grupėje su žmonėmis, kurie taip pat nemokėjo groti, bet tuo mano muzikinė karjera ir baigėsi. Daugiau jokių muzikinių žinių neturiu.
- Tikra pankroko dvasia. Vėliau studijavote geografiją. Kaip nutiko, kad galiausiai prisijungėte prie komandos, dirbusios su roko grupe U2?
- Tai nutiko praėjus keleriems metams po to, kai pradėjau dirbti televizijoje. Vienas mano draugas režisierius tuo metu dirbo su „Zoo TV“ komanda, kūrusia vizualinę medžiagą grupės turui. Prie to šiek tiek prisidėjau ir aš. Jiems taip pat sukūriau kelias radijo programas – savotiškus garso koliažus – ir taip pamažu įsitraukiau į darbus.
Tuo metu dar nerežisavau, bet pamažu kaupiau savo Super 8 archyvą. Filmavau Dereko Jarmano stiliumi: kasdienybę, draugus, debesis, jūrą, medžius, merginas ir visa kita, kas buvo aplink.
Kodėl geografija? Tiesą sakant, mokykloje viskas vos nenuėjo šuniui ant uodegos, bet kažkaip sugebėjau išlaikyti kelis svarbius egzaminus, o geriausiai man sekėsi būtent geografija. Tad tiesiog ėjau šia kryptimi toliau. Ji man tikrai patiko. Ir iki šiol labai padeda, nes lavina erdvės ir vietos pojūtį. Geografija labai praplėtė mano vaizduotę – padėjo suprasti, kaip galima mąstyti apie erdvę.
- Pereikime prie erdvės ir vietos – pakalbėkime apie „Visiems patinka Billas Evansas“. Kas pirmiausia patraukė jus prie jo istorijos? Kaip apskritai prasidėjo šis projektas?
- Galiu jums parodyti, nuo ko viskas prasidėjo, – viso projekto pradžia buvo viena fotografija. Esu davęs nemažai interviu, ir visi klausia apie pradžią. Nuolat pasakoju apie šią nuotrauką, bet iki šiol niekada negalėjau jos parodyti. (Grantas Gee parodo nuotrauką iš Lee Friedlanderio albumo „American Musicians“.)
Šį fotografą mėgstu jau daugybę metų, todėl turiu daug jo knygų. Tai nuostabus albumas su šimtais fotografijų. Ir štai kartą verčiu puslapį, o ten – ši nuotrauka. Net neįsivaizdavau, kas joje užfiksuotas, bet mane patraukė to žmogaus išvaizda: jo veidas, žvilgsnis ir už jo esantys žmonės, kurie akivaizdžiai puikiai leidžia laiką. O tada vėl pažvelgi į jį ir suvoki, kad jis visai neatrodo laimingas. Jo veide yra kažkas nejaukaus, beveik vaiduokliško, bet kartu labai stipraus ir patraukiančio. Nuotrauka buvo be prierašo, tad teko atsiversti albumo pabaigą. Ten radau užrašą: „Billo Evanso trio, 1962“. Tada ir kilo klausimas: kas tas žmogus?
Paklausiau draugo, kuris daug išmano apie džiazą, ir jis pasakė: taip, tai Billas Evansas. Jei nori nuo ko nors pradėti, paklausyk „Village Vanguard“ įrašo. Susiradau tą albumą ir nuo pirmųjų natų, – net dabar pagalvojus per kūną eina šiurpas, – supratau, kad tai kažkas nuostabaus. Iš esmės nuo to viskas ir prasidėjo. Kai kuo nors susidomiu, daug apie tai skaitau. Supratau, kad apie Billą parašyta ne tiek jau daug, palyginti su kitomis didžiosiomis to meto džiazo žvaigždėmis. Jis buvo gana mažai matomas. Parašyta viena biografija, bet ji gana tiesmuka.
Žinojau, kad jis turėjo labai rimtų problemų su narkotikais, nors iš pažiūros atrodė kaip itin tvarkingas žmogus. Istorija darėsi vis įdomesnė. Klausiau vis daugiau jo muzikos. O tada, ieškodamas informacijos internete, aptikau Oweno Martello romaną „Intermission“ – apie laikotarpį Evanso gyvenime, kai jis negrojo. Mane labai sudomino pats faktas, kad jo gyvenime buvo toks etapas – kai visai nustojo groti.
Parodžiau jį prodiuserei Janine Marmot, su kuria tuo metu dirbau, ir ji pasakė: „Na, iš to galėtume ką nors sukurti. Turi muzikinių dokumentinių filmų patirties, esi šioje srityje gerai vertinamas. Galėtume kurti vaidybinį filmą.“ Taip viskas ir prasidėjo.
- Kas jus labiausiai sudomino pradėjus gilintis į Billo Evanso istoriją?
- Turbūt labiausiai patraukė ryškus kontrastas, kurį pamačiau toje fotografijoje: jo gyvenimo chaosas ir netvarka, iš vienos pusės, ir viešas įvaizdis, muzikos tvarkingumas bei lengvumas – iš kitos. Viskas atrodė taip nesuderinama, kad būtent erdvė tarp šių priešybių man ir tapo įdomiausia.
Kai matai roko muzikantą, kurio gyvenimas, regis, visiškai nevaldomas, jo įvaizdis dažniausiai tai ir atspindi, o muzika prie to puikiai dera. Todėl tarp įvaizdžio ir muzikos beveik nelieka erdvės vaizduotei – jie pernelyg sutampa.
Billo atveju viskas kitaip: jo išvaizda ir muzika kalba viena kalba, bet gyvenimas pasakoja visai kitą istoriją.
Tai atveria daug erdvės vaizduotei ir vidinei įtampai. Padorus žmogus, kuris visiškai susimovė, disciplinuotas menininkas, kurio asmeninis gyvenimas absoliučiai susijaukęs. Tokios priešybės, vidiniai skilimai man ir buvo įdomūs.
O tada Markas O’Halloranas parašė nuostabų scenarijų. Taip ši pradinė mintis, nebeapsiribodama vien mano asmeniniu interesu, pamažu įgijo aiškesnę struktūrą.
- Ar matote sąsajų su Iano Curtiso istorija, prie kurios anksčiau prisilietėte filme apie „Joy Division“? Atrodo, jos šiek tiek panašios...
- Ne, nemanau.
Žinau, kad kalbant apie Billą Evansą biografiniame kontekste vis grįžtama prie vienos citatos: po jo mirties vienas draugas pasakė, jog tai buvo ilgiausia savižudybė istorijoje. Bet aš apie tai daug galvojau, daug kalbėjausi su Andersu [aktoriumi Andersu Danielsenu Lie, kuris filme vaidina Billą Evansą], ir mes abu manėme: kad ir kas nutiko, tai nebuvo savižudybė.
Nemanau, kad tarp jų yra daug panašumų. Jie buvo labai skirtingi žmonės. Labai skyrėsi ir tai, kaip su jais buvo elgiamasi, ir pasauliai, kuriuose jie gyveno. Billas Evansas vartojo narkotikus. Ianas Curtisas, kiek žinome, galbūt buvo šį tą bandęs, bet nieko rimto.
- Billas Evansas dažnai apibūdinamas kaip muzikantas, kurį labiausiai vertina jo kolegos, tačiau plačioji publika apie jį žino kur kas mažiau. Prisipažinsiu, apie jį sužinojau tik iš jūsų filmo. Ar norėjote šiuo filmu pristatyti Billą Evansą platesnei auditorijai?
- Ne, visai ne. Man labiau rūpėjo papasakoti istoriją apie žmogų.
Nesiekiau pristatyti jo pasauliui kaip muzikanto. Gal skamba kvailai, bet jo istorija man tiesiog pasirodė nepaprastai įdomi. Jis labai įdomi, mįslinga asmenybė – tikras menininkas. Ir būtent tai man buvo svarbiausia: kad jis buvo menininkas.
Po 2007-ųjų nuo filmų apie muziką buvau nutolęs – kūriau juostas apie rašytojus, menininkus ir kitus žmones. Labai mėgstu vaizduotės laisvę, kuri atsiveria bandant inscenizuoti menininkų gyvenimus. Iš esmės čia apie tai ir kalbame. Jis buvo menininkas. Jis kūrė muziką.
Jo gyvenimas traukė į vieną pusę, kūryba – į kitą, ir būtent iš šios įtampos atsiranda labai įdomi erdvė pasakojimui. Tiesą sakant, maniau, kad Billas yra geriau žinomas. Juk jei kažkas turi bent vieną džiazo albumą, greičiausiai tai yra „Kind of Blue“, o Billas jame – vienas artimiausių Mileso Daviso kūrybinių partnerių. Jo grojimas diktuoja paties Mileso skambesį. Be to, albume yra ir viena Billo kompozicija – „Blue in Green“. Todėl tikėjausi, kad apie jį žinos daugiau žmonių. Tai mane šiek tiek nustebino. Bet man labai patinka pats faktas, kad perkamiausiame visų laikų džiazo albume Billą Evansą girdime jau nuo pirmųjų natų. Tai tiesiog nuostabu.
- Džiaze labai svarbūs ritmas, tyla ir improvizacija. Ar tai darė įtaką filmo montažui ir struktūrai?
- Suprantu, ką turite omenyje. Kadangi nesu muzikantas, apie muziką iš tiesų beveik nieko neišmanau – suprantu ją tik emociškai. Kai kalbame apie kūrinių struktūrą, net nelabai suprantu, kas yra taktas, todėl taip dirbti nesugebėčiau. Žinoma, montažo pradžioje buvo minčių: gal galėtume sukurti filmą, kuris ne tekėtų tiesiai, linijiškai, vienodu ritmu, o turėtų savotiškų džiaziškų ritmo posūkių. Tačiau po vieno tokio pamąstymo sąmoningai kurti „vizualinio džiazo“ daugiau nebebandėme.
Viskas išsivystė dirbant su pačia medžiaga. Be to, originali Rogerio Goula sukurta filmo muzika toli gražu nėra džiazinė. Jei mūsų filme kas nors ir yra džiaziška, tai veikiau jo juodai balta estetika ir šriftas, kurį parinkome titrams.
- Jūsų kūryboje nuolat atsikartoja atminties, vietos ir meninės tapatybės temos. Kaip „Visiems patinka Billas Evansas“ jas pratęsia, o gal permąsto? Ir kodėl jos jums tokios svarbios?
- Tiesą sakant, nežinau. Psichologiniu požiūriu tai labai reikšminga. Juk būtent atmintis daro mus žmonėmis, o atmintis kartu su vaizduote, sakyčiau, yra du pagrindiniai mūsų sąmonės poliai. Kiekviena fotografija, kiekvienas filmo kadras iš esmės kuria atmintį. Bet kodėl man tai taip svarbu, tikrai nežinau.
Gal tai susiję su atmintimi, kuri lieka užnugary, ir vaizduote, kuri nukreipta į ateitį. Mano filmai dažnai kalba apie atmintį, bet, kai ji tampa aiškia tema, šalia visada atsiranda ir stiprus vaizduotės matmuo. Įdomiausia, matyt, yra jųdviejų sąveika – vaizduotės projekcija į priekį ir atminties sugrįžimas atgal. Bet čia jau tiesiog improvizuoju. Iš tiesų nežinau, kodėl.
- Ar buvo sunku Billo Evanso muziką perkelti į kino kalbą? Kaip bandėte filme perteikti jo muzikos atmosferą?
- Tai nėra sunku – turbūt todėl, kad jau seniai dirbu su muzikos įkvėptais vaizdiniais. Jei tai ir problema, tai tokia, kurią man patinka spręsti. Dirbu labai daug, bet tai niekada nesijaučia kaip darbas – veikiau kaip vaizduotės procesas.
Neprisimenu, kad kada nors būčiau sėdėjęs prie darbo stalo ir galvojęs: „Velnias, kaip man tai padaryti?“ Taip niekada nebuvo. Greičiau viskas vyksta taip: gerai, pradedame nuo šio taško – kur tai nuves? O jei pasuktume čia? Tada galėtume judėti šitaip. Tai tiesiog labai įdomus procesas, o ne problema.
Kalbant apie muziką, – o tai iš esmės tinka visam filmo kūrimo procesui, – darbas buvo labai malonus. Atlikėjai man davė kur kas daugiau, nei tikėjausi. Tai, ką jie sukūrė, pranoko visus mano lūkesčius.
Filmas prasideda keturių minučių muzikine scena. Iš pradžių maniau, kad ji truks gal minutę ar pusantros. Norėjau, kad muzika būtų atliekama gyvai, bet galvojau: neįmanoma ilgiau nei minutę išlaikyti tokio muzikinio intensyvumo, grožio ir stiprumo, nebent daug montuotume, nuolat keistume planus. Tačiau kai Andersas ir dar du muzikantai susitiko studijoje, – tai buvo vienintelė įrašų sesija, jie iki tol net nebuvo pažįstami, – ir pradėjo groti, viskas iškart suskambėjo fantastiškai. Taip filme atsirado keturių minučių muzikinė scena – graži nuo pirmos iki paskutinės akimirkos. To iš anksto tikrai nebūčiau numatęs.
Tokių netikėtų dovanų buvo daug. Filmo pradžioje matomą trio sudaro profesionalūs muzikantai: bosistas neįtikėtinai primena Scottą LaFaro, o būgnininkas – Paulą Motianą. Abu jie – patyrę džiazo atlikėjai. O Andersas yra Andersas. Tad jie iš tikrųjų groja gyvai.
Iš tiesų buvo įdomu, nes po sesijos kalbėjausi su tais dviem muzikantais. Sakiau jiems, kad viskas buvo tiesiog nuostabu, kad sesija pavyko puikiai. O jie atsakė: „Taip, turime pripažinti, kad šiek tiek nerimavome, nes esame turėję sesijų, kai aktoriai, teigiantys, kad yra muzikantai, pasikviečia mus pamuzikuoti kartu. Visgi atvykus paaiškėja, kad jie nelabai moka groti.“ Tačiau Anderso grojimą jie tikrai labai vertino.
- Ar rinkdamiesi aktorius ieškojote žmonių, turinčių muzikinį pasirengimą?
- Ne, nes adaptavome romaną, kuriame apskritai nebuvo scenų, kur Billas grotų. Iš pradžių galvojau, kad visai įmanoma sukurti šį filmą ir be jokios muzikos. Todėl aktoriams tikrai nekėlėme reikalavimo mokėti groti. Bet kai pirmą kartą pasikalbėjau su Andersu, sužinojau, kad jis groja, ir pagalvojau: puiku.
Tai reiškė, kad kilus poreikiui turėsime daugiau laisvės. O tada jis papasakojo, kad Billo Evanso klausosi nuo vaikystės, labai jį mėgsta, yra transkribavęs jo solo partijas, kad geriau jas perprastų, ir panašiai. Tai leido filmą pasukti kita kryptimi – kur kas įdomesne, nei iš pradžių buvau numatęs.
- Ar kurdamas šį filmą pats pradėjote kitaip klausytis Billo Evanso muzikos? Ar buvo akimirkų, kai atrodė, kad Evansą suprantate ne vis geriau, o kaip tik mažiau?
- Viena didžiausių rizikų dirbant su tuo, kas tau artima, ypač su muzika, – tai sugadinti savo asmeninį santykį. Jei ką nors padarai klaidingai, ji gali nebeskambėti taip pat. Todėl geriausia, kas gali nutikti, – sukurti filmą ir vis tiek gebėti jos klausytis kaip anksčiau. Atrodo, šiuo atveju man tai pavyko. Ir dėl to labai džiaugiuosi. Sakoma, kad nereikėtų susitikti su savo herojais, nes po to jie gali nustoti tokie būti. Su filmais apie savo herojus panašiai: jei nepavyksta, gali sunaikinti ir patį santykį, ir meilę tam žmogui. Bet šįkart taip nenutiko. Matote – Billo Evanso plokštelės vis dar guli mano vinilų krūvos viršuje.
- Kas sieja jūsų filmus apie muzikantus? Ką jums buvo svarbu atskleisti per šias istorijas?
- Jei tarp jų ir yra kas nors bendra... Iš viso jų sukūriau tris – du ilgametražius dokumentinius filmus ir vieną vaidybinį filmą apie muzikantus. Dokumentiniai filmai atsirado jau gana seniai – vienas prieš beveik trisdešimt, kitas prieš dvidešimt metų.
Manau, jei juos kas nors sieja, tai labai paprastas dalykas: viskas prasideda nuo nuoširdaus susižavėjimo. Ne nuo „man visai patinka ta grupė“, o supratimo, kad jau turi visus jų albumus, esi apie juos skaitęs, esi į juos giliai paniręs. Tai tarsi tikra meilė – turbūt artimiausia tokiai, kokią gali jausti ne žmogui, o kūrybai. Man toks santykis būtinas nuo pat pradžių. O tada svarbiausia – perteikti to jausmo gylį, parodyti, ką tau reiškia šių žmonių kūryba.
Antras kūrybinis impulsas – kad ir kokią formą filmas galiausiai įgautų, turi atrodyti, kad jis kyla iš paties menininko pasaulio. Ne taip, tarsi būtų sukurtas to menininko, bet panašiai, kaip veikia geras albumo viršelis: jis priklauso tam pačiam pasauliui kaip ir muzika. Todėl noriu kurti filmus, kurie atrodytų tarsi gimę iš tos aplinkos, iš pačios muzikos pasaulio, o ne būtų žvilgsnis į personažus iš šalies ar bandymas juos analizuoti ir išnarstyti.
Turbūt iš esmės tai ir yra noras groti grupėje, būti muzikantu. Bet groti nemoku, todėl kuriu filmus – tarsi būčiau muzikantas, grojantis kartu su jais.
- Kodėl nusprendėte grįžti prie muzikos temos?
- Realybėje pasirinkimo yra labai nedaug. Galiausiai viskas priklauso nuo to, kas sutiks bent šiek tiek paremti projektą, kad jis galėtų judėti toliau. O svarbiausias, tiesą sakant, buvo prodiuserės sprendimas.
Per pastaruosius penkiolika metų turėjau du vaidybinius filmus, dramas, kurios jau buvo arti patvirtinimo ir finansavimo, bet taip ir nebuvo įgyvendintos. Tada nunešiau Janine’ai Oweno Martello romaną, ir ji gana greitai pasakė: „Gerai, tavo ankstesni darbai ir ši tema man labai padeda – galiu pristatyti tave kaip režisierių, sukūrusį žinomus muzikinius dokumentinius filmus.“ Taigi šis filmas atsirado ne vien dėl kūrybinio impulso, bet ir dėl labai praktiškos finansavimo paieškų logikos. Jį nulėmė ne tik mano, bet ir kitų žmonių sprendimai.
- Ar jau sulaukėte atsiliepimų apie šį filmą?
- Sukūręs filmą stengiuosi neskaityti recenzijų ir neieškoti atsiliepimų dėl įvairių priežasčių. Manau, taip elgiasi nemažai žmonių. Pirmą kartą su tuo susidūriau kalbėdamasis su kažkuo iš „Radiohead“. Todėl recenzijų neskaitau: kai jos geros, dažnai net iki galo nesupranti kodėl, kai blogos – lygiai taip pat. Kai filmas jau pasiekia žiūrovus, jie patys sprendžia, ką apie jį galvoti. Man tuo metu darbas jau būna baigtas, todėl komentarai nebeatrodo labai reikalingi.
Viso proceso metu – nuo scenarijaus iki filmavimo ir montažo – nuolat rašausi pastabas ir kalbuosi su žmonėmis, kurie siūlo: galėtų būti taip, gal reikėtų šitaip, o gal vis dėlto kitaip. Bet kai filmas baigtas, man norisi jį paleisti gyventi savo gyvenimo.
Kitų žmonių nuomonės gali stipriai paveikti – tiek teigiamai, tiek neigiamai. O aš verčiau nenorėčiau, kad jos keistų mano santykį su galutiniu rezultatu. Todėl stengiuosi jų vengti. Žinoma, suprantu, kad šis filmas sutiktas palankiai. Mačiau anonse naudojamas citatas – jos puikios.
- Ar naudojatės socialiniais tinklais?
- Ne, stengiuosi jų vengti. Juk juos visus valdo... Geriau net nepradėsiu.
- Ar vienas filmas paveikia tai, kokių projektų imatės po jo? Ar vis dėlto kiekvieną kūrinį suvokiate kaip atskirą etapą: kai jis baigtas, judate toliau ir nebesigręžiojate atgal?
- Mano atveju praeina labai daug laiko, kol filmas apskritai įvyksta. Nėra taip, kad galėčiau rinktis: kursiu šitą, aną ar dar kitą. Bėga metai, ir tik tada, jei pasiseka, pavyksta rasti būdą finansuoti kitą projektą. Todėl tarp filmų atsiranda labai ilgos pauzės.
Be to, vienu metu dirbu prie daugybės skirtingų dalykų. Tad kai pagaliau ateina laikas kurti kitą filmą, jau būnu visai kitame gyvenimo etape. Tarp pirmojo ir antrojo mano filmo praėjo beveik dešimt metų – nuo 34-erių iki 44-erių. Todėl man atrodo, kad antrąjį filmą labiau paveikė ne pirmojo filmo stilius, o tai, kad pats jau buvau dešimčia metų vyresnis.
Vis dėlto dabar bandome pasinaudoti šiokia tokia šio filmo sėkme ir kuo greičiau išjudinti kitą vaidybinį projektą, nors „kuo greičiau“ mano atveju turbūt vis tiek reiškia kokius dešimt metų. Bet bandome. Sąmoningai matau jį kaip tam tikrą tąsą to, ką darėme su „Visiems patinka Billas Evansas“. Veiksmas vyks septintajame dešimtmetyje. Biudžetas bus kiek didesnis, bet mastelis vis tiek panašus.
Kai kuriuos sprendimus, kurie padėjo „Visiems patinka Billas Evansas“ nufilmuoti turint labai nedidelį biudžetą, galėsime panaudoti ir šiame projekte. Šia prasme man tai gana nauja patirtis: bandau išlaikyti su ja įgytą pagreitį. Berlynalės apdovanojimas buvo labai malonus įvertinimas – jis atveria duris, kurios anksčiau man buvo sunkiai pasiekiamos, arba bent jau leidžia pro jas patekti lengviau nei iki šiol.
Taigi gal šįkart kas nors iš to išeis. Labai norėčiau vėl dirbti su ta pačia komanda – tai būtų didelis pranašumas. Anksčiau, kai kūriau dokumentinius filmus, tarp projektų iš esmės likdavome tik aš ir montažo režisierius, ir būtent mes užtikrindavome tęstinumą. Tad kiek keičiausi aš, tiek keitėsi ir filmai. O šįkart nuoseklumą galbūt padėtų išlaikyti tie patys žmonės, žinoma, jei, – laikykime kumščius, – pavyks įgyvendinti kitą projektą.
- Laikysime kumščius. Ar jus nustebino šio filmo sėkmė Berlyne?
- Manau, kiekvienas kino kūrėjas tiki savo filmu, bet... Taip, apdovanojimas už geriausią režisūrą mane tikrai labai nustebino. Man atrodė, kad mūsų aktoriai turi gana realių šansų. Būčiau tikėjęsis apdovanojimų už geriausią pagrindinio aktoriaus arba antraplanį vaidmenį. Bet apdovanojimo už režisūrą visiškai nesitikėjau. Kita vertus, kai pradėjome rodyti dar nebaigtą filmą – surengėme kelias nedideles bandomąsias peržiūras prodiuseriams ir jų draugams, – buvo išties nuostabu būti salėje ir matyti, kad žmonės iš tikrųjų įsitraukia, kad filmas juos emociškai paveikia.
Vis dėlto labiausiai mane sujaudino seansas Berlynalėje – net labiau nei pats apdovanojimas. Salėje buvo 1600 žmonių, ir buvo galima pajusti jų emocinį įsitraukimą: kaip emocija kyla, slūgsta ir iš ekrano persiduoda žiūrovams. Tai buvo šiek tiek panašu į gyvą koncertą.
- Sakėte, kad filmo kūrimas užtrunka labai ilgai. Kiek maždaug laiko praėjo šiuo atveju – nuo pirmosios idėjos iki užbaigto kūrinio?
- Nuo tos akimirkos, kai nunešiau knygą prodiuserei, iki filmo pasirodymo ekrane praėjo dešimt metų.
- Ar sunku dešimt metų gyventi su tuo pačiu projektu?
- Iš dalies taip. Žinoma, šiuo atveju viskas priklauso nuo vieno žmogaus. Kalbant apie šį filmą, juokaudavau, kai žmonės klausdavo: „Tu vis dar kuri tą džiazo filmą?“ Atsakydavau: „Taip, tai mano hobis.“ Ilgą laiką tai buvo darbas puse etato – maloni veikla, kuri nereikalavo labai daug laiko.
Tie „dešimt metų“ nereiškia, kad visą laiką kasdien dirbau tik prie šio filmo. Greičiau kokius aštuonerius ar devynerius metus tai būdavo maždaug savaitė darbo per metus, o tada – dveji metai darbo visu etatu.
Per tą laiką projektas nuolat kinta: romanas virsta pirmuoju scenarijaus variantu, paskui antruoju, tada prisijungia aktoriai, paaiškėja, kad jie dar ir muzikantai, prasideda filmavimas, montažas, ir kiekviename etape filmas įgyja vis kitą pavidalą.
Tad nėra taip, kad turi idėją ir dešimt metų tiesiog ją realizuoji. Tai idėja, kuri labai iš lėto įgauna pagreitį, nuolat kinta ir įgauna vis naujų formų. Ir būtent dėl to procesas išlieka įdomus.
- Jūs taip pat esate Londono universiteto koledžo dokumentinio kino magistrantūros programos dėstytojas?
- Mentoriauju dokumentikos magistrantams. Paskutiniais studijų metais jie turi sukurti filmą, o aš jiems padedu tai padaryti. Tai labai praktinis darbas – ne toks, kur tiesiog stoviu ir kalbu.
Labai mėgstu dirbti su jaunais žmonėmis. Iš to pats labai daug išmokstu. Gal skamba keistai, bet darbas su studentais mane daug išmokė apie tai, kaip būti šalia kito žmogaus kūrybiškumo, ir tai paveikia visą mano veiklą. Net darbą su aktoriais – ar tu jiems nurodai, ką daryti, ar žiūri, ką jie patys nori pasiūlyti, ir sakai: gerai, įdomu.
- Šiandien, kai internete tiek daug vis trumpėjančių vaizdo įrašų, dokumentinis kinas neatrodo svajonių profesija...
- Aš jau nebe pirmos jaunystės, tad vienas didžiausių šio filmo pranašumų buvo tai, kad nebereikėjo visko daryti pačiam. Dokumentikoje dažnai pats nešioji įrangą, pats rūpiniesi logistika ir dar daugybe kitų dalykų. Todėl buvo labai gera turėti komandą, su kuria gali dalytis sunkiausiais darbais. Nes vienam tai daryti tikrai nelengva.
Dokumentiką pradėjau kurti tuo metu, kai dar klestėjo DVD prekyba. Prodiuseriams buvo lengviau susigrąžinti bent dalį investicijų, todėl ir biudžetai buvo kiek didesni. Be to, kino teatrai tada gana dažnai į repertuarus įtraukdavo meninę dokumentiką. Maždaug 2000–2010 m. dokumentikai buvo labai palankus metas, ir man pasisekė tuo laikotarpiu sukurti kelis filmus.
Dabar kurti ilgametražę dokumentiką tapo be galo sunku. Sunku įsivaizduoti, kad pats dar kartą to imčiausi: laiko reikia tiek pat kaip vaidybiniam filmui, biudžetai daug mažesni, o didžiąją dalį darbo turi padaryti pats. Net sunku patikėti, kad žmonės vis dar tuo užsiima.
Tiesa, yra visai geras dokumentinis filmas apie Billą Evansą, sukurtas gal prieš dešimt metų. Labai mažo biudžeto, bet jo autorius ateina iš amerikietiškos PBS tradicijos ir pats yra Evanso gerbėjas. Kūrybine prasme tai gal nėra filmas, kuris iškart patrauktų plačiąją auditoriją, bet tai geras dokumentinis darbas. Turbūt tai paskutinis toks mano žiūrėtas filmas.
- Ar tai, kad esate anglas, kėlė kokių nors sunkumų ar nesusipratimų kuriant filmą apie amerikietišką kultūrą?
Iš pradžių niekam nekliuvo, kad režisierius anglas – apie tai net nebuvo kalbama. Kai turėjome pirmąjį scenarijaus variantą, dar svajojome filmuoti Amerikoje. Naivuoliai. Manėme, gal gausime biudžetą, kuris leistų filmuoti ten, su amerikiečių aktoriais ir taip toliau. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad filmavome Vakarų Airijos kaime – su airių aktoriais, vienu norvegu ir dviem amerikiečiais.
Niekada nejaučiau, kad tai, jog filmą režisuoja anglas, būtų problema. Beje, man keista, kad iki šiol niekam neužkliuvo, jog amerikietį vaidina norvegas.
- Jei prieš seansą reikėtų pristatyti „Visiems patinka Billas Evansas“, kaip bandytumėte sudominti žiūrovus?
- Sakyčiau: „Kind of Blue“. Juk turite tą plokštelę, tiesa? Tos pirmosios albumo natos – jos nuostabios. Tai Billas Evansas.
O tada pridurčiau: jo gyvenimas buvo katastrofiškas, bet jis vis tiek kūrė tokią gražią muziką kaip tos pirmosios natos. Šis filmas pasakoja apie jo šeimą, kuri bando būti šalia didelės krizės akimirką. Ir vis dėlto iš tos krizės jis išeina kaip savotiškas nugalėtojas.
Didžiausias rudens kino festivalis Lietuvoje „Scanorama“ vyks lapkričio 5-22 dienomis: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Visagine, Vilkaviškyje ir Gargžduose. Daugiau informacijos: scanorama.lt.
