Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 24d. 14:43

„Lietuvos kinas“ Nacionalinei filmotekai siūlo archyvo funkciją: rasta unikalių kino darbų

Pristatyta likviduojamo UAB „Lietuvos kino“ filmų kolekcija ir jos išsaugojimo problemos bei panaudojimo galimybės
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr. / Pristatyta likviduojamo UAB „Lietuvos kino“ filmų kolekcija ir jos išsaugojimo problemos bei panaudojimo galimybės

Penktadienį „Ozo kino salėje“ vyko spaudos konferencija, kurioje pristatyti likviduojamo UAB „Lietuvos kino“ filmų kolekcijos atradimai bei filmų išsaugojimo pasiūlymai. Tarp 65 tūkst. saugomų vienetų, iš kurių 12 tūkst. sudaro 35mm ir 16mm kopijos, filmų ekspertai rado unikalių kolekcijų, kurios galėtų tapti disertacijomis ir užsienio traukos objektais.

Kaip teigė ekspertai, kolekcijoje rasta kino klasikų – Andrejaus Tarkovskio, Sergejaus Eizenšteino – ir kitų darbų. Joje yra eksperimentinės animacijos vaikams ir suaugusiems, dar neištirtų moterų kino vardų.

Konferencijoje dalyvavo kino kritikė Živilė Pipinytė, Neringa Kažukauskaitė, archyvaras Aleksas Gilaitis, Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Vidmantas Gaigalas, UAB „Lietuvos kinas“ generalinis direktorius Arūnas Stoškus.

Siūlo steigti nacionalinę filmoteką

A.Stoškaus teigimu, ekspertai siūlo UAB „Lietuvos kino“ patalpas panaudoti nacionalinės filmotekos steigimui: „Į centrinį archyvą filmai netelpa, todėl ekspertų išvadose pasiūlėme Kultūros ministerijai (KM) šiuos filmus saugoti ir į Nacionalinės filmotekos koncepciją įtraukti ir archyvo funkciją <…>. Užsieniečiams mes esame įdomūs savo posovietine praeitimi ir jau dabar edukaciniais tikslais galime rodyti retrospektyvas <…>.“

Senas kinas turi būti prieinamas, nes kino kultūra be moksliško žiūrėjimo – neįmanoma.

Ž.Pipinytė sakė: „Lietuva vienintelė šalis, kurioje nevyksta kino tyrimai. Ir tai galėtų būti puiki bazė kino kultūros raidai, nes mes atsiliekame <...>. Senas kinas turi būti prieinamas, nes kino kultūra be moksliško žiūrėjimo – neįmanoma.“

Ką naujo žiūrovas ras?

Tyrėjos Ž.Pipinytė ir N.Kažukauskaitė aprašė daugiau nei 12 tūkst. filmų, iš kurių didžioji dalis – iš 8–10 dešimtmečių. Anot Ž.Pipinytės, reikia turėti omeny, kad sovietmečiu vienintelis platintojas buvo valstybė. „Žinoma, archyvą sudaro daugiausią sovietų studijose kurti filmai, daug išliko Ukrainos, Gruzijos filmų“, – pasakojo ji.

Tyrėja sakė, jog sovietmečiu filmo rodymo taškų buvo daug, tad 6–7 dešimtmečiais rodytas kinas – dėl susidėvėjimo buvo nurašomas. „Išliko tik kopijos, kurios buvo restauruojamos“, – pasakojo ji.

Ž.Pipinytės žodžiais, egzistuoja didžiulis dokumentinių filmų, sukurtų nebeegzistuojančiose studijose, archyvas. „Jie nėra siauros tematikos, nors daug etnografinių ir gamtosauginių filmų. Didžiąją dalį sudaro Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) ir Maskvos kino studijose kurti dokumentiniai filmai. Beje, ji sakė, kad Rusijoje neseniai vyko skandalas, nes „atvažiavę iš Maskvos norėjo perimti Tolimųjų Rytų dokumentinių kino studijos archyvą, nors jie atiduoti nenorėjo“.

Nustebino išsaugotas animacinių filmų archyvas, kurių laikotarpis siekia daug ankstesnius laikus.

Ž.Pipinytę nustebino išsaugotas animacinių filmų archyvas. „Įtariu, kad čia buvo kažkoks slaptas gerbėjas arba gerbėja, neleisdavę nurašyti „nebegaliojančių“ filmų. Ši kolekcija galėtų būti didelio mokslinio tyrimo objektas, nes animaciniai filmai yra maždaug nuo 6-ojo dešimtmečio iki 10-ojo. Įdomu ir tai, jog jie taip pat kurti nebeegzistuojančiose studijose <...>.“

Ž.Pipinytė išskiria, jog ši animacija yra tokia, kokios daugelis šiuolaikinių žiūrovų jau nebeįsivaizduoja: „Tai rankomis kurta animacija – rankomis piešta ant juostos, stiklo, koliažai, lėlių filmai ir t.t. Technikos įvairiausios, ji išsiskiria eksperimentavimu.“ N.Kažukauskaitės teigimu, ši animacija skirta ne tik vaikams, joje nagrinėjamos ir suaugusiųjų temos. „Iš šios temos galima padaryti labai rimtų disertacijų. Ir ne tik kinotyrininkų, bet ir politologų, nes archyve daug propagandos, kurios mechanizmai – labai aiškūs“, – teigė Ž.Pipinytė.

