Nuolat besikeičiantis gyvūnų sąrašas apsilankymo metu atrodė taip: 3 šunys, 4 katės (2 namuose ir 2 lauke), 2 degu, 2 vorai, žaltys, pora aksolotlių akvariume ir 3 tarp kambarinių augalų gyvenančios gyvalazdės. Kol pažindinomės su visa gyvūnija, nedidelis būrelis nuo šeimininkės nesitraukė nė per žingsnį.
Pasak Ievos, visi draugai ir pažįstami jau pripratę prie jos gyvūnijos ir tiesiog vadina tai „Nakvišiuko zoologijos sodu“. „Aš visada taip ir sakau – jeigu jiems tiks, visada galiu priimti į mūsų komuną. Štai ir šis katinėlis, Liuciferis Stasiulionis, čia tik leidžia vasaros atostogas, kol šeimininkas dirba užsienyje“, – apie smalos juodumo katiną pasakojo Ieva.
Ieva skaičiuoja, kad per šešerius metus ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui jos namuose buvo apsistoję iki 70-ies gyvūnų. Pasak jos, visi gyvūnų prieglaudos savanoriai yra tokie pat „trenkti“ ir dažnai priima tiek gyvūnų, kiek gali. „Aišku, kartais susiduri su keistais žmonių žvilgsniais. Jei kas nors alergiškas, į namus net nekvieti, nes tikriausiai numirs vietoj“, – juokėsi ji.
Oficialūs namų gyventojai – Overlordas ir Dėdė
Vis dėlto, šiuo metu oficialiai Ievai priklauso tik du gyvūnai – black metal grupės vokalistės garbei pavadinta katė Onielar the Overlord ir šuo Dėdė. Viena katė Ievos namuose leidžia vasaros atostogas, kiti du – gyvena lauke, o du šunys laukia naujų šeimininkų.
Dėdė namuose atsirado labai paprastai. „Atvykusi į prieglaudą tiesiog pasakiau, kad paimsiu tą, kuris ten praleido daugiausiai laiko. Dėdė ten buvo praleidęs jau du mėnesius ir išsilaužęs dantis į grotas. Prieglaudoje sakė, kad jis labai kaukdavo ir jau buvo ruošiamasi jį užmigdyti. Vis dėlto greit paaiškėjo, kad Dėdė yra labai protingas ir labai lengvai mokomas šuo“, – pasakojo Ieva Nakvišėlė.
Kita oficiali namų gyventoja – katė Overlordas. Ji turėjo likti tik laikinai globai, tačiau taip greitai susidraugavo su kitais namiškiais, kad buvo nuspręsta ją pasilikti. Tiesa – anksčiau ši katė turėjo ydingą įprotį nugraužti kompiuterio laidus, tačiau nuo tada, kai kartą pragraužė prie rozetės prijungtą laidą, Overlordas šio įpročio atsisakė.
„Šitai katei nuolat trūksta dėmesio. Pabandyčiau paskaityti knygą, ateitų ir atsigultų ant jos, ji taip daro. O kai guli ant kelių, negi ir ką nors darysi? Taigi katė guli – neįmanoma! Taip, taip – apie tave šnekam, princese ant žirnio“ , – glostydama katę šypsojosi Ieva.
„Prrrr!“, – atsiliepė Overlordas.
Marga kompanija: žaltys, vorai ir graužikai
Santykio su gyvūnais Ieva nevadina „turėjimu“, pasak jos, tai – gyvenimas kartu. Gausus gyvūnų būrys suteikia ir užsiėmimą, ir kompaniją, ir jausmą, kad kažkas laukia. Be to – ir daug linksmų akimirkų. „Kiti žiūri kačių vaizdelius internete, o aš turiu tai namie visą parą“, – linksmai tarė ji.
„Žaltį Moliūgėlį gavau iš draugės, kuri moka rūpintis ropliais. Jei zoologijos sode jie neėda ir neauga, tai būna paprasčiausiai „nurašomi“, o ji moka juos iš „išpopinti“. Po to dovanoja draugams arba parduoda už simbolinę kainą. Aš mokėjau keletą eurų – tačiau tik todėl, kad pridėjo šaldytų pelyčių. Įsivaizduok: atsidarai šaldymo kamerą, o ten – sušaldytos pelės. Na, bet jam reikia kažką valgyti“, – juokėsi Ieva.
„Jis draugiškas, nebijo būti imamas ant rankų. Prižiūrėti jį labai lengva – ėda po pelę kas dvi savaites, terariume turi būti vandens ir vietelių slėptis. Aktyvus būna naktį, o dieną dažniausiai miega“, – žalčių auginimo ypatumais dalijosi mergina.
Vorus Verygą ir Kudirką Ieva gavo dovanų iš draugų, kuriems žinoma jos simpatija tarantulams. Juos lengva prižiūrėti: ėda po tarakoną kas savaitę, nemėgsta skersvėjų, namelyje turi būti vandens indelis. „Vis dėlto tai yra gyvūnėliai, kuriuos geriau kuo mažiau imti ant rankų. Suerzinti jie paskleidžia dilginančius plaukelius – jie pūkuoti ne dėl grožio“, – perspėjo vorų šeimininkė.
Degu yra broliai Kramtukas ir Graužikas, kuriuos pavyko rasti pagal skelbimą. Jų priežiūra taip pat labai lengva: jie mėgsta maudytis specialiame smėliuke, yra jaukūs ir švelnus, o skanėstus – riešutus ir saulėgrąžas – ima iš rankų.
Gyvūnų būrys liūdėti neleidžia
Ieva sako, kad neįsivaizduoja gyvenimo namuose, kuriuose nebūtų nė vieno gyvūno: „Jei ateinu į svečius pas žmogų, o ten nėra augintinių, būna keista ir kažko labai trūksta. Kas tave pasitinka, kai pareini iš darbo? Kuo tu rūpiniesi? Kur dingsta tavo laikas? Ką tu apskritai veiki? Su gyvu padaru, aišku, nepalyginsi, tačiau jausmas panašus kaip užeiti į namus, kuriuose nėra kompiuterio. Arba tualeto...“.
„Man patinka gyvūnų dėmesys ir rūpinimasis jais. Jis suteikia tokia malonią rutiną, kai žinai, kad reikės, kaip sakydavo mano močiutė, „apeiti gyvulius“. Tai kaip savotiška meditacija.
Gyvūnai mane visada prablaško, su jais neįmanoma liūdėti – ypač su šunimis ir katėmis. Pamenu, kartą buvo labai sunki diena, ir vakare buvau labai slogios nuotaikos. Tačiau turėjau du šunis, kurie sunešė man visus savo turimus žaislus, baksnojo nosimi ir dar įdėjo į rankas mėgstamiausią kamuoliuką, kurio šiaip niekam neduodavo. Tai nori nenori pralinksmėji“, – sakė ji.
Pasak jos, gyvūnų priežiūra itin ugdo empatiją. „Būdamas su gyvūnu išmoksti suprasti poreikius ir juos patenkinti, kad abiem būtų smagu. Jie gali labai daug išmokyti apie prisirišimą ir meilę, supratimą be žodžių – tai naudinga ir bendraujant su žmonėmis. Be to, kiekvienam svarbu, kad jį priimtų tokį, koks jis yra. Gyvūnai tave tokį ir priima. Na, bent jau kol duodi jiems paėsti ir pakasai“, – juokėsi Ieva Nakvišėlė.
Mėgstantiems gyvūnų istorijas, siūlome filmą, kuriame vaidina ir lietuvių kilmės aktorė Ruta Gedmintas: „Benamis katinas vardu Bobas“. Pagal Jameso Boweno romaną pastatytas filmas pasakoja istoriją apie gatvės muzikantą, kurio gyvenimas pasikeičia, išgelbėjus sužeistą katiną, o šiam – pripažinus muzikantą šeimininku.
Filmą „Benamis katinas vardu Bobas“ galite pažiūrėti išmaniojoje „Telia“ televizijoje.
