Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 27d. 23:00

M.Starkus: kuriant filmą „Mulai“ kartais norėjosi tik keiktis

Martynas Starkus
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Martynas Starkus

Čia Pietų Amerika, čia „manjana“, o jei dar Peru žaidžia futbolą su Naująja Zelandija, tada nieko nesitikėk, LRT PLIUS laidoje „Už kadro“ apie dokumentinio filmo „Mulai“ užkulisius pasakoja keliautojas, TV laidų vedėjas Martynas Starkus. „Vežatės mane prie jūros, o man 100 metų, o jei imsiu ir užmigsiu čia visam laikui, vešit tada mane miegančią namo“, – teko išgirsti filmą apie šimtamečius senukus sukūrusiai Editai Kabaraitei.

Kokie vėjai papūtė, kad metėtės į dokumentiką?

E.Kabaraitė: Lietuva švenčia šimtmetį, susiradom šimtamečius ir taip atsirado filmas.

– Edita, ar tai pirmas jūsų dokumentinis filmas?

E.Kabaraitė: Ne, ne pirmas, tai yra trečias. Pirmi du mano filmai yra apie Prezidentą Valdą Adamkų. Mes puikiai draugavom ir sukūrėm dvi dalis, kurias rodė LRT.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Edita Kabaraitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Edita Kabaraitė

M.Starkus: Mes dirbame televizijoje, todėl dokumentika visada yra šalia. Dokumentika – tai idėja. Pavyzdžiui Editos filmas yra puiki idėja, ji paėmė ją ir įgyvendino. Idėjų mes visi turime, bet dažniausiai būna, kad dauguma pasvarsto – „Va gerai būtų...“, bet tuo ir baigiasi, o Edita paėmė ir padarė, ir tai yra rezultatas.

O kaip gimė jūsų filmo idėja, Jūs daug keliaujate?

M.Starkus: Taip, būtent iš kelionių ir atsirado. Prieš šešerius metus pirmą kartą buvau Kolumbijoje ir bendravau su Jurgio Didžiulio seneliais. Laima Didžiulienė kažkada buvo garbės konsulė. Mes su ja kelis vakarus praleidome kartu, ji pasakojo įvairiausių istorijų ir pradėjo kalbėti apie mulus bei apie ten esančius lietuvius. Ir man kažkas įstrigo galvoje.

– Bet kelionėje daug įspūdžių būna, kodėl būtent ši tema?

M.Starkus: Ji turbūt labiausiai ir įstrigo, ji kitokia. Kai 10 metų keliauji, esi pasiruošęs įspūdžiams, bet maždaug žinai, kas būna. Kai kurios istorijos užkabina, kai kurios ne. Vėliau buvau Meksikoje, Panamoje, ten buvo panašios istorijos. Gali tai numesti pasakęs – „Kada nors“. Gali pabandyti padaryti – aš pabandžiau.

E.Kabaraitė: Man atrodo, tam, kad gimtų filmas, kaip Martynas ir sakė, daug idėjų gali plaukioti, bet tu turi patikėti ta idėja. Tu turi tikėti ir norėti padaryti filmą, jei netikėsi – filmas niekada neatsiras.

Martyno Starkaus nuotr./Filmo „Mulai“ filmavimas Peru kalėjime
Martyno Starkaus nuotr./Filmo „Mulai“ filmavimas Peru kalėjime

– Su kokiais didžiausiais sunkumais teko susidurti?

M.Starkus: Pati tema turbūt diktuoja tai, kad tai nebuvo pasivaikščiojimas po parką sekmadienį. Mes kalbame net ne apie kitą Europos valstybę, ne apie Jungtines Amerikos Valstijas, mes kalbame apie Pietų Ameriką, kur taisyklės yra, bet jų kaip ir nėra.

Kalbam apie sudėtingas aplinkybes, visai kitą kultūrą, kitą kalbą. Visas filmas buvo sudėtingas, jis yra apie kalėjimą, apie žmones, kurie pateko į kalėjimą. Tai nėra sėkmės istorija. Tai buvo ilgai trunkantis komandinis darbas. Buvo daug sutapimų, daug pavykusių akimirkų, daug dienų, kada norėjosi tik keiktis ir eiti į alaus barą ir daugiau nieko nebedaryti. Bet toks gyvenimas.

– Ar ieškojote kažkokių kontaktų, pažįstamų, kurie gyvena ten?

M.Starkus: Šalia visos komandos, kuri dirbo, buvo žmonės, kurie bendravo su kaliniais. Buvo žmogus, kuris atliko gan sudėtingą kastingo darbą.

– Reikėjo kastingo ir ten?

M.Starkus: Be abejo. Ateini į kalėjimą, tai ne į čempionų vakarėlį. Ir tam kalėjime sakai – „Norim papasakoti jūsų istoriją“. Čempionų vakarėlyje sakytų – „Štai aš, klauskit ko tik norit“, o ten geriausiu atveju sako – „Eikit, iš kur atėję“.

– Filme pasakojama apie mulus, o mulai yra žmonės, kurie bandė gabenti narkotines medžiagas, buvo suimti, ir tie kaliniai yra lietuviai. Kiek lietuvių dabar ten kali?

M.Starkus: Kintantis skaičius, labai sunku tiksliai sužinoti. Kai mes ėjome į kalėjimą, žinojome, kiek yra lietuvių. Juos sušaukia ir kalbiesi su jais, kai kurie nenori filmuotis, todėl iš karto atkrenta, kiti galbūt sutinka, bet nenori rodyti veido. Bet anoniminis pasakojimas nieko vertas, reikia tikrų žmonių, tikrų istorijų.

Martyno Starkaus nuotr./Filmo „Mulai“ filmavimas Peru kalėjime
Martyno Starkaus nuotr./Filmo „Mulai“ filmavimas Peru kalėjime

– Edita, pakalbėkime apie jūsų filmą „100 metų kartu“. Atranka irgi turėjo būti įdomi. Jums reikėjo senjorų, kurie būtų peržengę arba arti 100 metų ribos. Kaip juos radot ir kaip juos atsirinkot?

E.Kabaraitė: Iš tikrųjų, čia turbūt buvo sudėtingiausia dalis, todėl, kad jokia valstybinė struktūra negalėjo mums duoti informacijos, kaip susirasti tuos senelius, ar pasakyti, kur jie gyvena. Mes pradėjome ieškoti tiesiog per draugus, per pažįstamus, internetinėje erdvėje, skleisti žinią per LRT ir po truputį pradėjo plaukti kontaktai.

Pradėjome kontaktuoti su tų žmonių vaikais, kuriems jau yra po 80 metų. Buvo taip, kad skambini aštuoniasdešimtmečiui vyrui ir klausi, kaip atvažiuoti ir jis tau pasakoja. Atsimenu mes tada klaidžiojom galbūt kokias dvi valandas, kol nuvažiavom ir suradom sodybą. Kai jau filmas buvo nufilmuotas, mes išsiaiškinome, kad tokia statistika yra. Dabar Lietuvoje gyvena apie 300 žmonių, kuriems jau 100 metų arba daugiau.

– Čia ne meninis filmas, scenarijaus nėra ir nenuspėsi, nežinosi, kokią istoriją žmogus papasakos. Kiek istorijų teko atsisakyti?

E.Kabaraitė: Aš labai aiškiai žinojau, kokį filmą noriu padaryti. Žinojau, kad nenoriu daryti tamsaus, juodo, vien tik su skausmu, nes visi žinom, kad senatvė turi daug spalvų. Mes išsirinkom vieną, tą šviesiąją, spalvą ir per tą prizmę viską padarėme.

– Ar buvo tokių kadrų, kurie buvo nufilmuoti, bet nebuvo įdėti į filmą, nors buvo sunku ir gaila atsisakyti?

E.Kabaraitė: Tikrai taip ir daug – kai sėdome į montažinę, turėjome 18 valandų medžiagos, o filmas gavosi vienos valandos. Mano montuotojas, Eimantas Belickas, sako – „Metam šitą.“ Sakau – „Ne šito tikrai nemesim, man šitas būtinai reikalingas“, Eimantas – „Nu gera išmesim rytoj“ (juokiasi). Mano tikslas buvo padaryti žiūrimą filmą, nenorėjau daryti tiksliai 75 minučių, kad būtų pagal formatą. Man norėjosi padaryti tokį, kurį būtų smagu žiūrėti.

– Martynai, o jūsų atveju?

M.Starkus: Mes neturėjome labai daug iš ko rinktis, nes turėjome limituotą laiką ir lipdėm istoriją iš to, ką turėjom. Buvo keletas gražių scenų, bet teko aukoti, nes iškrito iš konteksto. Filmo kūrime ar knygos rašyme turi padaryti taip, kad tavo auditorija skaitytų, ar žiūrovas norėtų dar šiek tiek, o ne būtų persisotinęs ir galvotų, kada jau čia baigsis. Jei taip yra – blogai.

– Gal galit papasakoti, kas liko už kadro?

E.Kabaraitė: Filmuojam Eleną, vežam ją prie jūros, automobilyje ji pasakoja labai daug įvairiausių istorijų ir aš jai sakau – „Elena sakykit, kaip tiek išgyventi“, ji sako – „Aš irgi neplanavau, bet žinokit, jūs irgi nieko neplanuokit, nes jūs dabar vežatės mane prie jūros, o man tai 100 metų, o jei aš imsiu ir užmigsiu čia visam laikui, vešit tada mane miegančią namo“. Sveikas požiūris į gyvenimą ir į mirtį. Tie mūsų seneliai, jie nuostabūs, mums reikia nepamiršti ir savo tėvų, savo senelių, reikia su jais nuoširdžiai bendrauti.