Šiame archyve taip pat daug filmų, kurie kitose šalyse nebesaugomi.

Šiame archyve taip pat daug filmų, kurie kitose šalyse nebesaugomi. „Filmai, kurti centrinės Azijos šalyse, jie nesaugomi, nes prieštarauja dabartinei ideologijai“, – sakė Ž.Pipinytė.

Tyrėja išskiria ir moterų režisierių filmus. Ž.Pipinytė suskaičiavo 100 pavardžių, iš kurių kelias žinome, tačiau dauguma – dar ne: „Manau, kad dar tik prasideda moterų kino tyrinėjimas.“

N.Kažukauskaitė išryškioa tyrimų lauko įvairumą: „Filmams muziką kūrė patys geriausi kompozitoriai, pavyzdžiui, Arvo Pärtas <...>. Visi modernistai, kurių nebuvo galima groti filharmonijose.“

Kaip sakė Ž.Pipinytė, „visi filmai buvo rodyti, tačiau yra dalis uždraustų filmų, tačiau po 1980 metų Kinematografininkų sąjungos suvažiavimo, buvo sugrąžinti į ekranus. Buvo išleistos naujos kopijos ir tokių filmų yra daug <...>. Egzistuoja ir filmai, kuriuos įsigijo pirmieji lietuviški nepriklausomi platintojai. Jie buvo rodomi Lietuvoje su lietuviškais subtitrais.“

Archyve yra ir pirmasis dokumentinis sovietinis filmas, kuriame kalbama apie lagerių sistemą.

Į 15min klausimą, galbūt archyve yra ir rezistencinių filmų, ji atsakė: „Tokių nebuvo, tačiau kai kuriuose ezopo kalba daug kas pasakoma. Bet po Perestroikos temos liečiamos – 1937 metų Stalino represijos, uzbekų filmas apie moteris, kurios susidegina nepakėlusios sunkaus gyvenimo, jame rodoma moteris, kurią pavyko išgelbėti. Archyve yra ir pirmasis dokumentinis sovietinis filmas, kuriame kalbama apie lagerių sistemą.“

Ar verta skaitmenizuoti?

15min paklausus apie filmų ilgaamžiškumą, A.Gilaitis juokaudamas atsako, kad amžinai jie tikrai neišsilaikys: „Viskas priklauso, kokia buvo kino juostos bazė <...>. Prognozuojama, kad gali išlikti apie 100 metų.“

A.Gilaičio teigimu, skaitmenizavimas – nėra saugiausias variantas. „Kol kas žinome, jog skaitmeninis saugojimas laiko 20 m. Beje, tai reikalauja didelių pastovių finansinių resursų. Galiausiai skaitmenizavus prarandama originali forma – galima pasiimti „Mona Lizą“, nusifotografuoti ir pasidaryti puikią kopiją. Bet ar tai yra originalas?“

Priešistorė

A.Stoškus pasakojo, kad viskas prasidėjo, kai 2017 m. antroje pusėje UAB „Lietuvos kinas“ Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIM) darė pertvarkos planą ir pasiūlė likviduoti „Lietuvos kiną“. „Visi galvojo, kad likviduoti reikėtų, tačiau nenorėjo, kad būtų kaip su Lietuvos kino studija, nes kinematografininkams nebeliko nei pastato, nei gamybos bazės. Tad keičiantis tam tikrai Kultūros ministerijos (KM) vadovybei, „Lietuvos kinas“ dar nebuvo likviduojamas“, – teigė jis.

Viskas prasidėjo, kai 2017 m. antroje pusėje UAB „Lietuvos kinas“ Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIM) darė pertvarkos planą ir pasiūlė likviduoti „Lietuvos kiną“.

„Šios institucijos pagrindinė funkcija buvo – rodyti kino filmus <...>. Galiausiai pasikeitė technologijos ir 35mm juostų niekam nebereikėjo. Tačiau pas mus sukaupta filmų bazė nuo 1944-1945 metų, į kurią iš visos Sovietų Sąjungos buvo vežami filmai <…>.

Po EIM pasiūlymo 2018 m. pasitarimo protokole pavedė KM likviduoti „Lietuvos kiną“, nes jis prarado funkciją, dėl kurios ši institucija buvo reikalinga. Galiausiai liko tam tikrų pastatų, o „Lietuvos kinas“ gyvena iš jų nuomos <...>.

Gruodžio 5 d. Lietuvos Vyriausybė nutarimu Nr. 1212 sutiko, kad KM priimtų sprendimą dėl likvidavimo <...>. Kai buvo atleista kultūros ministrė ir turėjo būti skirtas likvidatorius, liko KM kancleris. Tiesiog iškilo problema, jog turime 600 kvadratinių metrų patalpoje saugomas 35mm kopijas <…>.

Su ministerija suderinome, kad reikia visas kopijas peržiūrėti, atlikti techninė inventorizaciją ir juos įvertinti – kokios kopijos turi išliekamąją vertę. Pasidarėme veiksmų planą, surinkome ekspertų grupę ir tiesiog fiziškai pakėlėme kiekvieną filmų dežutę <...>“, – pasakojo A.Stoškus.

Komentarai: 4

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas