Sekite 15min Google
„Mano žmona verkia“, rež. Angela Schanelec
Po premjeros Berlyno kino festivalyje rašiau, kad tai radikaliausias konkurso filmas. Vokiečių kino meistrė nepataikauja žiūrovui. Ji pasiūlo struktūrą, bet idėjas palieka susieti pačiam. Kitaip tariant, kaip kviečia „Scanoramos“ programa, kurioje filmas ir bus parodytas: galvok ką nori.
Šios režisierės kine visada svarbiau, kas neparodoma ir nepasakoma, kas slypi už kasdienių gestų ir žvilgsnių, ką jaučiame, bet negalime artikuliuoti. Tokie ir jos personažai. Žmona po sukrėtimo bando papasakoti vyrui, ką patyrė, bet šis nesupranta ir vis labiau užsisklendžia. Filmas apie kalbą ir tai, ko ji nepajėgi perduoti. Filosofinis kinas gryniausia forma.
„Kaskart“, rež. Sandra Wollner
Yra filmų, kuriuos žiūrėdamas jau žinai, kur režisieriai tave nuves, net jeigu apie pačius filmus iš anksto ir nebuvai nieko girdėjęs. Tokie režisieriai paprasčiausiai veikia pažįstamose struktūrose.
Austrų kilmės Sandra Wollner – ne tokia. Žiūrėdamas „Kaskart“, beje, pelniusį Kanų kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ geriausio filmo prizą ir išties pateisinusį programos pavadinimą, ne iš karto supranti, kur link režisierė suka pasakojimą.
Jau nekalbant apie tai, kad istorija apie tragedijos susaistytus motiną, jos dukrą ir paauglį kelis kartus išsineria iš realizmo ir užgriebia tai, ką paprastai vadiname metafizika. Tai nenuspėjama kelionė, iš kurios nebūtinai grįšite su atsakymais.
„Rozė“, rež. Markus Schleinzer
Verta pamatyti jau vien dėl Sandros Hüller talento. Bet filmo stiprybė – ne tik ji.
Tiems, kas bent kiek įdėmiau seka Europos autorinį kiną, austro Markuso Schleinzerio pavardė neturėtų būti naujiena, nors tai vos trečiasis 55-erių metų režisieriaus filmas. Jis dirbo aktorių atrankos režisieriumi pas Michaelį Haneke, Ulrichą Seidlį, Jessicą Hausner ir, akivaizdu, iš jų perėmė geriausias darbo praktikas. Tačiau ne tik iš jų.
Režisierius idėjų semiasi iš plataus ir gyvybingo europietiškos kultūros šaltinio: literatūros, dailės, fotografijos, kino. Tai rimtas, vizualiai turtingas ir, nepaisant to, jog pasakoja apie XVII amžiuje gyvenančią moterį, apsimetančia vyru, aktualus kinas.
„Raudonosios uolos“, rež. Bruno Dumont
Pavojingi šuoliai nuo uolų į jūrą. Važinėjimas gatvėmis keturračiais. Grupuočių karai. Policija. Meilės trikampis. Skamba kaip įtemptas trileris. Tačiau pagrindiniai šio filmo herojai yra 5–7 metų vaikai.
Garsusis prancūzų kino ikonoklastas vėl pasileido plaukus ir sukūrė žaviai keistą, emociškai nerangų, absoliučiai nuoširdų filmą apie vaikystę. Jei pasakoti apie mažamečių pasaulį, tai tik taip – neužkraunant ant jo suaugėliško žvilgsnio, visažinystės ir moralės.
„Moteris nežinoma“, rež. May el-Toukhy
Šiemet Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje dalyvavo tik du filmai, kurių autorės ar bendraautorės buvo moterys. Tai, žinoma, neliko plačiai neapkalbėta.
Paradoksas, nors greičiau tikėtas sprendimas, bet konkursą būtent ir laimėjo moters filmas. Simbolišku pavadinimu: „Moteris nežinoma“. Maža to, pirmąjį didelį vaidmenį kine atlikusi Mathilde Arcel pelnė geriausios aktorės apdovanojimą. Ji visą filmą ir laiko.
Tai pačia geriausia prasme kamerinis pasakojimas apie jauną tarnaitę pokario Danijoje ir jos paslaptį, kuri kėsinasi sugriauti artėjančias vedybas su turtingu našliu. Filmas patiks ieškantiems istorijų apie moteris, norintiems atversti mažiau girdėtą pokario Danijos istorijos puslapį.
„Viešnia“, rež. Mads Mengel
Jei esate Thomo Vinterbergo „Šventės“ gerbėjai (tokių, žinau, Lietuvoje nemažai), arba jeigu mėgstate istorijas apie sudėtingus vaikų ir tėvų santykius, jums tikrai patiks šis jo tėvynainio filmas.
Išeities taškas panašus: šeima ruošiasi svarbiai šventei ir, atrodytų, niekas negali sujaukti suplanuoto ramaus savaitgalio. Bet, kaip sako britai, „hold my beer“: į ceremoniją atskuba viešnia, kurios niekas nelaukia. Tai vienas tų filmų, kurį ant pečių laiko aktoriai, o labiausiai – talentingoji Trine Dyrholm. Tai jos aktorinis tour de force.
„Musės“, rež. Fernando Eimbcke
Iš visų mano rekomenduojamųjų šis bene arčiausiai vadinamojo „geros nuotaikos filmo“ („feel-good film“), nors pasakoja toli gražu ne apie lengvus dalykus – ligą, vienatvę, netektį.
Istorija apie netikėtai užsimezgusį vienišės senjorės ir devynmečio berniuko ryšį paperka minimalizmu, subtiliu humoru ir švelniu kasdienybės absurdu. Kartais apie tai, kas dramatiška, geriausia pasakoti ramiu tonu.
„Iš svetimų gyvenimų“, rež. Asghar Farhadi
Nemažai kritikų naujausią Irano kino meistro filmą vadina fiasko. Bet jeigu visų režisierių „nesėkmės“ būtų tokios, per metus turėtume nemažą kraitį neblogų filmų.
Sutinku, naujasis darbas neprilygsta ankstesniems iraniečio kūriniams, bet pamatyti vis tiek verta. Ypač mėgstantiems istorijas, kuriose tikrovė pinasi su fikcija ir tampa nebeaišku, kas tikra, o kas ne.
O ir nemažai kritikos strėlių sulaukęs režisieriaus dialogas su vienu svarbiausių Europos kino režisierių Krzysztofu Kieślowskiu (suprask, nepavyko savo pirmtako idėjų paversti įtikinamu kūriniu) atrodo įdomesnis ir vertas ilgesnių apmąstymų nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Duokite Farhadi šansą.
