Kaip kilo idėja ir iš kur atsirado poreikis imtis lietuviškų filmų skaitmeninimo ir restauravimo?
Poreikis kilo supratus, jog dauguma lietuviškų kino kūrinių nėra rodomi čia, Lietuvoje, ir svetur dėl technologinių aspektų – analoginiame formate saugotų filmų juostos sudilusios, o naujoms kopijoms pagaminti Lietuvoje nėra sąlygų. Tad pasinagrinėję tarptautinį kontekstą, pasitarę su kino kūrėjais ėmėmės šį kliuvinį įveikti. Džiugu, kad šiuolaikinės skaitmeninės technologijos leidžia tai padaryti. Pati idėja kilo iš mano patirties dirbant su lietuvių kino istorija. Jau senokai buvau pastebėjusi, jog filmų vaizdo ir garso kokybė tokia apverktina, jog kartais buvo neįmanoma nieko nei įžiūrėti, nei išgirsti. Tad klausimai kaip ir ką daryti sprendžiant šias bėdas mano galvoje brendo jau senokai, o atsiradus galimybėms kartu su „Meno avilio“ komanda ėmėmės jas spręsti.
Kokia šio proceso eiga?
Procesas apima kelis žingsnius. Pradžioje susidarome filmografiją, tada ieškome negatyvo ir magnetinės garso juostos. Viską suradus, medžiagą skaitmeniname Lietuvos centriniame archyve. Skaitmeninimo procesas vyksta skenuojant filmą, dar tiksliau – kiekvieną filmo kadrą atskirai. Gavus skaitmeninę medžiagą filmas keliauja į restauratorių rankas. Ties filmu dirba dvi skirtingos vaizdo ir garso restauratorių grupės. Kartu su jais dirba ir to filmo kūrybinės komandos nariai. Restauravimo metu šalinami laiko tėkmėje atsiradę defektai: įbrėžimai, dulkės. Tuo pačiu filmas pritaikomas šiuolaikiniam kino rodymui kino teatruose – įr štai kūrinys jau gali gyventi savo naują gyvenimą. Darbas ties vienu filmu užtrunka nuo mėnesio iki pusės metų, priklausomai nuo jo būklės bei technikos, kuri buvo naudojama jį kuriant.
Kokiais kriterijais remiantis pasirenkate filmus?
Svarbu, jog filmai atspindėtų arba istorinę, arba estetinę, arba technologinę vertę, atlieptų pagrindinį mūsų siekį – pristatyti kuo įvairesnę lietuvių dokumentinio kino istorijos raidą. Mums, lietuviškai kino kultūrai, pasisekė, jog turime iš ko rinktis – yra tikrai daug įdomių ir pamirštų kūrinių, kurių atmintį norime sugrąžinti. Tai gelbsti suprasti ir esamas tendencijas šiuolaikiniame lietuvių kine, ištakas bei įtakas.
Skaitmeninate tik dokumentinius filmus. Kodėl?
Tai susiklostė strategiškai, kadangi Lietuvoje tai pradėjome daryti pirmieji ir iškarto susidūrėme su aibe teisinių, technologinių ir biurokratinių kliūčių. Pradėjome nuo filmų, kurtų nepriklausomybės laikotarpiu, tai yra tokių juostų, kurių teisės priklausė arba kūrėjams, arba nepriklausomoms studijoms. Su jais buvo lengviau susitarti nei su Lietuvos kino studija, kuriai priklausė visos filmų, kurtų studijos, vadinasi ir sovietmečiu kurtų filmų, teisės. Vėliau pademonstravus pirmuosius sėkmingus rezultatus, mumis ėmė pasitikėti ir Lietuvos kino studija ir Lietuvos kino centras, suteikę teises dirbti su kitais filmais. Antra svarbi aplinkybė – finansai. Supratome, jog vaidybinį kiną, kaip ilgo metro kūrinį, skaitmeninti ir restauruoti kainuos kur kas daugiau, o dokumentinio kino formatas – trumpametražis, reikalauja mažesnių finansinių kaštų. Na ir trečia, bet ne ką mažiau svarbi – visų dokumentinių filmų negatyvai, t. y. filmų originalai, saugomi Lietuvoje, o ne kitų valstybių institucijoje (Rusijoje), kaip kad yra vaidybinio kino atveju.
Kokios darbo su kino paveldu pasaulinės tendencijos?
Šiuolaikinės – labai įvairios. Mes vadovaujamės amerikietišku modeliu, pagal kurį svarbus ne tik kino paveldo išsaugojimas, bet ir jo sklaida, t. y. nepakanka tik saugoti kūrinį, svarbu pasirūpinti ir jo funkcionavimu ir grąžinimu visuomenei. Bendraujant su užsienio kolegomis, turinčiais ilgametę patirtį, net pavydu sužinoti, kaip toli jie pažengę ir koks gilus kino istorijos pažinimas. Pavyzdžiui, dirbama ne tik su pripažintais kino kūriniais, bet ir aktualinami asmeniniai kūrėjų archyvai ar kūriniai išgyvenę technologinius virsmus. Man asmeniškai labai įdomūs nitratinės juostos (degios) technika ir eksponavimo galimybės. Taip pat masina ir vyraujančios tradicijos ne tik pripažintuose festivaliuose, bet ir mažesniuose rodyti restauruotos kino klasikos retrospektyvas. Labai džiaugiamės, jog mūsiškė patirtis lietuviškus festivalius, skatina gręžtis į savą kino palikimą.
Pasidalinkite šio projekto ateities planais?
Projektu ir toliau sieksime kuo platesnės suskaitmenintų ir restauruotų filmų sklaidos, tai yra ne tik siūlysime retrospektyvias programas kino festivaliuose, bet ir rengiame DVD (žiūrėjimui namų sąlygomis) bei laisvomis prieigomis internete. Lygiagrečiai subūrę tyrėjų komandą tiriame filmų sukūrimo aplinkybes ir kontekstus – tai labai svarbu, nes šiuolaikiniam žmogui mažai ką sako buvę kino kontekstai, o pateikus filmų kontekstą yra lengviau suprasti jų vertę šiandien.
I programa: Lietuvių dokumentinis kinas iki 1990
Kovo 26 d. 14:00 Forum Cinemas Vingis
Kovo 31 d. 17:00 kino centras „Skalvija“
II programa: Lietuvių dokumentinis kinas po 1990
Kovo 25 d. 14:45 val. „Forum Cinemas Vingis“
Balandžio 1 d. 16:30 val. kino centras „Skalvija”
