Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gražina Sviderskytė. „Emilija iš Laisvės alėjos“: vaizduotės galiai – tik spalvoti pelenai

„Emilija iš Laisvės alėjos“
Filmo kadras / „Emilija iš Laisvės alėjos“
Šaltinis: „Naujasis Židinys-AIdai“, Nr.3
1
A A

Vieninteliai kartai, kai minioje ne dusau, o laisviau kvėpavau, ištiko apie 1990 m.: ne paskandino, o gaivino jūra vilniję mitingai žaliame Vingio parke, ir ne sustingdė, o tik grūdino budėjimas juodoj sausio žiemoj prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Menu – nei linksma, nei ramu.

Bet esu vien ten ir daugiau nerūpi niekas. Sniegas – regis, ne ištrypta pliurzė, o „trijų Baltijos sesių“ vėliavų pridygusi žydinti pieva. Grėsmė nerūpi. Laisvė svaigina. Garas kyla iš burnų, virš pakaušių verda oras: „Lie-tu-va bus lais-va!“

Vėliau minia nebuvo gyvasties šaltinis. Kur kilo masių vajus – nenešė kojos, nors tu ką.

Tai deklaruoju, kad prisipažinčiau: kai Vasario 16-ąją kone tiesiogiai skambėjo imperatyvas urmu žiūrėti Donato Ulvydo filmą Emilija iš Laisvės alėjos, praleidau masines vaikštynes.

Kaip vis dėlto nuėjau Emilijos žiūrėti

Subjektyvi priežastis pirmiausia buvo ta, kad premjera driokstelėjo Valstybės atkūrimo dieną, o šeimos šventei šito nereikėjo: Vasario 16-ąją minime įprastai, tradiciškai. Be to, filmo kūrėjai – režisierius Ulvydas ir jo filmų scenarijų autorius Jonas Banys – yra atvirai išreiškę komercinio kino užmojus ir įrodę komercinės reklamos galią, o aš komerciją įsisavinu tik mažomis dozėmis (nors be jos ir neišsiverčiu, panašiai kaip Jonas, Donatas ir visi kiti).

Stebėdama vajų iš šalies, žavėjausi ne patriotizmo ideologijos ir reklamos apsukomis, o paprastais ir nepaneigiamais dalykais: jei nėra filmų, nėra ir ką veikti; kai yra filmas, galima galvoti, spręsti – eiti žiūrėti ar neiti. Sakote, vėl turiu pirkti bilietus į kiną? Na, gerai. O ką šįkart parduoda?

Prisiminiau Lukšų šeimos tragedija paremtą maestro Jono Vaitkaus 2004 m. filmą Vienui vieni. Tuomet plušėjo ištisas lietuvių kino žvaigždynas: šaukė, švokštė, šaudė, mušė, gaudė ir... neprakrapštė rando, neatvėrė sielos traumos. Partizanų kovų siaubas, aukos ir kančios, viltys ir absurdai mirgėjo prieš akis ir įtempė mintis, bet jaudino bemaž kaip juodai balti dokumentai, muziejaus vitrinos eksponatai: čia pat už blizgaus stiklo, bet tolimi dėl seniai būto laiko ir tarsi dirbtinės kalbos, sterilūs, konservuoti, atgręžti viena puse ir aprašyti viena teksto eilute.

Kiek tad įtikins Emilija, pramanyta sovietmečio mergaitė? Ką išplėš iš atminties, širdies, užmaršties „įtempto siužeto dramoje“? Eiti žiūrėti ar neiti?
Reklama veikė: nenorėjau neiti. Nors Emilijos iš Laisvės alėjos siužeto laikmečiu, 1972 m., tik ruošiausi gimti, vėliava filmo plakate – tai ir Mano Trispalvė. Devyniasdešimtieji, kai niekas nesusidegino, bet kriokė tankai, rėkavo propagandininkų garsiakalbiai, viešai pamauti ant virbų tižo SSRS karinės prievolės šauktinių bilietai, slapstėsi studentai, artėjo šimtadienis ir egzaminai, kai virsmo įkvėpta sugrioviau ir perkūriau savo ateitį, – tai juk ta pati Laiko alėja, tos pačios laisvės vėjai. Mano Atmintis!

Vieną pavakarę, tiesiai po darbo, nuėjau Emilijos žiūrėti.

Pasijutau įdomiai

Filmas buvo labai spalvotas.

Tiesa, juodutėliai juodas buvo pirmomis veiksmo minutėmis pasirodęs siluetas, kurį visi suprato esant Romą Kalantą. Juodulį pakeitė vėl spalvotas kadras: žaliame parke raudonai žaižaravo, vėjyje plaikstėsi pelenai ir lyg pasklido degančių plaukų, aprangos, svylančios žmogaus odos kvapas. Atsilapojau įtaigai. Rikiavosi marga masuotė. Jaunuoliai žengė gan tvirtai skanduodami „Lie-tu-va bus lais-va!“ Vos nepatikėjau. Bet demonstrantų minioje išniro Marius (aktorius Darius Gumauskas), sučiupo priešais besibraunančią Emiliją (Ievą Andrejevaitę) ir ėmė ją tempti išsišiepęs: „Su mumis linksmiau!“ Iškart išsijungiau it nuo elektros tinklo atjungtas imtuvas.

Nieko linksmo nepamenu iš 1991 m.; arba vėlesnių laikų, kai, galbūt Kalantos atminimo įkvėpti, garsūs ir garsėjantys Lietuvos žmonės įniko viešai grasinti susideginti (tuomet dirbau su Baniu TV laidoje ir specialiai tai retorikai malšinti sukūriau reportažą apie kūno nudegimus; tą vienintelį kartą per 20 karjeros metų mano operatorius filmuodamas nualpo); arba iš pastarųjų patirčių archyvuose, kai sklaidžiau LSSR KGB bylas apie šešto, aštunto dešimtmečio nepaklusnumo akcijas, protestus. Nieko linksmo Emilijos režisierius neparodė Kalantos žūties ar protestuotojų mušimų, suėmimų ir kitose filmo scenose. Be ryšio „linksmas“ herojus Marius atstūmė ir savo perspaustu patosu nebeįtikino lig pat filmo pabaigos. Jis ir nusitempė Emiliją iš paskos.

Bet summa summarum, išskyrus patriotinę idėją, filmas buvo kitoks nei skelbė reklama.

Filmo plakate Marius ir Emilija laikė iškėlę trispalvę virš minios. Filmo tikrovėje Marius kilnojo cigaretę (kažkodėl dauguma herojų įtemptą veiksmą ištisai slopino monotonišku rūkymu), o Emilija pasirodė stipri skaitovė ir per trapi vėliavnešė.

Trispalvę iškėlė herojus iš pilkos minios – galiūnas iš teatro liūno, kuriame klimpo idealistai Marius ir Emilija: aktorius Česlovas (Česlovas Stonys). Momentas, kai jis nekalba žodžiais ir kūno kalba, nesirodo kadre ir tik moja trispalve pro teatro langą – tai filmo kulminacija. Nuasmenintas kadras – vienui viena trispalvė nakties dangaus, o gal atminties gelmės fone – leido žiūrovui niurktelėti savo sielon ir pasitaškyti emocijomis.

Taip, daug kas verkė. Bet summa summarum, išskyrus patriotinę idėją, filmas buvo kitoks nei skelbė reklama. Filme trispalvė įspūdingai plazda, tačiau Emilija tik spurda ir pabaigoje visai prapuola – išvažiuoja Rusijon paskui savo Marių. 1972 m. Laisvės alėja kiek įtartina: akių nedrasko rusiški užrašai, kauniečiai dailiai apsirengę ir šnekasi literatūrine kalba. Juk, regis, bent jau Vilnius buvo apsunkęs ir suzmekęs nuo dvikalbių frazių мясо, рыба ir Šlovė TSKP, o madingomis šmutkėmis iš talkučkės rėdydavosi nebent apsukresni piliečiai?

Bet tuščia jų, prisiminimų. Filme atkurti sovietijos nuobodį objektyviai per sunku, per brangu ir net moraliai neprivalu: autentiškų lokacijų, rekvizito deficitas yra plačiai žinomas ir natūralus; pinigingojo Holivudo blokbasteriuose faraonų sostai sulipdyti iš kartono arba pikselių, o praeities vizualizacijos ypač siekęs 2016 m. britų serialas Karūna kainavo 120 milijonų eurų, taigi du šimtus kartų viršijo Emilijos biudžetą.

Filme mažiausiai suvaržytas ir pats svarbiausias atrodė pasakojimas, kuris ne chronologiškai klostėsi, o skeldėjo, trūkčiojo ir pynėsi į vienį. Siužeto linijos užgriebė nepopuliarią – kaip atskleidė atgarsiai, menkai žinomą, nustebinusią – KGB užverbuoto partizano Leono (akt. Tauras Čižas) dramą.

Truputį pagalvojau

Leonas itin išraiškingai išrėkė Emilijai į veidą, kad „visi mes turime ką išduoti“, tik kažkodėl iškart numuilino, kad jis tenorėjo gyventi, todėl išdavė visus iki vieno. Leonas sudomino, bet neįtikino: jei visi turi ką išduoti ir, aišku, visi nori gyventi, bene visi tampa išdavikais? Patetiškasis Marius nuo teatro scenos cenzoriams taip ir šaukė: „Mes visi išdavėme Lietuvą“. Bet Marius apie išdavystę nė velnio nenutuokė. O išdavikas Leonas nieko nepaaiškino. Jis išvis nerodė gyvybės ženklų ir žmogiškų bruožų: mechaniškai kilnojo cigaretę ir siurbčiojo arbatą su kondensuotu pienu. Filmo pabaigoje pienas baigėsi, ir jis nusišovė (ūmai panoro mirti?). Leonas kažkoks nykus: lyg Emilijos tėvo išdavikas, lyg jos gelbėtojas, miško brolių dainius ar paranojikas, ar neurastenikas nevykėlis rūkorius.

Jei Leonas – ne niekšas, tai kas? Apmaudi tokia plokštuminė raiška, kai herojaus statusas radikaliai kinta, bet neatsiskleidžia jo natūra, būdas. Aktoriai sako, kad sunkiausia – ir įdomiausia – sukurti neigiamą personažą, išdaviką, niekšą. Kur gi tas blogis? Jei blogio nėra, kiek tikras prikišamas gėris?

Užverbuotas partizanas buvo didžiausia siužeto intriga, atradimas, dovana aktoriams ir publikai. Galimybė žvilgterėti į save: kokie buvome, kuo tapome. Proga mokytis perprasti ir gerbti, o ne aklai garbinti praeitį ir jos veikėjus. Tik... ta proga šįkart buvo praleista. Ja pasinaudojus, filmas neverstų sentimentaliai ašaroti ir negarantuotų panegirikos: sunervintų ir įaudrintų, sukurstytų diskusijas, gal net protestus. Bet Ulvydo sumanymas buvo kitas.

Manytina, režisierius žinojo (nors istorikai tai dar mažai aprašė), kad verbuoti partizanus buvo įprasta, kad ne vienas išluptas iš bunkerio, uždaužytomis akimis, išplautomis smegenimis, verčiamas ir verkdamas žiūrėjo iš KGB rūmų gegužės eitynes Vilniuje, Lenino prospekte. Kodėl nesukūrus filmo, kuris nuplėštų sentimentus ir lozungus it nušiurusią tvarsliavą ir atvertų žaizdą: kaip jautėsi žmogus mėsmalėje tarp dviejų pasaulių? Ko meldė jo žmona, vaikai, tėvai ir artimieji?

Ulvydas tyčia žvelgė paviršutiniškiau ir tam tikra prasme apsisprendė visiškai teisingai. Juk nėra abejonės, kad supaprastintas, idealizuotas ir ideologizuotas, reprezentuojantis ir solidarizuojantis pasakojimas apie praeitį visuomenei reikalingas ar net privalus.

Ulvydas tyčia žvelgė paviršutiniškiau ir tam tikra prasme apsisprendė visiškai teisingai. Juk nėra abejonės, kad supaprastintas, idealizuotas ir ideologizuotas, reprezentuojantis ir solidarizuojantis pasakojimas apie praeitį visuomenei reikalingas ar net privalus. Dėl to filmas buvo svarbus pasiekimas. Bet ne visapusiška kūrybinė sėkmė.

Atmetus visa kita – dokumentiškumą, režisūros ir vaidybos įtaigą, dialogus, kostiumus, rekvizitą – vienijantis pasakojimas pajėgus tiek, kiek geba sužadinti kolektyvinės vaizduotės galią. Šio būtino gebėjimo pritrūksta.

Emilija įtikinėja, kad prisitaikyti šlykštu, išduoti žema, priešintis kilnu. Bet neatskleidžia: kodėl sudega Kalanta, kam pasikaria (ar pakariamas) aktorius ir, sguščionkę išgėręs, nusišauna Leonas? Geriečiai ir blogiečiai rūko, kemša pilvus, nevargsta, nebadauja, po blatu gauna mėsingų kaulų ir mėšlo sodams tręšti ir bemaž vienodais veidais kuria bei žiūri spektaklį pagal „liaudies priešo“ eiles. Marius ir Emilija išmesti iš cenzūruojamo teatro liūno, bet saugūs ir sveiki iškeliauja Rusijon, kur „irgi yra teatras“. Vaizduotė naršo blogio ir neranda: kas žudikai, niekšai, kam šitie lavonai? Tik prasimanęs filmo tęsinį, fantazuoji, kaip, už ką traiškė anoniminė, beveidė sistema.

Impulsų kolektyvinės vaizduotės galiai pritrūksta. Bet tuščia tų lūkesčių: jais reiškiasi subjektyvus, pradžioje paminėtas santykis su masėmis, o filmas skirtas – ir tikrai patiko – liaudžiai.

Praėjus mėnesiui po premjeros, filmą žiūrėjo apypilnė kino salė. Septintoje eilėje – žinomas politikos apžvalgininkas. Arčiau ekrano – merginos su kibiru popkorno. Kraštuose – Emilijos ir Mariaus bendraamžių poros. Du skustagalviai plačiom šypsenom, veidais be proto įtampos ar rūpesčių naštos po filmo garsiai ragino: „Nu, ko gi bijot, plojam“. Trys draugės storais akinių stiklais ir megztomis beretėmis yrėsi iš ketvirtos eilės: „Oi, nėra praėjimo. Eikime pro ten. Atsargiai, mergaitės, čionai laiptai“.

Jau kitą dieną pamiršau

Kai iš ryto mintyse nesipina išvakarėse žiūrėto filmo vaizdai, tai reiškia, kad joks pokytis neįvyko: pamatei ir užmiršai.

Labiau nei Emilija įsiminė kūrėjai: simpatiški, paprasti ir faini žmonės. Dar prieš premjerą juos pagyrė įtakingiausi Lietuvos politikai. Po premjeros už laisvės idėjos puoselėjimą Valdas Adamkus įteikė Kauno miesto apdovanojimą „Laisva šalis“. Jų kino meną gal įvertins „Sidabrinė gervė“.

Manding, pripažinimo jie verti vien jau už suteiktą progą pamąstyti, abejoti ir svajoti. Svajoti, pavyzdžiui, apie neužmirštamą lietuvišką filmą, kuris ne tik ideologiškai auklėtų, bet ir pasiektų gilesnių bendražmogiškų jausmų, praskleistų istorinę polemiką ir kurstytų diskusijas, gal net protestus (ką ir daro – nebūtinai pavyzdingai, bet sukrečiančiai – lenkų režisieriai).

Sudėtingesnės, konfliktiškos kūrybos preventyvus vengimas ir / ar baimė – esą suskils mūsų trapi visuomenė ir galutinai nusus tauta bei tautinė valstybė – pagrįsta, tačiau nebūtinai teisinga. Juk galų gale reikia pripažinti, kad tiek pat – o gal labiau – grėsmingas esamas, visuotinai kurstomas ir toleruojamas sąstingis: kai be didelės išmonės ir nežinia nuo ko vien saugoma, o ne atgaivinama ar perkuriama pasenusi ideologija su tautinėmis šventenybėmis, šventųjų garbinimu ir su sovietų ideologų įmaišytomis jų modifikacijomis.

Taigi viskas yra gerai su ta Emilija: filmas atitinka laikmetį ir terpę, yra toks, koks gali, turi būti.

Lietuvoje stinga žinių įvairovės ir požiūrių laisvės. Nesimokoma skirti ideologijos nuo empirinio pažinimo, nebandoma drąsiau priešinti ar sieti šias skirtybes. Neišdrįstama jomis protingai stiprintis, užuot prietaringai gąsdinus. Balansuojama ties visuomenės (ne)brandos riba, kai slopsta aktyvi refleksija, kritinis analitinis mąstymas. Tokioje situacijoje tampa paprasta ir lengva manipuliuoti kolektyvine atmintimi, istorine savimone, tapatumo jausena – tiek saviems, tiek svetimiems.

Taigi viskas yra gerai su ta Emilija: filmas atitinka laikmetį ir terpę, yra toks, koks gali, turi būti.

Labiau ilgu ne pranašesnio filmo, o reikšmingesnio pokyčio mentalitete ir valstybės valdyme. Kultūrinė inercija ir apatija, pasyvus atminties kultūros ir švietimo bei kultūros politikos dreifas yra mūsų visuomenės dabartinis teatras, mus įsiurbęs liūnas. Tai – apgaulingas komfortas ir joks išlikimo garantas: tai – tikras nususimas. Jei, neduok Dieve, istorija vėl siųs išbandymą Lietuvai, stiprybės ir saugumo iliuzija – patogi ir graži, tačiau išsivadėjusi, tuščia – išnyks kaip dūmas.

Gal tai yra kūrėjus įkvėpusi esmė, o gal ir ne. Vis dėlto ačiū jiems: už progą tai svarstyti ir rašyti.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-AIdai“, Nr.3

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą