Dabar populiaru
Publikuota: 2017 spalio 8d. 13:39

Jonas Mekas: „Aš – tarsi paskutinis lapas ant didelio medžio“

Jonas Mekas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Jonas Mekas

Jonas Mekas – avangardinio kino kūrėjas, rašytojas, poetas, o kartais, kartu su Daliumi Naujokaičiu ir kolegomis, Niujorko klubuose muzikuojantis senjoras. Tai įvairialypio talento žmogus, gyvenimą paskyręs menui. Kantriai lipdantis savąjį gyvenimo projektą – Antologijos filmų archyvą.

Su J.Meku apie jo pirmuosius žingsnius kino kritikos srityje, gyvenimą septintojo dešimtmečio Niujorke bei dabartinius džiaugsmus ir rūpesčius kalbasi JAV leidinio „The Village Voice“, kuriame kadaise dirbo ir pats J. Mekas, žurnalistas bei filmų kūrėjas Bilgi Ebiri.

Bilgi Ebiri: Knygoje „A Dance With Fred Astaire“ aprašėte linksmą istoriją apie pirmąjį žurnalo „Film Culture“ numerį ir pranciškonų vienuolius.

Jonas Mekas: Anuomet visai neturėjau pinigų, o poreikis išleisti leidinį apie kiną buvo nenumaldomas. Mes turėjome tai padaryti. Vylėmės, jog parduosime užtektinai leidinio kopijų tam, kad padengtumėme išlaidas. Taigi, sutarėme su pranciškonų vienuoliais, kurie turėjo spaustuvę Willoughby gatvėje, Brukline, kad atsiskaitysime praėjus mėnesiui ar dviem po „Film Culture“ išleidimo, tačiau žurnalo niekas nepirko. Vienuoliai iškėlė mums ieškinį. Sakėme jiems, jūs gi esate Dievo žmonės, kaip jūs galite taip elgtis su mumis? Bet jie padavė mus į teismą. Ir žinote, kur vyko teismas? Dabartiniame Antologijos filmų archyvo (ang. Anthology Film Archives) pastate. Ties Antrosios aveniu ir Antrosios gatvės kampu riogsojo teismo rūmai. Iki šiol turiu tuos kvietimus į teismą. [Juokiasi]

Užsidarius teismo rūmams nusipirkome šį pastatą ir įkūrėme Antologijos filmų archyvą. Čia dirbo Jacobas Javitsas (1), stenografuotojo pareigas ėjo Harvey Keitelis (2). Per filmo „Ulysses‘ Gaze“ premjerą, H.Keitelis, įžengęs į pastatą, gerokai sutriko. Paklaustas, kas nutiko, atsakė: „Tiesiog blogi prisiminimai. Dirbau čia stenografuotoju. Tai buvo siaubinga. Pats siaubingiausias darbas, kurį man kada nors yra tekę dirbti!“

– Papasakokite, kaip pradėjote rašyti „The Village Voice“ leidinyje?

Aplink tiek daug visko dėjosi, o šis laikraštis buvo kažkas naujo. Žiniasklaida apžvelgdavo, kas vyksta poezijos skaitymuose, galerijose, bet niekas nerašė apie kiną. Teatro temas, be abejo, gvildeno Jerry Tallmeris (3). Pasiteiravau jo, kodėl jis nerašąs apie kiną? Tuo metu buvau išleidęs „Film Culture“ žurnalą ir pasinėręs į filmų – ne holivudinių, bet nepriklausomų – pasaulį. J.Tallmeris atsakė: „Nelabai turime, kas tuo galėtų užsiimti, gal tu norėtum prisidėti?“. Atsakiau, jog su malonumu. Viskas vyko 1958 m. pabaigoje, kuomet nauji vėjai pūtė Prancūzijoje ir nouvelle vague (4) jau buvo įsibėgėjusi. Stengiausi apžvelgti viską kiek įmanoma plačiau. Tai tęsėsi porą ar trejetą metų, kol supratau, kad vienam tiek aprėpti darosi nebeįmanoma.

– Ar tuomet ir susipažinote su Andrew Sarris (5)?

Tuo metu jis studijavo žurnalistiką Kolumbijos universitete. Artimiausias jo draugas buvo Eugene'as Archeris (6) Po pirmojo „Film Culture” numerio pasirodymo vienas iš filmų kūrėjų Rogeris Tiltonas užsiminė: „Ei, tau reikėtų daugiau žmonių, galinčių rašyti. Žinau porą vyrukų. Vienas jų Eizenšteino „Potiomkino“ kritikas, o kitas – „Cabinet of Dr. Caligari“ (7). Atsakiau, jog norėčiau su jais pasimatyti. Tai buvo E.Archeris ir Andrew Sarris. Jie tapo „Film Culture“ dalimi. Viskas vyko 1954–1955 m. Kuomet 1960 m. prireikė pastiprinimo rašant „The Village Voice“, nedelsdamas susisiekiau su A. Sarris.

Antano Sutkaus nuotr./Jonas Mekas. 1971
Antano Sutkaus nuotr./Jonas Mekas. 1971

– Užsiimdamas kino kritika užsidirbdavote pragyvenimui?

Daugelį metų tikrai ne. Gaudavau, rodos, keturis dolerius per savaitę. 1965–1967 metais jau uždirbdavau apie šimtą su truputėliu. Bet tai vis tiek nebuvo pakankama suma, tik tiek, kad jos pakako susimokėti už būsto nuomą. Tačiau rašyti apie filmus buvo būtina ir tai turėjo būti daroma ne dėl pinigų. „Film Culture“, nuo pat savo pradžios iki pabaigos niekam nenešė jokio pelno.

– Daugelis mūsų galvojame, kad šeštasis ir septintasis XX a. dešimtmečiai, – tai laikmetis, kuomet užsiimdamas menu galėjai pragyventi Niujorke. Tačiau skaitant jūsų rašinius apie tuos metus, darosi aišku, kad daugelis rašytojų, menininkų ir filmų kūrėjų vertėsi sunkiai. Pavyzdžiui, Ron Rice (8) kentė badą.

Taip, taip. Nė vienas iš filmų kūrėjų, įskaitant mane, neišgyveno iš savo darbo. Netgi Evenas Stanas Brakhage’as (9). Daugelis jų tiesiog kur nors dėstydavo. Aš pats buvau fotoreporteris „Graphic Studios“ gretose. Ši studija leido tarptautinę žurnalo „Life“ versiją. Darbavausi su fotokameromis.

– Skaitant jūsų recenzijas, rašytas septintajame dešimtmetyje, man ypač krenta į akis tai, kad nors ir būdami su A.Sarris draugai bei kolegos, nevengėte vienas kitam oponuoti.

Kad mes kiekvieną vakarą ginčydavomės, nuo pat pirmojo susitikimo. [Juokiasi]

– Žmonės, analizuodami anuometinį filmų kritikos periodą, kalba apie skirtį tarp Pauline Kael (10) ir A.Sarris. Bet jūs reprezentavote trečiąjį galimą kelią, propagavote ne tik tam tikrus filmus ar kino kūrėjus, bet tam tikrą kinematografijos formą ir jos platinimo sistemą.

Galima sakyti, taip. Tai mes darėme ir kitose nišose. Įkurdami Kino kūrėjų kooperatyvą (ang. Filmmakers Cooperative) sukūrėme alternatyvią galimybę rodyti filmams, apeidami komercinius tinklus sukūrėme savąjį. Tas pats ir su „Film Culture“ žurnalu, Filmų kūrėjų sinemateka (ang. Filmmakers Cinematheque) ar Antologijos filmų archyvu (ang. Anthology Film Archives).

Nesiliauju ėjęs šiuo keliu, bet kinas, kaip ir kitos meno sritys, yra tarytum didžiulis medis su daug daug šakų. Vienos jų didesnės, kitos mažesnės, bet visos jos svarbios. Ir mažosios kartais esti netgi svarbesnės nei didžiosios, nes jos pagauna saulės šviesą, jos maitina didžiulį kamieną. Taigi, Antologijos filmų archyvo užduotis, kaip ir Filmų kūrėjų sinematekos, padėti šioms mažosioms šakelėms ir jas saugoti.

– Kaip žinote, popierinė „The Village Voice“ era baigiasi.

Taip, bet didelio netikėtumo tame nėra. Daugelis kitų leidinių pasuko tokiu pat keliu. Šių dienų pasaulyje tai įprasta. „Voice“ išgyveno pokyčių ir anksčiau. Manau, kad kardinaliausi pokyčiai vyko 1974 m., vyriausiuoju redaktoriumi tapus Clay Felkeris.

– Ar tuomet jūs ir nusprendėte palikti šį leidinį?

Pasitraukiau metais ar dvejais vėliau. Niekada nesilankydavau redaktorių susitikimuose, į juos eidavo A.Sarris, mėgęs juose pasisakyti. Jis pasakojo, kad visų jų metu C.Felkeris nuolat sakydavo: „Kam mus reikalinga „Movie Journal“ skiltis? Ar kas nors dar iš viso domisi nepriklausomu kinu?“. A.Sarris stengėsi ginti rubrikos reikalingumą. Bet kartą pasakiau: „Nenoriu, kad mane gintum. Tiesiog nueisiu ir atsisveikinsiu“. Žinoma, buvo ir kitų priežasčių.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./J.Meko projekto „365 Dienos“ atidarymas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./J.Meko projekto „365 Dienos“ atidarymas

– Nes buvote įnikęs į Antologijos reikalus?

Labai įnikęs. Stengiausi rasti lėšų pastato remontui. 1977 m. atsirado naujų žmonių, rašančių apie kiną. Nebuvau vienintelis. Manau, kad apžvalgininko priedermė, nepaisant kokioje sferoje jis dirbtų, stengimasis pamatyti viską. Aš nebegalėjau to daryti. Antologijai reikėjo manęs labiau.

– Ar imdamasis Antologijos filmų archyvo manėte, kad viskas klosis sparčiai?

Tikėjausi, kad viskas eisis kur kas greičiau. Pradžioje Antologija įsikūrė Visuomeniniame teatre (ang. The Public Theatre), Lafayette gatvėje nr. 425. Praėjus dvejiems metams mirė mūsų pagrindinis rėmėjas Jerome'as Hillas ir sutarties nepratęsėm. Atsidūrėme Wooster gatvėje nr. 80.

Mūsų biblioteka augo, filmų kolekcija plėtėsi, filmų kūrėjai iškeliaudavo Anapilin, o mes tvarkydavome paveldėtas kolekcijas. Ieškojau didesnės erdvės. Pastebėjau, kad šis pastatas [turimas omeny dabartinis Antologijos filmų archyvo pastatas buvusiuose teismo rūmuose, – vert. past.] vis dar riogsojo. Tai buvo lyg griaučiai, viskas buvo išardyta, išneštas kiekvienas metalo gabalas. Taigi, už 50 000 dolerių įsigijau pastatą, tačiau lėšų jo remontui trūko. Esu dėkingas Agnes Martin už skirtas lėšas, leidusias imtis darbų. Bet atėjo Juodasis pirmadienis (11) ir biržos žlugo. Taip viskas užsitęsė bene dešimtį metų, bet 1988–1989-ųjų sandūroje mes atvėrėme savo duris.

Dabar tereikia, kad filmų industrija prisidėtų. Bet kur gi jie? Jie tenori nori naudos iš mūsų, bet nenori pagelbėti.

– Papasakokite apie dabar planuojamą Antologijos plėtrą.

Nevadinkite to plėtra, tai greičiau pabaigtuvės. Kai atsidarėme, dar nebuvome visko užbaigę. Biblioteka bei kavinė visuomet šmėžavo mūsų planuose. Antologiją norėjau paversti pilnaverčiu muziejumi. Turime sukaupę kalnus dokumentų, įvairių popierių, knygų.

Rūsys užverstas dėžėmis. Saugykloje taip pat turime aibes dėžių, kuriose gulinti medžiaga turėtų būti eksponuojama ir prieinama visiems studentams, mokslininkams, visiems, kurie tuo domisi. Knygos, straipsniai, periodiniai leidiniai, fotografijos, dokumentai apie filmų kūrėjus, filmų bendruomenes. Viskas nuo pat penktojo dešimtmečio.

Pirminiuose projektuose, prie kurių darbavosi architektas Raimundas Abrahamas, apie biblioteką ir kavinę buvo pagalvota. Tačiau po dešimties metų pailsau ieškodamas lėšų, todėl pasakiau: „Kodėl gi neatsidarius dabar, o visą kitą pabaigsime vėliau.“

Toji ateitis, tas „vėliau“ yra būtent dabar. Viskam užbaigti reikalingas 12 mln. dolerių biudžetas. Jau turime surinkę pusę sumos. Surengę meno aukcioną, gavome 2 mln. dolerių; Maja Hoffman prisidėjo 2 mln. dolerių bei pažadėjo paramą padidinti iki 3 mln.; taip pat kreipėmės į Niujorko miesto tarybą dėl 2 mln. dolerių paramos. Dabar tereikia, kad filmų industrija prisidėtų. Bet kur gi jie? Jie tenori nori naudos iš mūsų, bet nenori pagelbėti. Daugiausiai palaikymo ateina iš pačių menininkų, bet kur yra komercinio kino kūrėjai? Juk vis dėlto aš statau kino biblioteką, ir ji nėra skirta vien tik avangardui.

– Komercinis kinas nuolatos ką nors skolinasi iš avangardinio kino, tačiau tik retais atvejais jį paremia.

Na, ne visai skolinasi. Sakykim, kad vadinamasis avangardas išplėtoja technologinę pusę ir pačią kino kalbą, kas vėliau tampa visuotinai priimta. Skaitmeninis formatas neegzistuotų, jei nebūtų buvę buitinių filmukų ir susidomėjimo 16 mm ar 8 mm juostomis, susidomėjimo idėja, kad kinas gali tapti kiekvieno mūsų kasdienos dalimi.

Ši būtinybė, polėkis, troškimas galiausiai atvedė į technologijų kaitą. Holivudui nereikėjo 8 mm ir 16 mm juostų ar skaitmeninio formato, jie tik norėjo, kad visi lankytųsi jų didžiuosiuose filmuose. Skaitmeninis formatas atėjo iš buitinių filmų, iš nepriklausomo kino, iš asmeninio kino sferos. Dabar skaitmeninė technologija tėra naudojama užsidirbti pinigų.

– Kaip jums, kaip filmų kūrėjui, pavyko išvystyti savitą vieno kadro išlaikymo (ang. single-frameexposure) ar undercracking (12) techniką su „Bolex“ kamera?

Naudojausi šiomis technikomis, bet pagreitėjimai aptinkami dar trečiajame dešimtmetyje filmuotuose juostuose. Vieno individualaus kadro, kaip kino pagrindo, suvokimas nenaratyvinio kino baruose atsiranda su Roberto Breerio, Marie Menken ir Peterio Kubelka kūryba. Aš tiesiog supratau, kad „Bolex“ kamera yra itin tinkama darbui su pavieniais kadrais, išlaikymo kaitaliojimui (nuo per trumpo išlaikymo (ang. underexposing) iki perlaikymo (ang. overexposing) ar pagreitinimams. Taigi tai jau buvo tapę kino kalbos dalimi, aš to neišradau.

Šie triukai padėjo glaustai atspindėti realybę ir filmuojamoje medžiagoje atspindėti tuo momentu manyje glūdėjusį jausmą. Prilyginčiau tai grojimui muzikos instrumentu, tarkim, saksofonu. Jausmai pereina į tavuosius pirštus, taip paveikdami tavąjį grojimą. Tas pats ir su filmu bei „Bolex“. Savo temperamentą perduodu kamerai, ir ji perima vadovavimą – pagreitina, perlaiko, akcentuoja vieną kadrą – viskas tiesiogiai susiję su mano jausmais.

Toks pats santykis tarp dailininko ir teptuko. Negalvoji, kokiu būdu judinsi teptuką, ką su juo darysi, visa tai atlieki nesusimąstydamas. Tiesiog negali galvoti. Nesakysi, štai dabar dešinėn, dabar kairėn. Ne, tu privalai valdyti savąją instrumentą taip gerai, kad galėtum juo naudotis negalvodamas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jonas Mekas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jonas Mekas

– Jūs save vadinate filmininku (ang. filmer), o ne filmų kūrėju (ang. filmmaker).

Taip, nes būti filmų kūrėju reiškia turėti tikslą, idėją, apie ką nori sukurti filmą. O aš neturiu jokių idėjų ir jokio tikslo. Tiesiog filmuoju. Niekada nežinau, ką nufilmuosiu.

