Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 15d. 20:45

Kino montažas: avangardo mūza Lilija Brik ir jos „Stiklinė akis“

Lilija Brik
A.Rodčenko nuotr. / Lilija Brik

Liepos 16 d. projektas „Gilios upės tyliai plaukia“ pristatys pirmą ir vienintelį Rusijos avangardo mūzos Lilijos Brik režisuotą filmą „Stiklinė akis“. 1928-aisiais sukurtą nebylų vaizdą vasaros kino terasoje po Liubarto tiltu Vilniuje įgarsins menininkų duetas Vladas Dieninis ir Gintautas Rožė. Nuo Joninių iki rugsėjo vidurio „Patiltėje“ rodoma „Meno avilio“ kuruojama programa, taip pat vyksta kino centro „Skalvijos“ ir Kauno menininkų namų peržiūros.

L.Brik (1891–1978 m.) gyveno ir dirbo tarp įtakingiausių trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių Sovietų Sąjungos kūrėjų. Daugelį jų siejo bendras noras peržengti tradicinio kino ribas, ieškant naujų filmų kūrimo būdų, steigiant naujus žanrus ir eksperimentuojant su dokumentine medžiaga. L.Brik vadovavo visiems „Stiklinės akies“ kūrimo procesams: rinko archyvinę medžiagą, režisavo vaidybinę jo dalį, sumontavo filmą.

Kartu su Vitalijumi Žemčiužinu sukurtoje pusiau dokumentinėje – pusiau meninėje juostoje, L.Brik sutalpino pagrindines tuometinio Rusijos avangardo temas: aistrą pasaulio pažinimui, susižavėjimą technologine pažanga, neapykantą vakarietiškam mąstymo būdui ir sovietinės sistemos šlovinimą.

Kadras iš filmo „Stklinė akis“
Kadras iš filmo „Stklinė akis“

Kinas nebuvo vienintelė šios ryškios asmenybės veikla. Ji padėjo kylantiems talentams ir bendravo su daugeliu garsių Rusijos bei tarptautinės kultūros veikėjų, tokių kaip Sergejus Eizenšteinas, Borisas Pasternakas, Vsevolodas Mejerholdas, Kazimiras Malevičius, Maja Plisetskaja, Rodionas Ščedrinas, Pablo Picasso ir kiti. Pasak Yveso Saint-Laurento, „ji niekada nesakydavo banalybių, ji visada turėjo savo požiūrį, su ja visada būdavo įdomu“.

Menininko Aleksandro Rodčenkos sukurtas ir knygyno reklamai panaudotas L.Brik portretas tapo viena konstruktyvizmo ikonų. Jis įkvėpė daugelį šiuolaikinių menininkų.

Iškart po „Stiklinės akies“ L.Brik parašė scenarijų filmui „Meilė ir pareiga“ arba „Karmen“. Pirmoje dalyje turėjo būti vystomas siužetas, o visos kitos kuriamos iš naujo permontuojant turimą medžiagą, be jokių papildomų filmavimų. Pagrindiniame vaidmenyje turėjo nusifilmuoti vienas L.Brik mylimųjų, žinomas poetas Vladimiras Majakovskis, tačiau projektas nusėdo biurokratų stalčiuose.

O kodėl ne „Moteris su montažo stendu“?

Kino istorikės ir tyrinėtojos Adelheid Heftberger bei Karen Pearlman drauge aiškinasi, kodėl kognityviniai montažistų veiksmai taip dažnai nelaikomi kūrybiniu indėliu. Jos susiduria su daugybe kultūrinių ir istoriografinių klausimų. Pavyzdžiui, kodėl moterys buvo nepriimamos į daugelį filmų kūrimo darbų, bet galėjo dirbti montažo skyriuose, tačiau jų kūrybiniai sprendimai nebuvo įtraukiami į titrus. O gal jų indėlis nebuvo pripažįstamas būtent dėl to, kad tai buvo moterų darbas?

Viena specialaus 1920–1930-ųjų leidinio apie sovietų kino montažistes tyrėjų ir redaktorių K Pearlman kasmet savo studentams rodo Dziga Vertovo filmą „Žmogus su kino kamera“ ir kasmet klausimas „o ar neturėtų šis filmas vadintis „Moteris su montažo stendu?“ skamba vis opiau. Juk ekrane vaizduojama Elizaveta Svilova, tiesiogine to žodžio prasme kurianti filmą, tačiau titruose ji tepristatoma kaip „asistentė“. Kodėl taip nuvertintas akivaizdus E.Svilovos kūrybinis indėlis? Kino istorikės atkreipia dėmesį į nepripažintus sovietinės epochos moterų sugebėjimus ir jų įvestas pribloškiančias kino naujoves. Tikėtina, sovietų kino istorijoje bei šiuolaikinių Rusijos ir Centrinės bei Rytų Europos filmų produkcijoje yra daug tokių „nematomų“ moterų, tebelaukiančių, kada jos pagaliau bus atrastos ir įtrauktos į kino istoriją.

Kadras iš filmo „Stklinė akis“
Kadras iš filmo „Stklinė akis“

Tikėtina, šis istorinis montažo specialybės nuvertinimas yra susijęs su pamatinėmis prielaidomis, kuriomis grindžiamas ir vienas iš labiausiai paplitusių teiginių apie filmų montažą – apie jį sunku rašyti, nes jis yra „intuityvus“. Šis žodis taip pat dažnai siejamas su moterimis. Intuicija kūrybiniame darbe yra itin vertinama savybė ir nereikėtų sumenkinti jos reikšmės. Taip pat svarbu suprasti, kaip ji gali būti vartojama, tyčia ar ne, siekiant užmaskuoti montažisčių darbą. Intuicija nėra tas pats, kas instinktyvumas. Jos išmokstama, ji vystoma ir lavinama per praktiką, o aukštas intuicijos lygmuo dažnai yra siejamas su profesionalumu ir savo srities išmanymu.

Montažistės profesija ir nepastebimas montažas

Kiti du aspektai, susiję su nepakankamu montažisčių darbo įvertinimu, yra painiava, nulemta daugybės skirtingų šiam darbui priskirtų pavadinimų, ir tendencija tik nepastebimą montažą vertinti kaip gerą.

Pirmiausia – susitarimas dėl pavadinimo priskyrimo. Daugelis montažisto darbui įvardinti vartojamų žodžių reiškia arba atskyrimą (splicer (angl. „sukabintojas“), cutter (angl. „karpytojas“), vok. Cutterin ir Schnitt), arba jungimą (gluer (angl. „klijuotojas“), joiner (angl. „sujungėjas“), vok. Kleberin, rus. склейщица, монтажнитца ir монтажер). Šie pareigybių pavadinimai grįsti arba fiziniais veiksmais (pvz., karpymu), arba priemonėmis, reikalingomis tiems veiksmams atlikti. Tik kai kurios šiuo tikslu vartojamos sąvokos – editor (angl. „redaktorius“), vok. Filmeditorin arba Editorin ir iš dalies rus. pежиссер монтажа – nesusijusios su fiziniais veiksmais ar kino montažui reikalingomis priemonėmis.

Kadras iš filmo „Stklinė akis“
Kadras iš filmo „Stklinė akis“

Kitas svarbus aspektas, kurį verta apsvarstyti – kodėl ir kaip montažo menas ilgainiui imtas vertinti pagal jo nepastebimumą. Skirtingai nuo sovietinio montažo tradicijos, Holivudo sistemoje montažo tikslas buvo nukreipti žiūrovo žvilgsnį nuo kadrų jungčių ir sutelkti jį į įvykių, emocijų bei vaizdų judėjimo srautą ir garsų visumą. Todėl gana įprasta girdėti sakant, jog geras montažas yra nematomas ir nejuntamas.

Šia formuluote nepaisoma fakto, kad tai, ką montažistės kuria, yra ne pati jungtis, o nuoseklus skirtingų vaizdų srautas. Šis srautas nėra nematomas, tad išaukštinant montažo nepastebimumą, radikaliai sumenkinamas kūrybinis montažistės indėlis. Vertinant montažą, verčiau įsigilinti į estetinius ir emocinius vaizdų kaitos bei judėjimo niuansus. Galima svarstyti, ar egzistuoja ryšys tarp nepastebimo montažo aukštinimo ir sistemingo moterų veiklos nuvertinimo visose kitose viešojo gyvenimo srityse.

Nors renkant ir analizuojant duomenis pamažu pradedamos užpildyti kai kurios mūsų žinių apie tikrąjį moterų indėlį į kino formavimąsi spragos, tuo pačiu vis dar trūksta informacijos apie tai, kas šios moterys yra ir kokį savitą, išskirtinį kūrybinį indėlį jos kūrė ir tebekuria.

Lilija Brik ir jos „Stiklinė akis“

Rusijos avangardo laikotarpiu moterys kūrybos procesuose dalyvavo tik epizodiškai, o kartais visai likdavo nuošalyje. A. Heftberger manymu, to meto menininkų porose, nors ir svarbios meno istorijai, moteriškos pusės buvo palaipsniui užtemdytos ir nustelbtos savo partnerių vyrų. Pavyzdžiui, Varvara Stepanova savo laiku buvo gerai žinoma, tačiau metams bėgant pamažu išnyko savo vyro A.Rodčenkos šešėlyje. Vis dėlto vitališkosios L.Brik jos partneriai O.Brikas, V.Majakovskis ir kiti nepajėgė užgožti.

Kadras iš filmo „Stklinė akis“
Kadras iš filmo „Stklinė akis“

L.Brik filmą „Stiklinė akis“ sudaro dvi dalys – dokumentinė ir vaidybinė, susietos neįprastai laisva forma. Pirmoji „Stiklinės akies“ dalis yra kompiliacinis filmas apie technines kameros lęšio (stiklinės akies) galimybes, o antroji – mokumentika apie filmo kūrimą. L.Brik dokumentinių fragmentų parinkimas ir išdėstymas „Stiklinėje akyje“ akivaizdžiai dera su to meto meniniu judėjimu, vedamu noro parodyti ir paaiškinti kino kūrimo procesus. Retoje archyvinėje medžiagoje matomi Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II karūnavimo iškilmės, kadrai iš tolimų Afrikos ir Azijos kraštų, technologinės naujovės, to meto žmonių kasdienybė.

Tuomet be jokio interliudo, režisierė ima vaizduoti vaidybinio filmo filmavimo aikštelę, o pats filmas pateikiamas – kaip būdinga avangardui – antimimetiniu būdu. Dauguma kino aikštelėje matomų darbuotojų – vyrai. Jie pristatomi kaip patyrę bebaimiai kūrybos ekspertai, siekiant įtikinti auditoriją jų atsidavimu, technologine kompetencija ir ryžtu rizikuoti. Pagrindiniai filmavimų dalyviai bei dalyvės šaržiškai išdidinami savo perdėta vaidyba ir makiažu, taip dar labiau sustiprinant „Stiklinės akies“ savirefleksyvumą.

Baigiamoji filmo scena tinkamai pristatoma pavadinimu „Gana!“, kurio prasmė toliau patikslinama ilgo aiškinamojo teksto langelyje: tik šiame socializmo krašte „stiklinė akis“ be baimės atvaizduoja gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, jo alinantį produktyvumą ir didžias išlaisvinto proletariato pergales. Nenuostabu, jog filmas užbaigiamas Sovietų Sąjungos plėtros vaizdais.

Kadras iš filmo „Stklinė akis“
Kadras iš filmo „Stklinė akis“

Panašių motyvų galima rasti ir kituose sovietiniuose dokumentiniuose filmuose, pavyzdžiui „Du vandenynai“ (Vladimiras Šneiderovas, 1933 m.). Įsigilinus į „Stiklinę akį“, gali stebinti panašumai su kitais sovietinio avangardo kūriniais, ypač su filmu „Žmogus su kino kamera“ (D. Vertovas, 1929 m.). Dažnai teigiama, jog pastarasis filmas padarė įtaką L.Brik kūrybai, tačiau jie buvo kuriami ir išleisti į kino ekranus maždaug tuo pačiu metu.

„Stiklinė akis“ yra vienintelis L.Brik režisuotas darbas, kurio premjera įvyko 1929 m. sausio 15 d. Filmas buvo parodytas ir priimtas ano meto visuomenės - tokio tipo filmui tai galima vertinti kaip sėkmę.

Parengta pagal kino tyrinėtojos, Vokietijos archyvo kino skyriaus vadovės dr. Adelheid Heftberger tekstą

Temos: 1 Kinas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis
Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/