Nuo tų pasivaikščiojimų praėjo beveik aštuoneri metai.
Agnė ir jos vyras Andrius Bražas šiandien yra viena labiausiai patyrusių pirmųjų režisieriaus asistentų porų Lietuvoje. Agnės filmografijoje – daugiau nei 60 projektų, Andriaus – 68. Jie dirbo su dideliais tarptautiniais projektais („Netflix“, BBC, norvegų, amerikiečių, britų produkcija), filmavo Pietų Afrikoje, Skandinavijoje, Vokietijoje, Čekijoje ir, žinoma, Lietuvoje.
Ir nors jų darbas reikalauja daug disciplinos ir laiko, namuose Bražų šeima garsėja visai kitokiu talentu. Mano vaikai iki šiol nekantriai laukia Helovino pas juos – ten viskas apgalvota iki smulkmenų: vorai palubėse, baisūs, bet gardūs skanėstai, Agnės ryškiai raudoni plaukai ir magiška atmosfera, kurią sugeba sukurti tik ji.
Šiandien kalbamės apie nematomąją kino pusę: apie žmones, kurie kasdien aikštelėje valdo laiką, koordinuoja šimtus žmonių, sprendžia problemas, kurių dar nėra, ir daro taip, kad režisieriaus vizija virstų konkrečiais kadrais. Apie „laiko prižiūrėtojus“, be kurių nė vienas filmas neįvyktų laiku ir taip, kaip turi būti.
– Jūs abu studijavote žurnalistiką Vilniaus universitete, Agnė – mano kursiokė. Kaip iš žiniasklaidos studijų kelias taip ryžtingai pasuko į kiną?
Andrius: Iš pradžių stojau į anglų filologiją, pasimokęs pusę metų mečiau, kad galėčiau išeiti į savo pirmą filmą. Vėliau stojau iš naujo į žurnalistiką ir ten prabuvau trejus metus. Bet vėl atsirado projektas jau ne Lietuvoje ir teko išvažiuoti.
– Tu esi šiaulietis, kaip ir Agnė. Atvažiuoji į Vilnių, stoji į filologiją… Iš kur staiga atsirado kinas tavo gyvenime?
Andrius: Mano klasiokas įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją į prodiusavimą. Per jį sužinojau, kad dideliam amerikiečių projektui reikia žmonių. Pradėjau kaip vertėjas. Buvo milžiniškas tarptautinis serialas, reikėjo versti iš anglų kalbos ir dirbti su užsienio komanda. Greitai iš vertėjo tapau gamybos asistentu, kuris daro absoliučiai viską. Klasiokas tiesiog paskambino: „Moki angliškai? Ateik.“
– Koks tai buvo projektas?
Andrius: „Atila“ – keturių dalių amerikiečių serialas apie hunus ir romėnus. Ten dar visai jaunas Gerardas Butleris vaidino. Jo karjeros pradžia iš dalies prasidėjo Lietuvoje. Užsikabinau taip stipriai, kad kito kelio nebebuvo.
Agnė: Mes su Andrium buvom klasiokai mokykloje, bet tada tikrai neįsivaizdavom, kad kartu dirbsime ir juolab – kine. Kartu eidavom žiūrėti filmų, bet kad gyvenimas taip susidėlios, nė minties nebuvo.
Pati nenorėjau mesti studijų. Bet klausydama Andriaus pasakojimų pamačiau, kaip filmavime įdomu. Po pusmečio nuėjau pas šiuo metu vieną žinomiausių kino prodiuserių Linetą Mišeikytę ir tiesiai pasakiau: „Noriu dirbti kine. Ką moku? Anglų kalbą.“ Ji mane įspėjo: „Žmonės po pirmo filmo arba pasilieka visam laikui, arba iš karto išeina. Tu tikrai to nori?“ Atsakiau, kad labai. Ir pasilikau. Likusius trejus studijų metus derinau su darbu kine.
– Koks buvo tavo pirmasis filmas?
Agnė: Vadinosi „Rizika“. Tipiškas B kategorijos amerikietiškas filmas. Buvau gamybos asistentė, dirbau su aktoriais: prižiūrėjau, kad jie būtų pamaitinti, laiku atvežti, aprengti, ramūs… klasikiniai žemiausios grandies darbai. Bet labai greitai viskas pajudėjo.
2000-ųjų pradžioje Lietuvoje filmavo daug užsienio kompanijų. Po pirmųjų projektų ir trumpų mokymų ėmėme sparčiai kilti aukštyn. Praktika buvo geriausia mokykla.
Andrius: Tuo metu kino studijoje vienu metu sukosi du dideli projektai. Buvo beprotiškai įdomus laikas. Abu filmai filmuojami Kino studijoje, vienas – paviljone pastatytose dekoracijose, kitas – pastato koridoriuose ir kabinetuose, kartais galėjai matyti kailiais apsitaisiusius barbarus ir amerikiečių policininkus, prasilenkiančius prie grimo kambarių.
– Kas buvo ypatingo dirbant pirmuose filmuose? Nuovargis? Stresas?
Andrius: Nepamenu nei nuovargio, nei streso, viskas buvo nauja, įdomūs žmonės, daug veiksmo, tiesiog gerai leidom laiką.
Agnė: Andriui galiu tik paantrinti. Viskas atrodė taip magiška ir nepatirta. Buvo smagu darbe bendrauti angliškai, kasdien pažinti naujus aktorius, kolegas. Nerealu buvo filmuojant patekti į tokias vietas, kur šiaip paprastai nenueitum, pavyzdžiui, į šokolado fabriką, Elektrėnų elektrinę, traukinių remonto depą ar į senąjį Vilniaus nuotekų tunelį.
Na, gal kiek sudėtinga būdavo keltis trečią ryto, kai filmavimo aikštelėje už Vilniaus reikėdavo būti jau kylant vasaros saulei. Bet kai darbe gali žaisti kiną, sunkumai nublanksta.
Andrius: Kino komandos nebespėdavo su esamais žmonėmis, todėl ieškojo naujų. Į mano pirmą filmą, atrodo, atėjo net dvylika tokių jaunuolių entuziastų, kurie mokėjo angliškai. Filmas buvo didelis – daug vizualinių efektų, masinės scenos, reikėjo didelių pajėgumų ir koordinavimo.
Agnė: Mūsų darbas iš esmės yra organizacinis: laiko valdymas, kad visi žinotų, kas vyksta, kur turi būti ir kada. Pradžioje pareigos buvo apibrėžtos labai plačiai, bet po kelias savaites trukusių mokymų mus ėmė kelti. Analizavome trumpametražio filmo scenarijų, mokėmės sudarinėti filmavimo grafiką ir dienotvarkę. Ir tada prasidėjo rimtesni darbai.
– Kiek reikėjo laiko pereiti tas visas grandis nuo trečiojo iki pirmojo režisieriaus asistento?
Agnė: Klasikinė grandinė būna tokia: gamybos asistentas – trečiasis režisieriaus asistentas – antrasis – pirmasis. Andrius savotiškai skipino – iš trečiojo iš karto peršoko į pirmąjį vos padirbęs keliuose filmuose.
O aš po mokymų iškart pradėjau dirbti antrąja režisieriaus asistente, po 6 metų tapau pirmąja. Pirmasis režisieriaus asistentas rūpinasi, kad viskas vyktų sklandžiai pačioje filmavimo aikštelėje, o antrasis asistentas kuruoja visą aikštelės „užkulisių“ organizacinį procesą.
Kai buvau vos 24-erių, mane kaip antrąją asistentę pasikvietė į Pietų Afrikos Respubliką dirbti prie filmo vaikams „The Three Investigators in the Secret of Skeleton Island“. Kelias savaite filmavome Cederbergo kalnuose, kur nėra jokio internetinio ar telefoninio ryšio. Tuomet mano padaryta dienotvarkė būdavo neįkainojama, o organizuoti užkulisinį gyvenimą be jokio ryšio – didžiulis iššūkis. Džiaugiuosi, kad užduotis atlikau puikiai ir vėliau šioje šalyje grįžau dirbti dar prie 4 projektų.
Man labai smagu, kad mūsų darbas yra universalus ir nuvažiavęs į bet kurią šalį gali jį dirbti susikalbėdamas kino kalba.
– Koks buvo pirmasis filmas, kuriame jau dirbote būtent kaip pirmieji režisieriaus asistentai? Ar tai jau buvo tikras karjeros posūkis?
Andrius: Tikrasis startas buvo belgų seriale „Matrioški“. Dešimties dalių serialas apie prekybą žmonėmis. Pirmąją dalį filmavo Lietuvoje, o toliau Antverpene. Ten jau dirbau pilnavertiškai, ir tai buvo rimtas, atsakingas darbas.
Agnė: O mano pirmasis toks tikras filmas buvo „Elgetų karalius“ (angl. King of the Beggars). Režisierius buvo labai aikštingas, nuolat atleidinėjo žmones kairėn ir dešinėn. Vieną dieną atleido pirmąjį asistentą. Aš tuo metu buvau antroji. Prodiuseris lietuvis sako: „Agne, pabandom? Padarykim aferą.“ Ir padarėm. Mane tiesiog pakėlė į pirmąją asistentę. Ir, žinai, pavyko. Labai gerai pavyko.
– Tai buvo gera mokykla?
Agnė: Dar kokia! Su tokiu režisieriumi išmoksti labai daug. Svarbi mūsų darbo dalis yra žmonių valdymas ir balansavimas tarp asmenybių. Reikia ne tik prisitaikyti, bet ir rasti būdą, kaip su kiekvienu komunikuoti. Kai režisierius atleidžia visus aplinkui, o tavęs – ne, supranti, kad kažką darai teisingai.
Galiausiai, per filmavimo pabaigos vakarėlį prodiuseris juokdamasis pasakojo, kad režisierius norėjo atleisti ir jį, ir mane. Bet suprato, kad be mūsų tiesiog viskas sugriūtų. Tai tokia emocinga, įtempta aplinka, kurioje nuolat laviruoji. Vienas didžiausių iššūkių šitoje pozicijoje, kad niekada nežinai, su kuo teks dirbti ir prie ko prisitaikyti.
Andrius: Iš esmės tai meno vadyba. Dirbi su labai ypatingais žmonėmis: aktoriais, režisieriais. Jie visiškai kitokio audinio žmonės.
Agnė: O dar techninis personalas: kameros technikai, apšvietėjai, dekoratoriai, rekvizitininkai, taip pat grimeriai, kostiumininkai… Visiškai kitokie charakteriai.
Andrius: Žmonių spektras labai platus. Ir tame slypi didžiausias įdomumas.
– Dažnai kiną romantizuojame. Atrodo, ateini į aikštelę, aplink aktoriai, viskas gražu ir kūrybiška. O kokia tikroji realybė jūsų darbe?
Agnė: Realybėje tai labai sunkus darbas ir ilgos darbo valandos. Visą dieną praleidžiame ant kojų, dirbame nepriklausomai nuo oro sąlygų. Sykį filmuojant Švedijoje lijo visą dieną, net ne lijo, bet pylė. Filmo scenoms tai netrukdė, tačiau komandai tai buvo neįtikėtai sudėtinga patirtis, nes viską, kas suplanuota, vis tiek turėjome nufilmuoti. Mūsų pozicijoje kūrybiškumo yra, bet mes pirmiausia esame laiko prižiūrėtojai. Mūsų užduotis, kad viskas įvyktų laiku. Mes planuojame, kad kiti galėtų ramiai atlikti savo darbą.
Andrius: Mes – kaip šviesoforas. Jei jo nebūtų, kino „eismas“ sutriktų. Prižiūrime laiką, už kurį sumokėta. Padedame režisieriui ir operatoriui įgyvendinti viziją kuo efektyviau.
Agnė: Visi aikštelėje dirba tam, kad režisieriaus sumanymas išsipildytų. O mes užtikriname, kad kiekviena minutė būtų panaudota maksimaliai. Pražiopsota minutė – tai kadras ar dublis, kurio režisierius neteko. Todėl blogai suplanuotas filmavimas tiesiogiai atsiliepia filmo kokybei.
Visa komanda žino, ką turi daryti aikštelėje, bet kažkas privalo pasakyti: „Dabar tu eini, tu – palauki, dabar ruoškitės.“ Mes turime būti žingsniu priekyje ir viską numatyti.
Pirmasis režisieriaus asistentas dažnai tiesiog stovi ir kalba. Stovi ir kalba. Iš šalies gali atrodyti, kad mes nieko neveikiame. Bet jeigu nors sekundę prarandame budrumą – viskas sustoja. Visi padaro, ką turėjo, ir laukia. Tada kyla klausimas: „Ko laukiam?“ O laukia manęs – kad pasakyčiau, ką daryti toliau.
Kartą padariau eksperimentą. Buvo lengva filmavimo diena, filmo pabaiga, pamaina suplanuota tik pusei dienos, o mes turėjome 12 valandų pamainą. Nusprendžiau nieko neraginti. Ir ką tu galvoji? Visi ėmė plepėti. Grimuotojai, kostiumininkai – visi šnekučiuojasi, juokiasi. Kiekvienas galvojo, kad kažko laukia: gal aktorius dar ruošiasi, gal operatorius reguliuoja šviesą… Ir niekas nieko nedarė. Po 15 minučių viena grimuotoja neiškentė: „Tai gal filmuojam?“ Tada pasakiau „gerai“ ir visi pajudėjo. Tas eksperimentas man labai daug parodė.
O pakalbėti aikštelėje visi labai mėgsta. Projekte susitinki žmones, kurių nesi sutikęs dvejus metus ar daugiau… ir prasideda.
Andrius: Tai grynas organizavimas. Savo darbo menu aš nepavadinčiau.
Agnė: Menas čia yra antrame plane. Pavyzdžiui, pagrindinis aktorius gali puikiai suvaidinti, bet jei antrame plane masuotėje kažkas stovės ir krapštysis nosį – vaizdas sugadintas. Tai jau mūsų klaida. Todėl turime sugalvoti tiems žmonėms įtikinamą veiksmą, kad jie atrodytų natūraliai. Jie nėra baldai, jie – antro plano aktoriai. Mes juos parežisuojame, nes režisierius turi koncentruotis tik į pagrindinį planą.
– O kai yra didelė masinė scena pavyzdžiui, kartuvės ir minia, kuri rėkia?
Agnė: Tada mes turime savo dešiniąją ranką – trečiuosius asistentus ir „crowd marshals“. Jie užveda minią: rodo, kaip juoktis, kaip šaukti, kokiu intensyvumu. Mes stebime iš šono, koreguojame: „Šiek tiek per garsiai, pamažink.“ Režisierius duoda savo pastabas, o mes jas perduodame komandai. Tai ir yra tas kūrybinis momentas.
Būna ir netikėtumų, už kuriuos taip pat esame atsakingi mes. Pavyzdžiui, į kadrą įeina močiutė su šuniuku, nes praėjimo niekas nebuvo užtvėręs. Arba piktas praeivis, kuris skuba į darbą ir net komanduoja: „Leiskit mane, aš einu!“ Tada daromas kitas dublis. Mūsų atsakomybė uždaryti erdvę taip, kad niekas neįeitų.
Vieną kartą Rygoje filmavome didelėje aikštėje. Reikėjo ją visiškai uždaryti. Tą dieną mūsų komandoje buvo 68 žmonės, kurie stovėjo kiekvienose duryse, kiekviename įėjime ir neleido praeiti. Ir nors kiekvienas praėjimas užblokuotas, vis tiek kartais kas nors prasprūsta.
Andrius: Esminis mūsų darbas prasideda dar prieš filmavimą. Gauname scenarijų ir turime sudėlioti filmavimo planą, kuris veiktų visais lygmenimis: kūrybiškai režisieriui, emociškai aktoriams ir finansiškai prodiuseriui. Blogai sudėliotas planas gali labai brangiai kainuoti.
Mūsų darbe svarbiausia išspręsti problemą, kurios dar nėra ir apie kurią niekas net neįtaria, kad ji gali atsirasti.
– Dabar daugiausia dirbate su užsienio projektais?
Andrius: Kai Lietuvos kino studija užsidarė, didelių projektų buvo sumažėję. Tačiau neilgai trukus, vėl grįžome į Europos kino žemėlapį.
– Ar turite mylimų režisierių, su kuriais kartojasi bendradarbiavimas? Ar kiekvienas projektas – nauji žmonės?
Agnė: Man pasisekė – su norvegais dirbu dažnai ir keletą kartų pasikartojo tie patys režisieriai. Tada būna tikrai smagu.
Andrius: Mano režisierius, su kuriuo esu dirbęs ne kartą, – Emilis Vėlyvis. Dabar pradedame ketvirtą projektą kartu. Pirmas buvo „Redirected“, tada „Zero III“, „Piktųjų karta“, o dabar ruošiamės „Vanagui“. Naujas projektas jau turi finansavimą, viešai paskelbta, vyksta intensyvus pasiruošimas filmavimams ir turėtume netrukus pradėti.
Emilis yra mano mėgstamiausias režisierius. Labai reiklus, tiksliai žino, ko nori. Neabejoja, nefantazuoja, kol šimtas komandos žmonių laukia už nugaros. Su juo man labai lengva dirbti, nes tiksliai žinau, kas bus ir kaip bus. Nėra staigių kaitaliojimų, kurie kainuoja ir laiko, ir pinigų.
O su tuo pačiu užsienio režisieriumi dukart dirbti retai pavyksta.
– O kaip jūs skaičiuojate filmavimo dienas?
Agnė: Kartais prodiuseriai duoda savo dienų skaičių pagal turimą biudžetą. Bet idealu, kai scenarijų gauna pirmasis režisieriaus asistentas ir pats viską perskaičiuoja. Išanalizuojame kiekvieną sceną, bandome nuspėti, kokių techninių iššūkių tikėtis komandai, kiek laiko užtruks persirengimas, konsultuojamės su filmo režisieriumi, operatoriumi, dailininku, ir taip sudėliojame realų filmavimo grafiką. Visada turime būti žingsniu priekyje. Tai ir yra įdomiausia – kai suplanuoji prie stalo, o filmavimo aikštelėje viskas vyksta pagal tavo grafiką. Tas pasitenkinimas didžiulis.
Dažniausiai projektas trunka du–tris mėnesius. Būna ir trumpesnių, bet įtampa vis tiek lieka.
– O ar dažnai pasitaiko netikėtumų, kai tenka viską perplanuoti, sugriūna visas pirminis sumanymas?
Agnė: Netflix seriale „Playlist“, kurį filmavome, kažkuriuo momentu dar neturėjome šeštos scenarijaus dalies. Planuoji pagal tai, ką turi, o tada viskas apsiverčia ir suprantame, kad šeštą seriją filmuosime Kroatijoje. Tokiuose dideliuose projektuose kartais atsiranda erdvės kūrybai ir finansai padidėja. Bet dažniausiai būna atvirkščiai: biudžetą sumažina, ir turi tilpti į tai, ką turi.
Pusvalandis per brangus, kad nieko nevyktų.
Būna, kad pakeičia aktorių jau po to, kai kažką nufilmavai, ir reikia perplanuoti. Bet šiaip didelių dramų stengiamės išvengti. Mūsų pozicija kaip tik tam ir egzistuoja, kad būtų taupomas laikas ir pinigai. Mes matuojame aikštelėje minutėmis.
Galima palyginti kino aikštelę su statybų aikštele. Visi turi atlikti savo darbą, bet pas mus procesas vyksta žymiai greičiau. Jeigu, pavyzdžiui, aktorius pasijunta blogai ir negali filmuotis pusvalandį, ką darome? Negalime stovėti. Tada filmuojame dublerio rankas, kokį nors šalutinį kadrą ir taip užkišame laiką. Tas pusvalandis per brangus, kad nieko nevyktų.
Andrius: Man atrodo, ši profesija atsirado būtent todėl, kad rečiau filmuojama paviljonuose nei anksčiau. Alfredas Hitchcockas pasistatydavo vieną dekoraciją ir visą filmą ten nufilmuodavo. Nebuvo tokio laiko spaudimo, nebuvo projektinių komandų. Dabar komanda surenkama vienam projektui, padirba ir išsiskirsto.
– O kas tada planuodavo filmavimą?
Andrius: Buvo etatiniai studijos darbuotojai, kurie sudarydavo grafiką. Bet aikštelėje viską tvarkydavo pats režisierius. Dabar viskas pasikeitė, nes filmuojame lokacijose. Reikia atsivežti savo elektrą, tualetus, pietų palapinę, mokėti už lokaciją… Kaštai išaugo labai.
Agnė: Ir tu vis tiek nori spėti per duotą laiką, nes grįžti į tą pačią lokaciją antrą kartą dažniausiai neįmanoma.
– O tas garsusis „Action!“ – irgi jūsų komandos darbas?
Agnė: Dažniausiai taip. Patogiausia, kai tą darome mes, nes režisierius dažnai būna prie monitoriaus ir nemato visos aikštelės. Mes stovime šalia operatoriaus ir matome viską realiu laiku.
Andrius: Anksčiau monitorių nebūdavo ir režisierius sėdėdavo prie pat kameros ir žiūrėdavo į veiksmą gyvai. Juostos peržiūrėti negalėdavai, viskas vėliau. Todėl ir komandą pradėti duodavo pats. Dabar, kai gali stebėti iš monitoriaus, tas vaidmuo perėjo mums.
– O pliauškė atskiras žmogus?
Agnė: Taip, tai kameros departamento atsakomybė. Kai visi pasiruošę, mes sakome: „Sukam garsą.“ Po garso – „Kamera“, tada parodoma ir mušama pliauškė, sulaukiame operatoriaus patvirtinimo, kad jis pasiruošęs ir tada – „Action!“
Be to, mes rūpinamės ir daugeliu kitų komandų prieš „Action!“. Duodame ženklus, pavyzdžiui, kada pradėti pilti lietų, kada vaidinti antraplaniams aktoriams, kada važiuoti mašinoms ir t.t. Viskas privalo būti sinchronizuota. Režisierius neturi galvoti apie techniką – jis turi matyti viziją. Mes esame labiau techniniai vykdytojai.
– O su aktorių ar režisierių isterijomis esate susidūrę?
Andrius: Visko būna.
Agnė: Man pasisekė, kad dirbu su įdomiais ir sukalbamais aktoriais.
Bet pasitaiko juokingų situacijų, kai, pavyzdžiui, vienas Lietuvoje filmavęsis žymus aktorius turėjo asmeninę asistentę, kuri su juo kartu automobiliu keliaudavo į filmavimo aikštelę. Tačiau, kai jis į Lietuvą atsivežė savo šunį – jai mašinoje vietos nebeliko.
Turime užtikrinti, kad aktorius jaustųsi saugus ir norėtų vaidinti.
– O apskritai turite asmeninių santykių su aktoriais?
Agnė: Esame atsakingi už aktorių gerovę aikštelėje. Mūsų darbo aprašyme yra ir tai: kad jie jaustųsi patogiai, atsipalaidavę. Jei matai, kad aktorius nori pabendrauti, gali pasiūlyti kavos ar pokalbio. Bet ribą reikia jausti.
Turime užtikrinti, kad aktorius jaustųsi saugus ir norėtų vaidinti. Ypač grimo kambaryje, kur žmogus sėdi valandą ir jam dažo veidą – ten labai svarbu emocinė būsena. Todėl mokome savo asistentus, kaip gražiai įsiterpti į kitų darbą, švelniai pasakyti: „Would you be so kind…“ „I’ll get you your coffee on the way…“ Kad nieko neįžeistume.
– Agne, kai filmavai Švedijoje ir Norvegijoje, vežeisi sūnų Faustą ir mažąją dukrytę Emą. Kino kompanijoms nesudaro keblumų priimti visą šeimą?
Agnė: Taip… Kai vaikai maži, būna labai smagu, kad gamybos kompanija supranta mūsų vertę ir leidžia atsivežti visą „bagažą“ – vaiką, močiutę, auklę. Faustas keliavo su manimi į Stokholmą filmuojant „Playlist“ projektą apie Spotify platformos įkūrėją.
O kai gimė Ema, važiavau į Oslą, o vėliau į Norvegijos kalnus filmuoti „Number 24“. Buvo minus penkiolika, filmavome ant kalno viršūnės penktą ryto, kad pagautume saulę (ten ji būna tik devynias dienas per metus). Ir pagavome – nuostabus kadras išėjo. Važiavau su abiem vaikais, aukle ir močiute. Tai iššūkis, bet kartu ir didelis pliusas – pamatai kitą šalį.
Net filmuojant Lietuvoje, reikia armijos pagalbos – auklių, senelių. Kartu su Andriumi dirbti viename projekte pasitaiko retai, bet būna. Tuomet jau be pagalbos neišsiverstume.
– O namuose aptarinėjate darbą? Grįžtate ir pasakojate, kas vyko?
Agnė: Taip, dažnai. Ypač, kai būna sudėtinga. Andrius supranta iš karto, be ilgų aiškinimų. Kartais reikia tiesiog išsiventiliuoti. Viena filmavimo diena kainuoja dešimtis tūkstančių. Jauti tą spaudimą nugaroje. Todėl visada yra ką aptarti namuose.
Andrius: Labai padeda tie pokalbiai namuose. Emociškai būna tikrai sunku. Įtampa, skubėjimas, trintis… O kai kas nors susimauna, nepavyksta, jautiesi atsakingas. Kiekviena klaida kainuoja. Močiutė su šuniuku sugadino penkių minučių kadrą ir per dieną susideda tos minutės į nemažus pinigus.
– Kaip jums sekasi valdyti laiką šeimoje, namuose? Ar taip pat lengvai planuojate, kaip kino aikštelėje?
Agnė: Man patinka. Mėgstu, kai viskas efektyvu, be laiko švaistymo. Esu tas batsiuvys su batais.
Andrius: Namuose, kaip ir darbe, reikia, kad viskas būtų įvykdyta pagal planą. O ypač kai turi vaikų, labai gerai turėti aiškią dienotvarkę. Nors būna ir toks jausmas – darbe su visais galiu susitarti, o namuose su trimete dukra – nė pro kur! (juokiasi)
-
Socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones fotografuojantis Artūras Morozovas: „Dažnai įsivaizduoju save jų vietoje“
-
Jūratė Visockaitė. Romanai, istorijos ir prisikėlimai iš dulkių
-
Kęstas Kirtiklis. Piliečių beieškant
-
Prieš šimtą metų Vilniuje įvyko legendinės pabaisos nužudymas, kuriame dalyvavo visas miestas
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