– Ar nemanote, kad vaizdas vis labiau praranda savo galią šiandieninėje aplinkoje?

Esame apsupti vaizdų. Galbūt tik mūsų požiūris į juos kitoks. Priežastis, dėl ko vieni ar kiti vaizdai yra nepaveikūs, tikėtina, susijusi su piktnaudžiavimu jais. Pažvelkite, mes juk turime Malevičiaus darbus ir turėjome juos prieš 105 metus, tačiau nuėjus į muziejus, galerijas mes vis dar matome Malevičių, de Kooningą, Pollocką ar keletą kitų. Apstu variacijų, nuolatinio atsikartojimo, o tai naikina prasmę iki tol, kol nepasirodo kas nors visiškai šviežio.

– Arba kažko šokiruojančio, turiu omeny pabėgėlių krizę ir jauno kurdų berniuko kūno, išplauto Turkijos krantuose, fotografiją (13), šokiravusią pasaulį.

Yra begalė kitų tokių vaizdų. Žinoma, būtent ši fotografija be galo liūdna ir dramatiška. Pasaulis pritvinkęs žiaurumo, todėl mes tapome atsparūs smurtui, liūdesiui ir kančiai. Kol kas nors mums viso to nesviedžia tiesiai į veidus, mes nereaguojame. Kiekvienas konkretus vaizdinys apibrėžia konkrečią situaciją, kaip kad vaikinas su gėle priešais tankus (14).

Žmonės, esantys tuose situacijoje, visa tai išgyvena. Bet mums tai tik dar viena antraštė laikraštyje. Galbūt, viena vertus, tai gerai, nes priešingu atveju mes visi drebėdami baigtume dienas psichiatrinėje ligoninėje, be paliovos galvodami apie krentančias bombas. Pažinojau vieną moterį, kuri buvo taip paveikta to, kas vyksta Vietnamo kare, kad ėmė įsivaizduoti, jog girdi sprogstančias bombas. Dėl perdėto jautrumo ji atsidūrė psichiatrinėje prieglaudoje. Be abejonės, mes neturime likti abejingais tam, kas dedasi aplink mus, turime žinoti apie tai ir stengtis kaip galėdami padėti kenčiantiems.

– Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui buvote dipukas (15), pabėgėlis. Atsidūrėte šių negandų epicentre.

– Išgyvenau visa tai, todėl žinau. Galiu įsivaizduoti, ką išgyvena visi šie bėgantis žmonės. Padėtis blogesnė nei toji, kurioje buvome atsidūrę mes po Antrojo pasaulinio karo. Mums padėjo Jungtinės Tautos, veikė Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracija (UNRRA). Jie mus maitino, rūpinosi stovyklomis, sunkvežimių ar lėktuvų pagalba atgabendavo maisto, niekas jų nestabdė. Šiandien to padaryti neįmanoma. Padėtis tragiška ir liūdna.

– Filme „Reminiscencesof a Journey to Lithuania“ užsimenate, kad vis dar jaučiatės kaip dipukas.

Anuomet šis jausmas buvo ypač ryškus. Tai buvo 1971-ieji.

– Ar vis dar taip jaučiatės?

Ne. Šiuo metu esu visai kitur. Aš netgi buvau visai kitur, kuomet lankiausi Lietuvoje. Tąsyk žvelgiau į praeitį, atsiminimus. Anuomet atsirado keletas žmonių, kurie manęs klausė, iš kur esu atvykęs? Atsakiau jiems, kad parodysiu keletą gyvenimo akimirkų iš ten, iš kur esu kilęs ir kas vis dar ten liko. 1971 m. Lietuva daugelyje sričių buvo stipriai susaistyta su Sovietų Sąjunga, bet liekanų iš ankstesniųjų amžių ir dešimtmečių vis dar buvo įmanoma aptikti. Būtent tai ir nufilmavau, pažvelgiau į tai, kas tuomet buvo.

– Ar tai, jog esate dipukas, kaip nors paveikė jūsų siekį viską filmuoti, vesti detalią savo paties gyvenimo kroniką, prisiminti žmones, su kuriais teko susidurti?

Tai atėjo iš vaikystės. Nuolat fiksuodavau mane supantį vyksmą. Kuomet negalėjau rašyti, tiesiog piešdavau; išmokęs rašyti viską užrašinėjau; kuomet fotokameros tapo prieinamos, akimirkas ėmiau įamžinti jomis. Na, o kai jau radosi vaizdo kameros, pradėjau filmuoti. Žinoma, būdamas šešerių-septynerių metų amžiaus, vis dar gyvenau Lietuvoje. Čia dvelkė grožiu ir ramuma, nei vokiečiai, nei sovietai dar nešmirinėjo, o noras viską fiksuoti jau buvo pasireiškęs. Buvau Lietuvoje, klajojantis ir laimingas bei visiškai susisaistęs su ta realybe. Taip, kaip dabar esu įsišaknijęs čia. Nebesidomiu praeitimi. Mane jaudina tik dabarties momentas, tai, kas vyksta čia ir dabar. Praeitis, norėčiau nušluoti ją visą. Visus tuos siaubingus pasaulio įvykius, kylančius iš praeities prisiminimų. Visi nacionalizmai, religiniai fanatizmai kyla iš tų atsiminimų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jonas Mekas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jonas Mekas

– Bet jūsų filmuose dažnai figūruoja atmintis.

Ne! Ne! Ne! Mano filmai kalba apie dabarties momentą. Neįmanoma nufilmuoti atminties. Žinoma, tai, kaip aš filmuoju, yra paveikta to, kas glūdi manyje. Nuo to momento, kuomet gimiau, kiekviena akimirka, kiekviena sekundė palieka pėdsaką manyje, netgi praėjusios kartos, egzistavusios prieš mane, tūno manyje. Priešingu atveju, ar aš galėčiau išmokti kalbėti ir kitus dalykus? Aš tarsi paskutinis lapas ant didelio, didelio medžio, kuris auga jau ilgus amžius. Kad ir ką bedaryčiau ar sakyčiau, tai, kaip aš filmuoju, yra paveikta to, kas aš esu. Bet tai, ką filmuoju, yra dabartis. Tai ne sekundė prieš, ne sekundė, kuri dar tik bus, bet būtent dabarties akimirka. Ir tai nėra atmintis.

– Jūsų nauja knyga – „A Dance With Fred Astaire“ – atrodo lyg memuarai.

Turbūt atsirastų manančių, kad tai autobiografija, paremta anekdotais, galbūt dalinė autobiografija ar tiesiog mano gyvenimo fragmentas. Per savo gyvenimą sutikau daugybę žmonių. Bet visada tai būdavo darbiniai santykiai. Nesu vienas tų žmonių, kuris susižavi kažkuo ir norėtų susitikti vėl. Esu pernelyg užimtas.

Jei pažvelgtumėte į knygą, joje apstu įžymių asmenybių, kas nors gali replikuoti, jog tai tik noras pasipuikuoti. Bet ne, su visais šiais žmonėmis aš dirbau. Kažkuriais momentais mano gyvenimas palietė jų gyvenimus, o jų gyvenimai manąjį. Šiandien žmonės susitinka nebe kavinėse, o internete. Bendruomeninis tinklas dabartiniame pasaulyje turbūt gerokai išsiplėtęs. Septintajame dešimtmetyje tebuvo apie 100 filmo kūrėjų, o dabar turime dešimtis tūkstančių ar milijonų. Taigi, bendruomenės anuomet nebuvo tokios didelės.

– Visai neseniai minėjome penkiasdešimtąjį „The Velvet Underground and Nico“ jubiliejų. Anuomet jus bendravote su Lou Reedu, Andy Warholu, Nico ir kitomis asmenybėmis, padėjote kurti visas tas pašėlusias idėjas, tokias kaip „Exploding Plastic Inevitable“ (16), jūsų manymu, šiandien įmanoma tokia abipusių mainų idėja?

Tam tikru momentu turi susiklostyti tam tikros sąlygos ir susidurti tam tikros asmenybės, kurių energetika išjudintų viską tarytum uraganas. Tuomet tai, kaip žinote, buvo A.Warholas. Šiandien Manhatane tokios jėgos nebeturime. Aš tiesiog jos nematau.

Neneigiu jos visiškai nesant, bet tiesiog nematau. Galbūt dairausi ne ten, kur vertėtų. Galbūt yra kitas pasaulis, kuris kažkokiu būdu manęs neįsileidžia?[Juokiasi] Kartais susimąstau, kad imu šio bei to stokoti, kadangi neturiu prieigos prie to pasaulio. „The Velvet Underground“ jungė ir tuos, kam buvo 17-a, ir tuos, kuriems – 27-eri, ir tuos kuriems – 37-eri. Tai buvo didžiulė minia. Egzistavo vienas bendras laukas. Dabar, greičiausiai, jų yra keletas. Vis tik dabar skaitmeninis amžius, o aš iki šiol iki galo nesuvokiu, kaip jis visas veikia. Ir nemanau, kad kažkas iš mūsų tai suvokia.

Žmonija vėluoja ir vejasi technologijas. Viliuosi, kad kažkada jas pavysim.

Vienas pastebėjimas, kuris tarytum... ne tiek kvaršina man galvą, bet tiesiog tupi joje, tai, jog mums nevertėtų į dabartinę situaciją žvelgti kaip į savaime gerą ar blogą. Yra kaip yra. Žinoma, visuomet lengviau pasakyti, jog viskas blogai. Bet galbūt vertėtų gyvenamąjį laikotarpį suvokti kaip gerą, nes kažkada jis virs kažkuo kitu.

– Niekada neatrodė, kad būtumėte sunerimęs dėl to.

Manau, kad tai pereinamajame laikotarpyje, tarp elementarių technologijų glūdintis chaosas. Technologijos žengia spartesniu žingsniu nei mes. Mūsų mintys nespėja koja kojon su jomis. Žmonija vėluoja ir vejasi technologijas. Viliuosi, kad kada nors jas pavysim.

Štai, kodėl politikai gali manipuliuoti žmonėmis. Kuomet žiūrime Rachel Maddow (17) laidas ir matome, ką darė rusai, mums darosi sunku tuo patikėti. Imam klausti savęs, kodėl nieko apie tai nežinojome? Tai buvo visai kitas pasaulis, apie kurį mes nieko nenutuokėm.

Negaliu būti su politikais. Esu su žmonijos svajotojais.

Jums pravartu būtų perskaityti Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas. Juose atskleidžiama, kaip politinė sistema keičia žmones ir kaip žmonės tampa bejėgiai, ima daryti tai, ką paliepti. Tačiau galų gale tokia sistema žlunga ir žmonės atsikvoši. Jei domitės istorija, žinote, kad visi siaubingi periodai netrunka amžinai. Mano manymu, mes turime pergyventi šį pereinamąjį laikmetį, kuriame dedasi daugybė siaubingų dalykų, nes ilgainiui prieš mus atsivers šviesesnioji pusė.

– Savo gyvenime daugybę kartų susidūrėte su įvairiomis negandomis, ar dėl to ir esate toks optimistas?

Taip, aš tikiu žmogaus dvasia, protu. Pasaulį išrado ne žmogus. Ir mes esame tik jo produktai. Galbūt mes ir neišliksime, bet gamta liks.

– Jums 94-eri ir esate nuolat kuo nors užsiėmęs. Kaip jums taip pavyksta?

O ką daugiau veikti? Tiesiog turiu toliau darbuotis. Nevaikštau į paplūdimius, nemėgstu vandenynų, nemėgstu sėdėti ir šnekučiuotis. Nieko neturiu, išskyrus laiką. Rašau, filmuoju filmus, skaitau. Baigiu dar kartą skaityti Cervantesą, ne tik „Don Kichotą“, bet ir kitus jo darbus.

– Kaip atrodo įprasta jūsų diena? Ar esate rutiniškas žmogus?

Nesu. Kuomet prabėga diena, jaučiuosi lyg nieko nebūčiau nuveikęs. [Juokiasi] Šiuo metu užsiimu savo gyvenimo inventorizacija. Gyvenu vietoje, kuri man per brangi, o įplaukų jokių negaunu. Niekas nebeperka mano darbų, tad privalau išsikraustyti į pigesnę vietelę. Turiu į sandėlį perkelti krūvas daiktų, nuspręsti, ką iš tiesų norėčiau pasilikti, ko man dar prireiks, o ko nebe.

– Kas jus įkvepia?

Vyno taurė.

– O be vyno?

Visuotinė žmonijos raidos istorija. Visi poetai, visi šventieji, visi žmonės, kurie tūno mano bibliotekoje, kurie generuoja gražiausias žmonijos svajones. Pats esu to dalis ir negaliu to išduoti. Privalau būti su jais. Negaliu būti su politikais. Esu su žmonijos svajotojais.

Parengė Vitalijus Gailius pagal:

https://www.villagevoice.com/2017/09/21/im-like-the-last-leaf-of-a-big-tree-a-conversation-with-jonas-mekas/


(1) Jacobas Koppelis „Jackas“ Javitsas (1904–1986) – JAV politikas, Respublikonų partijos narys, senatorius

(2) Harvey Keitelis (1939) – JAV aktorius ir prodiuseris. Nominuotas „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“.

(3) Jerry Tallmeris (1920–2014) – JAV kino kritikas, ilgus metus dirbęs „The Village Voice“ leidinyje, teatro apdovanojimų – „Obie Awards“ – iniciatorius.

(4) Kino kritikų sukurtas terminas, nusakantis prancūzų kino kūrėjų grupės, dirbusios šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje, meninę kryptį. Žymiausi atstovai: François Truffaut, Jeanas-Lucas Godard'as, Alain Resnais ir kt.

(5) AndrewSarris (1928–2012) – JAV kino kritikas, auteur koncepto, teigusio, kad filmas visiškai atspindi režisieriaus viziją, kino kritikoje šalininkas.

(6) Eugine Archeris (1931–1973) – JAV aktorius, rašytojas, kino kritikas.

(7) 1920 m. pasirodęs vokiečių nebylus siaubo filmas, režisuotas Roberto Wiene.

(8) Ronas Rice'as (1935–1964) – JAV eksperimentinio kino kūrėjas.

(9) Jamesas Stanley Brakhage'as (1933–2003) – JAV nenaratyvinio kino kūrėjas, laikomas viena svarbiausių XX a. eksperimentinio kino asmenybių.

(10) Pauline Kael (1919–2001) – JAV kino kritikė, nuo 1968 m. iki 1991 m. rašiusi „The New Yorker“ žurnale, viena įtakingiausių JAV kino kritikos asmenybių.

(11) Juodasis pirmadienis – 1987 m. spalio 19 diena, kai smarkiai smuko pasaulio vertybinių popierių biržų indeksai.

(12) Terminas, naudojamas apibūdinti filmavimo techniką, kuomet filmuojant mažesniu nei 24 kadrai per sekundę greičiu, o paskui rodant 24 kadrus per sekundę, objektai ir žmonės kadre ima judėti greičiau nei įprasta.

(13) Turima omeny 2015 m. rugsėjo 2 d. nuskendusio trejų metų berniuko Alano Kurdi, kuris kartu su tėvais bėgo nuo karo Sirijoje, į krantą išplauto kūnelio fotografija. Autorius – turkų žurnalistas Nilüferas Demiras.

(14) J.Mekas turi omeny 1989 m. birželio 5 d. Jeffo Widenerio iš „Associated Press“ fotografiją, kurioje nežinomas vyras stovi priešais tankų koloną, kitą rytą po to, kai kinų karinės pajėgos negailestingai išvaikė Tiananmenio aikštės protestuotojus. Šis įvykis nusinešė šimtų protestuojų gyvybes. Tik žvelgiant į šią fotografiją, gėlių protestuotojo rankose nematyti.

(15) Terminas, kilęs iš anglų kalbos žodžių displaced persons – perkeltieji asmenys – per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo išvykusių asmenų iš Lietuvos į Vakarus pavadinimas.

(16) Andy Warholo 1966–1967 m. organizuoti multimedijų renginiai, kuriuose grodavo „Velvet Underground and Nico“, buvo rodomi A. Warholo filmai, vyko šokiai ir įvairūs performansai.

(17) Rachel Anne Maddow (1973) – JAV televizijos laidų vedėja, politikos apžvalgininkė ir knygos „Drift: TheUnmooringof American Military Power“ autorė. R.A.Maddow atskleidė, kaip Rusija, naudodamasi socialiniais tinklais, stengėsi paveikti JAV rinkimus. Dirba „MSNBC“ televizijoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

05:50
03:17

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata