TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurgita Gerdvilaitė: kino dailė – fokusų, iliuzijų ir apgaulės menas

Darbų grafikas
Simo Šuminsko nuotr. / Grafikas
Šaltinis: voxart.lt
0
A A

Kino dailininkė Jurgita Gerdvilaitė sako, kad į savo profesiją pateko atsitiktinai, nors tuoj pat pripažįsta atsitiktinumais netikinti. Svajodama apie darbą teatre, ji pasirinko architektūros studijas, nes Vilniaus dailės akademijoje (VDA) scenografijos kursas tais metais nebuvo renkamas.

„Stojau į architektūrą, nes tada, būdama 18 metų, maniau, kad scenografiją ir architektūrą vienija pagrindinis bruožas – erdvės formavimas. Kaip filmuojamas filmas, aš nebuvau mačiusi, neturėjau jokio ryšio su tuo“, – prisipažįsta kino dailininkė, kuri po studijų VDA dvejus metus mokėsi dizaino Prancūzijoje, o grįžusi į Lietuvą įsidarbino Lietuvos kino studijoje, ieškojusioje darbuotojų meno skyriui.

„Tokia buvo pradžia. Tada supratau, kad kino dailė man įdomu, galiu tai daryti, o kai pataikai ant savo bangos, nebenori ir nušokti“, – sako įspūdingą patirtį sukaupusi J.Gerdvilaitė, kuriai teko dirbti ne tik su įvairiais Lietuvos, bet ir Amerikos, Prancūzijos, Rusijos ir kitų šalių kino projektais.

– Su kino virtuve nesusidūrusiems žmonėms nekyla klausimas, ką filmavimo aikštelėje veikia aktoriai, operatorius, režisierius... Bet kino dailininkas – viena tų paslaptingų profesijų, kurios pareigų ir atliekamų darbų daugelis neišvardintų. Tad kas yra kino dailininkas ir už ką jis atsakingas?

– Pirmiausia, nenuostabu, kad mažai kas žino apie šią profesiją, nes jos įgyti Lietuvoje mes negalime – nėra kur mokytis, niekas neruošia tokių specialistų. Europoje taip pat nėra daug mokyklų, kuriose galėtum tapti profesionalu ir gauti diplomą.

Būna dviejų tipų režisieriai. Vieni tiksliai žino, kaip viskas atrodys, turi stiprią viziją, yra labai pasiruošę. Kitu atveju būna taip, kad ta vizija yra bendrai kuriama su operatoriumi, kino dailininku.

O kalbant apie veiklą... Kiekviename filme pagrindinis žmogus yra režisierius, tad nuo jo priklauso, kiek dailininkas turės darbo. Būna dviejų tipų režisieriai.

Vieni tiksliai žino, kaip viskas atrodys, turi stiprią viziją, yra labai pasiruošę. Kitu atveju būna taip, kad ta vizija yra bendrai kuriama su operatoriumi, kino dailininku.

Tad pirmu atveju kūrybinė pusė reikalauja mažiau dailininko iniciatyvos, o antru – daugiau. Čia tokie du kraštutiniai variantai, bet dažniausiai viskas būna per vidurį.

Taigi, filmo dailininkas yra vienas iš žmonių (kartu su operatoriumi ir režisieriumi), atsakingų  už vizualiąją pusę, už tai, kaip filmas atrodys. Kino dailininkas nėra vienas, jam padeda didelė grupė, vadinamasis „dailės skyrius“ (čia vertimas iš angliško „art department“, o visuotinai sutarto lietuviško termino nėra).

Jame dirba žmonės, atėję iš skirtingų specialybių, nes ši profesija reikalauja daug viena kitai prieštaraujančių savybių: reikia, kad būtum kūrybingas, bet disciplinuotas, ekstravertas, nes būtina bendrauti su daugybe žmonių, dalintis informacija, sąžiningas ir teisingas, nes negali meluoti, ko nors nuslėpti – turi pasitikėti kitais ir pats būti patikimas, tvarkingas.

Be abejo, turi gerai dirbti, mokėti vairuoti, nes reikia važiuoti į tolimus objektus. Privalu išmanyti ir darbą su pinigais, tad reikalingas minimalus buhalterinis išsilavinimas, kompiuterinės žinios. Vienas žmogus tiek savybių negali turėti, todėl susiformuoja skirtingų asmenų grupė, kurie turi stiprybių atskirose srityse.

Ši grupė atlieka labai didelį darbą, kad filmavimo metu aktoriai turėtų veiksmo erdvę. Svarbiausia filme yra istorija, o mes, visas didelis būrys, esame atsakingi už foną.

Simo Šuminsko nuotr./Jurgita Gerdvilaitė
Simo Šuminsko nuotr./Jurgita Gerdvilaitė

– Kokius darbus kino dailininkas atlieka iki filmavimo?

– Pirmiausia, su režisieriumi ir operatoriumi sugalvojama bendra būsimo filmo vizija. Perskaitęs scenarijų, kino dailininkas turi teisę pasakyti, kaip jis „mato“ šį filmą – jeigu aprašytas namas prie jūros, tai įsivaizduoji, koks tas namas, kokia jūra, jos krantas.

Tada ateina laikas, kai reikia surasti filmavimo vietas: savo ar kitoje šalyje. Šis darbas paskiriamas vadinamajam „lokacijų vadybininkui“. Dailininkas papasakoja, kaip viskas turi atrodyti, o jis fiziškai ieško tų vietų. Tai yra ypač sunkus darbas, kurį per pastaruosius metus palengvino internetas. O anksčiau būdavo, kad gali tik draugų ir pažįstamų paklausti.

„Lokacijų vadybininkas“ pateikia nuotraukas, išrenkamos kelios vietos, kurios atrodo geros ir tada režisierius, operatorius ir dailininkas važiuoja jų apžiūrėti. Kartais dar pristatomos dekoracijos, o kartais filmuojama taip, kaip yra, tik su nedidelėmis korekcijomis.

Kitas etapas yra eskizai – pavaizduojama, kaip kiekviena vieta atrodys kine, kiek ir ko reikės statyti (pavyzdžiui, gal namo išorė bus filmuojama išrinkto realaus pastato, kokia ir yra, o vidus bus pastatytas paviljonuose dėl laiko, žmogiškųjų resursų taupymo ar dėl patogumo, estetinių uždavinių sprendimo).

Vėliau prasideda sunkioji darbo pusė – įgyvendinimas. Čia reikia architektūros, istorijos, estetikos žinių. Todėl dažnai kino dailininkais dirba architektai.

Šiuose etapuose pasitelkiamos žinios, patirtis, vaizduotė.

Vėliau prasideda sunkioji darbo pusė – įgyvendinimas. Čia reikia architektūros, istorijos, estetikos žinių. Todėl dažnai kino dailininkais dirba architektai.

Dar vienas labai svarbus darbas – pinigų skaičiavimas, nes gauni ribotą biudžetą, už kurį reikia įgyvendinti idėjas. Čia taip pat reikia didelės kūrybos: kur taupyti, o kur ne. Jei biudžetas būtų begalinis ir būtum toks laisvas, kaip tapytojas tapyti tai, ką nori, būtų puiku... Deja, taip nėra.

– Koks atlikimo ir meninės idėjos vystymo santykis kino dailėje? Kiek procentų vieno, kiek – kito?

– Laiko prasme, buitinė pusė yra didesnė. Kai esi didelės grupės vadovas, tavo darbas nepasibaigia šeštą ar dešimtą valandą vakaro, jis tęsiasi tol, kol baigiasi projektas, taigi, įtampa ir atsakomybė didelė.

Ta „linksmoji“ pusė (taip mes vadiname kūrybinę dalį, kai ruošiamasi, galvojamos idėjos) yra mažesnė, užima gal 30 proc. laiko. Nors iš esmės tai priklauso nuo projekto, jie labai skirtingi.

Pasiruošimas jiems irgi skiriasi: kartais viską darome greičiau ir geriau, kartais darbai tiesiog stringa. Kartais reikia sugalvoti net kitą idėją ir viską pradėti iš pradžių.

– Esate dirbusi su daugeliu skirtingų projektų. Kuo skiriasi kino dailininko darbas kuriant vaidybinį ir meninės dokumentikos kiną?

– Dirbau su vienu meninės dokumentikos filmu – Donato Ulvydo, Lino Augučio ir Rasos Miškinytės „Vabzdžių dresuotoju“. Šis kūrinys man buvo vienas iš sėkmingiausių projektų.

Gal todėl, kad idėja buvo tiksli – viskas vyko labai sėkmingai. Šiaip nesu girdėjusi, kad Lietuvoje dokumentiniam filmui specialiai būtų ruošiama aplinka ar statomos dekoracijos, išskyrus minėtą meninės dokumentikos filmą, kurio tema buvo labai dėkinga – apie animatorių, lėlinės animacijos pradininką – o tai leido filme naudoti dekoracijas.

Šiaip dokumentikoje dailininko reikia labai retai. Šiame žanre negali ką nors iš anksto numatyti, paruošti, nes dokumentikos filmavimas yra akimirkos gaudymas. Ir operatorius čia – aukso vertės žmogus, nes jo darbas – to „auksinio“ momento užfiksavimas.

Žinome, kiek daug baltų atspalvių skiria šiaurės kraštų gyventojai arba kiek pietiečių akis yra išlavinta begalinėje atspalvių jūroje: jie nesako „mėlyna“, „geltona“ ar „balta“, jiems egzistuoja „pieno balta“, „sniego balta“, „apsiniaukusio“ ar „saulėto dangaus mėlyna“.

– Turite sukaupusi patirtį dirbdama su amerikiečiais, prancūzais, rusais, lietuviais. Kuo skiriasi skirtingų šalių kino dailė?

– Visų pirma, skiriasi kitų šalių žmonių mentalitetas, taip pat – ir estetikos suvokimas.

Kas vienam yra gražu arba elegantiška, kitam – jokiu būdu ne, kas vienam – prasta, kitam atrodo ekologiška. Tarkim, stipriai skiriasi suomių ir italų estetika.

Žinome, kiek daug baltų atspalvių skiria šiaurės kraštų gyventojai arba kiek pietiečių akis yra išlavinta begalinėje atspalvių jūroje: jie nesako „mėlyna“, „geltona“ ar „balta“, jiems egzistuoja „pieno balta“, „sniego balta“, „apsiniaukusio“ ar „saulėto dangaus mėlyna“.

Dirbant komandoje su skirtingų tautų atstovais, reikia įvertinti, kokioje aplinkoje tie žmonės užaugę, kaip jie mąsto, būti jautriam ir atsakingam.

Mes kartais tarpusavyje juokaujame, kad nuo vieno projekto pereinant dirbti prie kito, su skirtingos šalies komanda, reikia persijungti lyg „knopkės“ paspaudimu.

Bet įdomiausia šioje specialybėje ir yra tai, kad esi priverstas nuolat mokytis. Prieš kiekvieną naują filmą turi sau pasakyti „aš nieko nežinau ir man reikia sužinoti kiek galima daugiau“.

Į šitą darbą ir atėjau galvodama, kad čia galėsiu vis ką nors naujo pažinti, sužinoti apie nematytas šalis, gamtą, nepatirtą gyvenimo būdą. O visa tai yra labai svarbu, nes kuriame gyvenamąją aplinką aktoriams. Viskas turi būti tikroviška! Žiūrovai nėra kvaili, apgavystę jie supranta labai greitai. Nors iš tikrųjų kino dailininko darbas yra ištisinė apgavystė – tik kruopščiai paslėpta ir užmaskuota, kad žiūrovas nesuuostų ir ekrane nepamatytų.

– Kiekvienas dailininkas turi savo stilistiką. Ar kino dailininkas gali turėti savo stilių? Kuo jis pasireiškia?

– Taip, neišvengiamai kiekvienas turi savitą stilių kaip ir kiti dailininkai, tik ne kiekviename filme gali jį išreikšti, mat konkretus filmas reikalauja konkretaus sprendimo – filmo stilius yra lyg „užsakomas“. O tu prisitaikai, lyg „išverti odą“. Kartais pavyksta geriau, kartais – blogiau. Jei tas pageidaujamas stilius tau artimas, jautiesi kaip žuvis vandenyje, jei ne – laukia sunkus darbas ir darbas, darbas...

Ar įmanoma atpažinti kino dailininką pagal braižą? Manau, kad labai sunku. Lengviau atskiriame režisierių. Idealiu atveju, tikriausiai, kiekvienam filmui reikėtų parinkti dailininką, kuris labiausiai tinka tam projektui pagal savo stilių.

– Su kokiais filmais jums labiausiai patinka dirbti?

– Man dar neteko, bet labai norėčiau dalyvauti kuriant stebuklines pasakas, nes dailininkui tokiame žanre yra kur pasireikšti. O ir šiaip, man pasakos visada patiko: ir vaikystėje, ir vėliau, ir dabar. Tad labai laukiu, kad toks filmo projektas atsirastų ir kas nors pakviestų mane jame dirbti.

Simo Šuminsko nuotr./Jurgitos Gerdvilaitės darbo aplinka
Simo Šuminsko nuotr./Jurgitos Gerdvilaitės darbo aplinka

– Gal galite atskleisti paslapčių apie įdomiausias ar juokingiausias butaforijas, kurias yra tekę sukurti ekrane?

– Visos dekoracijos kine yra didžiulė apgaulė, tai – iliuzijų menas. Jei pamatytumėte dekoracijas paviljone, suprastumėte, kad jos yra tarsi lego nameliai: kai reikia, nusiima stogas, atsitraukia sienos, jos visiškai išsiardo. Taip yra dėl patogumo apšviesti ir filmuoti dekoracijas.

Jei veiksmas turi vykti antro aukšto kambaryje, yra statomos pakylos, kad pro langus nesimatytų paviljono grindų, už langų dedamos lauko imitacijos, naudojami žali ir mėlyni fonai kompiuterinei grafikai.

Yra specialiųjų efektų skyrius, kuris rūpinasi, kad vasarą filmavimo metu atsirastų sniegas, o saulėtą dieną lytų iš visokių dirbtinių tūbelių ir geležiukų sistemų. Dirbtiniu būdu atsiranda ir žaibai, drebėjimai, ledas, gaisrai, griuvimai – viskas yra reguliuojama. Kine dabar stengiamasi, kad nebeliktų nekontroliuojamų sričių, norima, kad viskas būtų valdoma žmogaus, nes filmo gamyba yra per brangi, kad būtų galima laukti tikro lietaus ar perkūnijos. 

– Ar sergate profesine liga, t. y. ar žiūrėdama filmus pastebite tai, kas netvarkinga, nepadaryta iki galo?

– Taip, pastebiu, nors kartais nesinorėtų pastebėti... Bet jei filmas yra sukurtas profesionaliai ir istorija pagauna, aš nebenagrinėju dailininkų darbo, tiesiog žiūriu filmą. Ir jei noriu pamatyti, kaip kas padaryta, turiu žiūrėti jį dar du tris kartus.

Tačiau manau, kad čia ir yra didžiausias filmo įvertinimas – kai tu, kaip žiūrovas, mėgaujiesi reginiu, o ne nagrinėji, kaip gerai techniškai savo darbą atliko kūrybinė grupė. Tai reiškia, kad ir dailininkas atliko puikų darbą. Mes tarpusavyje juokaujame, kad jei suklysi, iš karto visi pamatys, o jei padarysi gerai, niekas nepastebės. Tad toks tas kino dailininko profesijos tikslas – padaryti taip, kad tavo darbas padėtų filmui, arba tiesiog būtų sudėtinė puikaus kūrinio dalis.

voxart.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 3 Dailė VOX ART Kinas

Dakaras 2018