„Kritikų savaitė“ dažnai vadinama tramplynu į kitas Kanų programas. Čia debiutavo ne vienas garsus režisierius, kurių pavardės dabar mirga ir pagrindiniame konkurse. Pavyzdžiui, taip nutiko prancūzei Léa Mysius. Praėjo devyneri metai nuo šioje programoje debiutavusios „Avos“ ir šiemet režisierė jau varžosi dėl „Auksinės palmės šakelės“ su „Gimtadienio vakarėliu“ („Histoires de la Nuit“).
Festivaliai ieško naujų pavardžių ir auginasi talentus, todėl vien jau pakliūti į paralelines Kanų programas yra didelis pasiekimas ir pripažinimas, su kuo Arną Balčiūną ir sveikinu.
„Klasės nuotrauka“ (prodiuserė Morta Verbickaitė) nukelia į apleistą mokyklą, kurioje netikėtai susitinka du buvę bendraklasiai Ignas (Džiugas Gvozdzinskas) ir Domas (Domas Barvičius). Ignas nori įamžinti nugriauti planuojamą pastatą ir fotografuoja tuščias jo erdves, o Domas, kaip leidžiama suprasti, retkarčiais užklysta į mokyklą pabūti, čia net įsirengė sporto kambarį su bokso kriauše iš padangų.
Vaikinai leidžiasi į prisiminimus apie klasės draugus, mokytojus ir valgyklos darbuotojas, kol pamažu ima aiškėti abiejų skirtingas santykis su praeitimi. Jei Domas mokyklą ir draugus prisimena su nostalgija, tai Ignas prisipažįsta, kad nenorėtų grįžti į tuos laikus, šie jam neatrodo tokie šviesūs.
Vos per septyniolika minučių A.Balčiūnas sugeba atskleisti veikėjų praeities patirtis ir pasvarstyti, kas lieka iš mūsų prisiminimų, kai nebelieka erdvių, kuriose jie užgimė, o tikrovė prieš mūsų akis keičiasi greičiau nei norėtume ar sugebėtume reflektuoti.
Beje, panašias temas apie sugrįžimą į praeities vietas gvildeno Vytauto Katkaus „Svečias“, jos vis iškyla (tik kiek kitaip, pesimistiškiau) Lauryno Bareišos kine. Tiek tematiškai, tiek stilistiškai „Klasės nuotrauka“ yra panašios kraujo grupės kūrinys, bet nepagalvokite – to jokiu būdu nelaikau kopijavimu, veikiau tendencija, kviečiančią svarstyti apie tai, kas šiandien rūpi į kiną ateinantiems kūrėjams ir kur link jie suka.
Šiemet apie karą Ukrainoje probėgšmais užsimenama vos keliuose konkurso filmuose, ši tema, deja, pamažu užleidžia vietą kitiems karštiesiems pasaulio taškams, todėl festivalyje suteikti balsą būtent ukrainiečių režisieriui jau yra sveikintinas gestas.
Rostislavo Kirpičenkos „Pavasaris“ (vienas iš prodiuserių – Stasys Baltakis) nukelia į pirmuosius rusų invazijos metus. Okupuotame Ukrainos pietryčių miestelyje gyvena kunigas Andrijus (Kęstutis Cicėnas), kurį rusai įpareigojo saugoti ukrainiečių civilių kūnus, kol šie bus išvežti į masines kapavietes. Vadinasi, dings be žinios. Rizikuodamas gyvybe, kartu su draugų šeima (Valentinas Novopolskis ir Anastasia Pustovit) dvasininkas priešinasi tokiems ketinimams ir slapta grąžina kūnus šeimoms. Kai Andrijų ima įtarinėti rusų kariuomenės kapitonas (Daumantas Ciunis), vyras turi rinktis: ar saugotis, ar atlikti pareigą, taip rizikuodamas save ir artimiausius įstumti į mirtiną pavojų.
Režisierius imasi sunkios temos ir nesirenka lengviausio kelio. Pasakodamas apie karo ištiktos šalies žmonių likimus, nerodo tik vienos pusės: turiu omenyje sprendimą į istoriją įtraukti ukrainiečius, kurie, skirtingai nei pagrindiniai herojai, renkasi kitą kelią – prisitaiko prie esamos padėties ir, bandydami išlikti, kolaboruoja su miestelį užėmusiais rusais. R.Kirpičenka jų nepateisina, bet ir nenuteisia. Jis rodo, kad karo akivaizdoje lengvų pasirinkimų nebūna.
Nors siužetas juda kiek nuspėjama linkme, o aktoriai istorijoje apie nelengvus moralinius pasirinkimus kartais stokoja daugiau atspalvių ir psichologizmo, pavyzdžiui, rusą vaidinantis D.Ciunis išlieka pakankamai vienplaniu antiherojumi, nors net ir jį buvo galima parodyti kur kas komplikuočiau, „Pavasaris“ yra svarbus ir vertas dėmesio debiutas. Tikiu ir linkiu, kad startas prestižiniuose Kanuose padės filmo kelionei po kuo daugiau festivalių.
Režisierius Viesturas Kairišas pasakoja, kad imtis latvių krepšininkės Uljanos Semjonovos (1952–2026) istorijos pastūmėjo pokalbiai su aktoriumi Kārliu Arnolu Avotu. Šis suvaidinti legendinę sportininkę norėjo jau seniai, kadangi, kaip pats prisipažino, pradėjęs studijas nematė daug prasmės įkūnyti dar vieną Raskolnikovą: tą jau buvo padarę kiti. Jis ieškojo personažo, kuris keltų ne ką mažiau iššūkių. Iš pradžių jiedu su režieriumi mąstė apie teatro sceną, bet galiausiai suprato, kad Uljanos istorija prašosi kino kalbos.
„Ulja“ (koprodiuserė Ieva Norvilienė) nėra tradicinis biografinis filmas. Režisierius nepasakoja apie visą sportininkės gyvenimą, o susitelkia į karjeros pradžią. Nuo jaunystės Latvijos kaime, sentikių šeimoje (tėvą suvaidino Aleksas Kazanavičius), iki pirmųjų žingsnių į didįjį sportą. Bet kartu tai nėra ir drama apie sportą, kurioje stebėtume titaniškas pastangas, pergales ir nuopuolius. Kaip prieš premjerą sakė režisierius, konkretaus žmogaus istorija jam tapo kur kas universalesniu pasakojimu apie kiekvieno iš mūsų savęs ir savo vietos paieškas.
Kad pasiektų šį universalumą, latvių autorius renkasi juodai baltą vaizdą, derina realistinę perspektyvą su poetiniais intarpais ir leidžia dažniau kalbėti vaizdams bei muzikai, o ne žodžiams.
Bet visgi pagrindinė filmo žvaigždė yra K.A.Avotas. Jis kone be dialogų, tik kūno kalba, žvilgsniais ir tyla talentingai įkūnija nedrąsią ir užsisklendusią merginą, kuri daugeliui buvo įdomi tik dėl neįprasto ūgio ir jo atveriamų galimybių, bet apie kurios vidinius konfliktus ir išgyvenimus mažai kas žinojo.
Tikrai nenustebsiu ir tik apsidžiaugsiu, jei „Ypatingo žvilgsnio“ žiuri „Uljai“ skirs geriausio aktoriaus apdovanojimą. Tuo tarpu kaip prizus paskirstys pagrindinės konkursinės programos komisija, šiemet vadovaujama Park Chan-wooko, paaiškės jau rytoj, šeštadienį. Kas išsiveš namo „Auksinę palmės šakelę“, nedrįsčiau net spėlioti.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
