Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 12 02, 09:02

Košmaras kino gatvėje. Naujo A.Puipos filmo „Sinefilija“ recenzija

Gebėjimas keistis – sveikintinas bruožas. Kaip ir saviironija, kurios šį kartą nepritrūko režisieriui Algimantui Puipai, Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristačiusiam naujausią savo darbą – juodąją komediją „Sinefilija“.
Sinefilija Recenzija
„Sinefilija“ / „Snacoramos“ nuotr.

Iš tiesų, filmo pavadinimas kalba pats už save – nuorodų į kiną jame apstu, o ir pats kino gamybos procesas tampa viena pagrindinių ašių, sujungiančių išsimėčiusias keistas ir absurdiškas istorijas. Tas keistumas čia visai tinka – tokia ta kino magija ir genialių režisierių išmonė, kupina neapsakomų vaizdinių, kurie vėliau kažkokiu būdu tampa ypatingu kūriniu. Ačiū montažui, ačiū aikštelės dailininkams, ačiū kostiumų kūrėjams, ačiū kinui už technines galimybes. Viskam, kas leidžia tai magijai įsigalėti. Du mėnuliai, kad ir kaip bežiūrėtum, – puikus specialusis efektas.

Realybės ir fikcijos ribos „Sinefilijoje“ yra labai trapios – kai atrodo, kad skirtis jau atsirado, ji tuoj pat ima ir pradingsta. Kai atrodo, kad jau gyvenimas pasiekė absurdo viršūnę, staiga ima ir pasigirsta plojimai ar išlenda koks „boom‘as“. Toks sluoksniuotas kino pyragas, kuriame turbūt geriau nė nebandyti tų skirčių ieškoti – kai gyveni kinu, viskas aplinkui yra ir bus dar viena ištrauka iš filmo.

„Sinefilijoje“ neblogai suderinami siaubo elementai su juoduoju humoru. Vizualiai net būtų galima manyti, kad komanda taikosi atkartoti estetiką, panašią į helovyno filmus – tokius, kuriuose, atrodo, lyg ir turėtų būti baisu, bet juoką kelia akivaizdus dirbtinumas. Ir nuorodos į kitus kūrinius čia suveikia puikiai – kam ką pavyksta sugaudyti. O gaudyti tikrai yra ką – nuo paties Puipos filmų iki Kubricko, Lyncho ar Jarmuscho.

Pagrindinis vedžiotojas po painų pasaulį – aktorius Rolandas, (vaidina Mantas Zemleckas) kuris, atrodo, gyvenimo yra mėtomas ir vėtomas, ir šis jį tiesiog... ištinka. Kad ir ką aktorius besiruoštų daryti, kažkas nutiks tokio, jog teks kažkaip išlaviruoti tarp visko ir visų. Apsigyvenęs apleistame (taip, nemanau, kad šito žodžio čia pakanka) name pas labai lipšnią ir šiek tiek už realybės ribų gyvenančią moteriškę Lolą (vaidina Jūratė Onaitytė), Rolandas neišvengia keistų lankytojų – nuo gyvenimo nihilizmą išpažįstančio kone „carpe diem, momento mori“ principu gyvenančio tapatybę slepiančio vyriškio (vaidina Lukas Malinauskas) iki gerojo policininko vaidmenį apsiimančio pareigūno, išvedančio jį į areštinę dėl įtarimų išprievartavimo byloje. Rolandas galų gale ima atrodyti kaip personažas kažkieno romane, kurio istorijos kryptis tik autoriui – dievui panorėjus ims ir pasikeis. Ir su tuo jam susitaikyti, atrodo, nėra lengva. Jį persekioja lyg tiesiai iš Kubricko „Švytėjimo“ ištrauktos dvynukės, kviečiančios ir pažaisti, ir primenančios, kad šis saugotų save. Kad įtampos maža nepasirodytų. Kaip ir priklauso pagal dramaturgijos taisykles.

VIDEO: SINEFILIJA (rež. Algimantas Puipa) - anonsas | Kinuose nuo gruodžio 3 d.

Svarbus ir jau paminėtas tapatybę gerai maskuojantis vyriškis – šiuolaikinio kaubojaus rūbais apsirengęs, gyvenimo frustracijos kupinas ir pasiryžęs padaryti viską dėl gero kadro. Jo istorija – nors ir neilga, bet romantiškai tragiška. Atrodo, Rolandui šis vyrukas – savotiškas įkvėpimas tiesiog imti ir gyventi, daryti, kas norisi. O ir Malinauskui vaidmuo iš tiesų tinka – atrodo, jis geba supinti neapsakomą gyvenimo melancholiją ir jauno intelektualo agresiją taip, jog ėjimas pasitrankyti pagal metalo muziką yra itin natūralus. Tinka jam nors tu ką. Na ir neišvengiamai gimsta asociacijos su Lyncho „Laukine širdimi“ ir legendiniu Nicolo Cage‘o vaidinamo personažo gyvatės odos švarku.

Ironijos prieskonis „Sinefilijoje“ pasijaučia itin stipriai, kai trumpam pamatome Valentiną Masalskį, vaidinantį... režisierių Valentiną Masalskį. Monologas apie kino meną, išsiurbiantį aktorių ir paliekantį iš jo tuščią erdvę šitokiame kontekste skamba mažų mažiausiai komiškai ir tik prisideda prie saviironijos kraitelės.

Tiršta, veiksmo ir nuorodų sklidina „Sinefilija“ vis tik galiausiai prailgsta, o ir tam, kuris galbūt nėra taip gerai susipažinęs su kino pasauliu ir negali pažaisti žaidimo „surask nuorodą“, gresia pasirodyti absoliučia nesąmone. Nes nemaža dalis įdomumo būtent ir slypi bandyme suprasti, kas čia, iš kur čia, kodėl čia. Galiausiai ima atrodyti, kad galbūt viskas čia yra kaip jau minėto Lyncho „Malholando kelyje“, kuris „Sinefilijoje“ kažkaip tampa gatve, esančia prie „Forum Cinemas Vingis“.

Galiausiai „Sinefiliją“ norėtųsi pavadinti kino košmaru – jei koks kino kūrėjas susapnuotų kažką panašaus, jam tai tikrai būtų košmariška patirtis. Būtent dėl filmo pabaigos, kuri vienu metu ir klasiškas siaubo filmas, ir pernelyg didelio atsidavimo kinui metafora. Ir vis tik... gaivinkite karpį.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą