Filmas pasakoja jaunojo būgnininko Endriu istoriją ir jo kelią pripažinimo link. Bet ne viskas taip paprasta ir banalu, kaip galėtų pasirodyti. Nors Endriu studijuoja geriausioje šalies muzikos mokykloje, jo svajonės ir troškimai stoja akistaton su orkestro lyderio Teranco Flečerio auklėjimu. Dauguma dėl vietos jo grupėje atiduotų gyvybę, bet ta dauguma net nežino, koks griežtas yra garsusis pedagogas.
Dauguma dėl vietos jo grupėje atiduotų gyvybę, bet ta dauguma net nežino, koks griežtas yra garsusis pedagogas.
Filmas negaišta laiko įžangoms ir iš karto pristato mūsų herojų Endriu. Mažai apšviestoje patalpoje Endriu muša būgnus vis garsiau ir garsiau, kol išvystame jau minėtą orkestro lyderį.
Režisierius šią sceną paaiškino tuo, jog dauguma kino kūrėjų praleidžia progą supažindinti žiūrovus su personažu nuo pirmųjų scenų. Nors filmo formatas yra „gėris prieš blogį“, bet tai kitokia kova – tai kova tarp vilkų. Jaunuolių kova dėl pripažinimo.
Endriu yra vienas tų talentų, kurie paliks savo merginą dėl galimybės pasiekti užsibrėžtus tikslus ir praktikuosis tol, kol iš jo delnų nebėgs kraujas. Niekas negali sustabdyti jaunojo maksimalisto. Tačiau užsispyręs mokytojas laikosi savo mokymo metodų ir filosofijos. Silpniausiems čia ne vieta: net mažiausia klaida gali kainuoti tavo vietą orkestre, o už tas klaidas paleista į galvą kėdė – nieko nereiškia.
Filmas stebina aukščiausio lygio technika. Ritmas liejasi su nepriekaištingu montažu. Režisierius puikiai jaučia muziką ir leidžia ją pajusti visais įmanomais būdais, kad net pradedi linkčioti galva.
Dialogai aštrūs, vienomis akimirkomis juokingi, kitomis – liūdni ir priverčiantys susimąstyti. Režisierius, kurdamas filmą, puikiai numatė žiūrovų blaškymąsi tarp meilės, pagalbos ir neapykantos Flečeriui. Kiek galime paaukoti, norėdanu tapti geriausiais? Ar geriausiu tapti įmanoma? Tokius klausimus iškelia „Oskarui“ nominuotas filmas.
Kiek galime paaukoti, norėdanu tapti geriausiais? Ar geriausiu tapti įmanoma? Tokius klausimus iškelia „Oskarui“ nominuotas filmas.
J.K.Simmonso aktorinis darbas filme buvo nepriekaištingas. Jam prireikė nemažai aktorystės metų atrasti savąjį vaidmenį.
Sugebėjimas įkūnyti daugiaplanį personažą – reiklų ir kartu jautrų studentų kančioms, dievinantį muziką ir už bet kokį disonansą pasmerkiantį viešam pažeminimui – pelnė nominaciją „Oskaro“ statulėlei už geriausią antraplanį vaidmenį.
Nors dauguma akademijos vertintojų vienareikšmiškai rodo savo simpatijas būtent J.K.Simmonsui už tokį sudėtingą ir komplikuotą vaidmenį, M.Tilleris yra dar viena dėlionės dalis, atnešusi filmui tokių aukštų rezultatų ir sėkmės.
Jaunasis aktorius, iki tol nelabai žinomas Holivudo prodiuseriams, parodė, kad gali suvaidinti sunkius draminius vaidmenis. Nors jo personažas ir nėra tok sudėtingas kaip J.K Simmonso – akimirkomis nedrąsus ir neužtikrintas, o kartais žibantis ir pulsuojantis energija, – bet vis tiek teigiamai vertinamas žiūrovų. Talento jaunajam aktoriui netrūksta. Nuo mažų dienų Milesas mušdavo būgnus ir būtent šis hobis jam užtikrino vaidmenį filme.
Apibendrinant, filmas paliečia kiekvieno iš mūsų vidinį ritmą ir neleidžia nuleisti akių nuo ekrano, neleidžia apsispręsti, kur yra riba tarp talento ir beprotybės.
Filmas supažindina mus su neatrasta meile džiazui ir ją nepailstamai kursto. Puikus scenarijus ir režisūra. Montažas ir aktorių vaidyba aukščiausio lygio. „Atkirtis“ parodo, koks turi būti muzikos tema paremtas filmas: stiprus, dramatiškas, atkaklus ir, žinoma, ritmingas.