– Martynai, kas jūsų filme liko už kadro?

M.Starkus: Mums buvo milžiniška patirtis tvarkant visus tuos dokumentus, kada lemiamu metu reikia gauti dokumentą žmogui, kuris turi išskristi. Tuo pat metu derini reikalus, kad kažkoks pareigūnas rytoj turi palydėti, nes tokios taisyklės. Žodžiu, čia Pietų Amerika, čia „manjana“, o jei dar Peru žaidžia futbolą su kokia nors Naująja Zelandija, tai nieko nesitikėk! Bet kada tau pavyksta, po viso to sėdi ir galvoji – „Vau, kas čia buvo?“ Mes beveik trejus metus darėm šį filmą.

– Trejus metus?

M.Starkus: Tai čia laikmetis, duok Dieve, jeigu būtume turėję tiek laiko filmavimui, nes pats filmavimas tai buvo staigūs etapai, o visą kitą laiką – darbas elektroniniu paštu, skambučiai, derinimas, derinimas, kalbos, kalbos, kalbos. Aš net šiek tiek ispaniškai išmokau.

– Buvo momentų, kai jau sviro rankos?

M.Starkus: Buvo, bet tada supranti – vardan ko mes visa tai darom? Tiesiog susikaupi ir eini toliau.

E.Kabaraitė: Arba tu, arba tave.

M.Starkus: Taip, atsiranda sportinis pyktis – „Nu ne, palauk!”. Taip ir teko eiti, vienos durys užsidarė, kitos atsidarė, kitų ieškojom.

– Kiek žmonių dirbo jūsų komandose, kuriant šiuos filmus?

M.Starkus: Mūsų komanda buvo maža, nes kuriant tokį filmą privalai būti mažas, mobilus, su mažom kamerom, mažom grupelėm – viskas turėjo būti staigu. Mes buvom penkiese, įskaitant kunigą Edmundą Putrimą, kuris iš Kanados kiekvieną kartą skraidydavo pas mus. Jo dėka labai daug kas pavyko, nes Pietų Amerikoje labai stipriai valdo katalikai. Bažnyčia ir vyskupai mums labai padėjo kovoti su biurokratija.

– Edita, o jūsų filme labai didelė komanda buvo?

E.Kabaraitė: Nelabai didelė, iki 20 žmonių bendrai. Mes Lietuvoje filmavom.

– Kiek truko nuo idėjos sugalvojimo iki įgyvendinimo?

E.Kabaraitė: Pusantrų metų nuo pirmo pakalbėjimo, kad reikia daryti. Mes padarėme labai greitai. Pirmas filmavimas buvo birželio 2 d., o vasario pradžioje mes jau atidavėm galutinį filmą.

M.Starkus: Labai svarbu, jeigu yra gera komanda – darbas iš karto malonesnis ir greičiau dirbi. Manau, labai daug priklauso nuo komandos.

Filmo „Mulai“ plakatas
Filmo „Mulai“ plakatas

E.Kabaraitė: Komanda buvo tobula, kiekvienam dėkoju, nes jie buvo visiški profesionalai, žinantys ką daro, galvojantys, ką daro. Dirbti su gera komanda – dovana.

– Galbūt kažko pasimokėte, pasisėmėte įkvėpimo iš savo herojų?

E.Kabaraitė: Aš – stiprybės. Kai būna sunku ir viskas atrodo blogai – baik bambėti, tiesiog atsistok ir eik daryti darbus, kitaip jie nepasidarys. Eik ir daryk ir su šypsena!

Kokius žmones jūs sutikote?

M.Starkus: Čia mažiau šviesos šiame pasakojime, negu pas Editą, ir mažiau optimizmo. Vienas iš filmo sakinių – „Kiek kainuoja akimirka beprotybės?“, akimirka, kai tu sutinki paimti daiktą ir jį kažkur atvežti. Paskui jau supranti, kad kažką ne taip darai, galų gale, atsiranda savisaugos instinktas, darosi baisu, bet jau esi supančiotas.

Daugeliui žmonių reikėjo greitų pinigų, kiti turėjo skolų, tretiems tai buvo nuotykis, ketvirti norėjo atostogų ir panašiai. Mulų istorijos unikalios, bet juos visus sieja tai, kad tau reikia pinigų dabar, greitai ir lengvai. Kiekvienas iš jų galvojo – „Su manim tai nenutiks, aš tai jau tikrai pralįsiu“.

Lrt.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata