Maždaug prieš metus išgirdus, jog į internetą nutekėjo „Grėsmingojo aštuoneto“ scenarijus ir Tarantino nusprendė nebestatyti filmo, man ir daugeliui kitų kino mėgėjų teko susitaikyti su dar labiau nutolsiančiu naujo Tarantino filmo pasirodymu.
Visgi, po viešo nutekėjusio scenarijaus skaitymo režisierius perkūrė beveik pusę scenarijaus ir paleido istoriją į didžiuosius ekranus. Tiesa, filmo nesėkmės nesibaigė tuo – prieš pat filmo premjerą Amerikoje, internete pasirodė šviežutėlė, peržiūrai skirta filmo versija. Galbūt būtent šis reiškinys ir lėmė, kad naujasis Tarantino filmas taip sunkiai lipa į „box office“.
Filmo pasaulis – senieji Vakarai, dveji metai po Pilietinio karo. Samuelis L.Jacksonas vaidina premijų medžiotoją majorą Marquisą Vareną, persekiojantį nusikaltėlius, už kurių sugavimą pažadėti pinigai, premijos.
Jeigu jums nepatinka Tarantino filmai, tai jums nepatiks ir šis, nes visuose jo filmuose yra vadinamojo „tarantiniško prieskonio“.
Jam žiemą bekeliaujant teko įstrigti laukuose – prieš akis artėjant pūgai. Laimei, jis sutinka karieta važiuojantį kitą premijų medžiotoją Džoną Rutą, kurį vaidina Kurtas Russellas. Džonas yra nepaprastas premijų medžiotojas – visi stengiasi nušauti tuos, už kurių galvą pažadėta premija, norėdami pasilengvinti darbą, o Džonas visus atiduoda teismui – pakarti.
Kol majoro Vareno „premijos“ guli ant karietos stogo, Džono Ruto „premija“ yra prirakinta prie jo rankos – tai žudikė Deizė Domergiu, kurią vadiną Jennifer Jason Leigh. Po ilgų kalbų tos pačios profesijos kalviai išsiaiškina, kad abu keliauja į Redroko miestelį.
Per dar vieną atsitiktinumą jiedu sutinka į ragą baigiantį sušalti Krisą Maniksą, prisistatantį naujuoju Redroko šerifu. Artėjanti pūga sustabdo vyrus bei jų „premijas“ ir jiems tenka ieškotis užuovėjos pakelės užeigoj, kur jie sutinka dar daugiau neaiškių personažų.
Q.Tarantino yra vienas iš nedaugelio, o galbūt ir vienintelis šių dienų režisierius, kuris sugeba senus dalykus pateikti naujai. Aš nekalbu apie Jono Favreau bandymą maišyti žanrus filme „Kaubojai ir ateiviai“, aš kalbu apie talentą seną tematiką pritaikyti šių dienų visko mačiusiai auditorijai.
Jeigu jums nepatinka Tarantino filmai, tai jums nepatiks ir šis, nes visuose jo filmuose yra vadinamojo „tarantiniško prieskonio“. Tarantino negalėjo įsivaizduoti šio filmo be 70 mm kameros objektyvų, nors dauguma kritikų teigė, jog tokį platumą gebantys aprėpti objektyvai yra visiškai nereikalingi, nes visas filmo veiksmas yra viename kambaryje.
Visgi, režisierius ir jo operatorius Robertas Richardsonas teigė, kad tokios platumos buvo svarbios norint pasakoti istoriją ir leido režisieriui sustatyti aktorius į tam tikras vietas nejudinant kameros.
Filmas buvo intriguojantis ne tik vizualine prasme. Pagrindinis filmo variklis – meistriškai sukurti personažai. Kitaip tariant – genialus Tarantino talentas rašyti dialogus, kur kiekviena eilutė sklindanti iš personažo lūpų prilygsta aukščiausio lygio prozai.
Nors pagrindinė filmo vieta apsiriboja vienu kambariu, tačiau į tą vieną kambarį buvo sukviesti aktoriai, kurie atidavė viską, kad įkūnytų filmo personažus kaip ir pridera.
Seniai žinoma, kad režisierius kuria savo personažus būtent tiems aktoriams, su kuriais nori dirbti, būtent dėl šios priežasties mes galime išvysti aktoriaus stipriąsias puses.
Koks Tarantino filmas be Samuelio L.Jacksono? Kaip visuomet aktorius be jokių ginčų pasirašė naujajam jo filmui ir puikiai suvaidino protingą ir visko mačiusį majorą Vareną. Taip pat nepriekaištingai savo vaidmenis atliko ir likęs ekipažas: Kurtas Russellas, Waltonas Gogginsas, Timas Rothas ir kiti.
Didžiausias pyrago kąsnis vis dėlto teko baisiai ir juokingai, o kartu netikėtai ir stulbinančiai Jennifer Jason Leigh ir jos personažui Deizei Domergiu. Būtent šiai aktorei buvo rašomas šio personažo scenarijus ir pats Tarantino teigė, kad neįsivaizdavo nieko kito, kas galėtų taip puikiai įkūnyti jo viziją.
Apibendrinus, tai dar vienas nuostabus Tarantino kūrinys, apsukantis galvas amerikietiškų vesternų stiliumi ir įstatantis mus į „Rezervo šunų“ aplinkybes – kur nėra valdžios, kur yra tik ginklai ir žodžiai, kuriais Tarantino tikrai moka naudotis.
Šiame filme rasime visko: nuo Sergio Leone iki Ennio Morricone. Ar tai geriausias režisieriaus darbas? Manau, kad ne, tačiau tai be abejonės „tarantiniškas“ filmas, kuris lenkia didžiąją dalį kitų režisierių filmų. Tarantino rūpi, ką jis daro, jam yra pasakiškai malonu pasakoti istorijas ir jas vizualizuoti.
Režisierius pasakoja ne tik filmo, bet ir kino istoriją – ją atgaivina ir mums primena. Ko gero, teks dar ilgai palaukti, kol rasime kitą tokį Quentiną. Na, o kol kas, mėgstat jūs Tarantino ar ne, turbūt sutiksite, kad jo filmai – kaip seni, antikvariniai automobiliai, kad ir koks senas bebūtų – jį vairuodamas jautiesi kietai.
