Sekite 15min Google
Lapkričio 6-ąją „Švelnus montras“ bus rodomas Vilniuje, o lapkričio 7-ąją – Klaipėdoje. Kino festivalis „Scanorama“ lapkričio 5-22 dienomis vyks visoje Lietuvoje – daugiau informacijos scanorama.lt.
– Ar manote, kad seksualinę prievartą vaikystėje patyrę žmonės ne visada atpažįsta save kaip aukas? Kad jie gali nesuprasti, jog patyrė prievartą? Ar tyrinėjote šią temą?
– Aukos – ypač vaikai – į traumatyvias patirtis reaguoja labai skirtingai. Vienus jos giliai sužeidžia, kiti susikuria būdus su tuo gyventi. Nėra vieno modelio, vienos visiems būdingos reakcijos. Jei nėra aiškių ženklų, ne visada įmanoma suprasti, ar vaikas patyrė prievartą.
Tai labai jautru: jei vaikui užduodami per daug sugestyvūs klausimai, jis gali pradėti kartoti tai, ką mano turįs pasakyti, ar net susikurti klaidingų prisiminimų. Todėl kai kuriais atvejais nustatyti tiesą nepaprastai sunku.
Ypač skaudu tai, jog daugelis vaikų prievartą patiria taip anksti, kad net nesupranta, kad tai blogai. Jiems tai tampa norma.
Vienas policijos tyrėjas man kartą pasakojo apie mergaitę, kuri buvo daugybę kartų identifikuota internete platintuose seksualinio išnaudojimo įrašuose. Kai ją galiausiai surado ir ištraukė iš tos aplinkos, ji jautė ne palengvėjimą, o sugniuždymą. Ji norėjo grįžti, nes tie žmonės buvo vieninteliai, kuriuos ji pažinojo ir mylėjo. Beveik neįmanoma to suvokti, bet jai toks gyvenimas buvo tapęs įprasta tikrove.
Esu skaičiusi ir išgyvenusiųjų liudijimų: vėliau jie pasakojo, kad prievartą suvokė kaip tai, ką reikia ištverti, kad po jos sulauktų meilės ar švelnumo. Jie tarsi mintimis atsiribodavo, laukdavo, kol viskas baigsis, o paskui grįždavo į tai, ką laikė „normalumu“.
Visa tai suprasti – nežmoniškai skaudu.
Todėl taip stipriai pabrėžiu prevencijos svarbą. Svarbiausia, ką galime padaryti, – nuo mažens, žinoma, vaikų amžiui pritaikytais būdais, kalbėti su jais apie ribas: kas priimtina, o kas ne, kam leidžiama juos liesti, o kam ne. Tai padeda vaikams suprasti, kada peržengiamos ribos, ir kokiais žodžiais apie tai papasakoti.
Nes vaikai dažniausiai nepasako: „Šis žmogus mane netinkamai palietė.“ Vietoj to jie gali sakyti: „Nebenoriu ten eiti“, „Man ten kažkaip keista“ arba „Man nepatinka tas žmogus.“ Suaugusieji turi išmokti tokius signalus atpažinti ir suprasti.
Taip... kaip matote, esu daug skaičiusi ir girdėjusi šia tema. Galėčiau pasakoti labai ilgai.
– Atsižvelgiant į visa tai, kyla klausimas apie jaunąjį aktorių, vaidinantį Džonį. Kaip su juo dirbote, turint omenyje temos jautrumą? Ar jis suprato, koks ryšys sieja jo personažą su tėvu? Kaip filmavimo aikštelėje dirbote su jo emocijomis ir kiek jis buvo supažindintas su visu scenarijumi?
– Labai geras klausimas. Žinoma, visais atžvilgiais tai buvo itin jautri situacija.
– Ar jis iš anksto žinojo, apie ką yra filmas, ar tai buvo sprendžiama kitaip?
– Paaiškinsiu. Kai ieškojome aktoriaus šiam vaidmeniui, jo tėvai buvo informuoti apie filmo temą. Tiesą sakant, informavome visų vaikų tėvus. Iš pradžių gavome jų filmuotus prisistatymus, tada atrinkome maždaug dešimt ar dvylika vaikų, su kuriais norėjome susitikti gyvai. Pati asmeniškai paskambinau visų jų tėvams ir papasakojau filmo istoriją. Pasakiau, kad, jei jie jaustųsi nejaukiai ateidami į atranką, visiškai tai suprasčiau. Paraginau juos neskubėti atsakyti, ramiai viską apgalvoti.
Galiausiai visos šeimos, išskyrus vieną, pasakė suprantančios temos svarbą ir norinčios tęsti atranką.
Kai vaidmeniui pasirinkome Malo, dar kartą pasitariau su jo tėvais, kaip apie šią situaciją kalbėti su juo pačiu. Svarstėme, ką jam būtų tinkama pasakyti, o ko ne. Jie viską gerai apgalvojo ir pasiūlė istoriją paaiškinti jam suprantamais žodžiais. Kadangi jis jau buvo klausęs, apie ką filmas ir koks bus jo vaidmuo, jie nusprendė pasakyti, kad tai istorija apie labai sunkią krizę išgyvenančius tėvus, kurie galbūt skirsis. Berniukui tai buvo suprantama, nes jis pažinojo kitų vaikų, kurių tėvai išsiskyrę.
Tačiau apie prievartos motyvą jie nusprendė jam nepasakoti. Tuo metu jam buvo septyneri ar aštuoneri, ir su tokiomis temomis jis dar nebuvo susidūręs. Tėvams atrodė, kad jam būtų per sunku tai suvokti ir kad tai galėtų paveikti jo elgesį, ypač bendraujant su tėvą vaidinančiu aktoriumi. Mums buvo labai svarbu, kad tose scenose jis išliktų natūralus ir nesuvaržytas.
Tėvai mumis pasitikėjo, be to, dirbome su puikia vaikų parengimo specialiste, kuri visą laiką buvo šalia ir rūpinosi jo gerove. Ji lydėjo jį net per fotosesiją žiniasklaidai. Jos užduotis buvo ne saugoti jį nuo mūsų, o suteikti šeimai ramybės, parodyti, kad į šią atsakomybę žiūrime labai rimtai. Taip pat prižiūrėjo, kad jo neperkrautume, kad neperžengtume ribų nei darbo krūvio, nei emocinių reikalavimų atžvilgiu. Atsižvelgiant į filmo temą, toks rūpestis buvo tiesiog būtinas.
– Filme yra ir scena, kurioje tėvas pasirodo nuogas. Kaip ją filmavote, turėdami omenyje, kad tarp aktorių buvo vaikas?
– Turėjome laikytis labai griežtų taisyklių. Vaikas aktorius negali būti vienoje patalpoje su nuogu suaugusiu aktoriumi. Todėl sceną reikėjo sustyguoti labai tiksliai: berniukas pirmiausia išeina iš kambario, ir tik tada, kai jo ten nebėra, suaugęs aktorius nusimeta rankšluostį. Viskas buvo kruopščiai suplanuota, kad atitiktų šiuos reikalavimus.
– Pedofilija šiandien yra tokia jautri ir sprogstama tema, kad bet koks ryšys su ja politikams gali kainuoti karjerą. Pavyzdžiui, Vengrijoje skandalas dėl malonės suteikimo žmogui, prisidėjusiam prie pedofilo nusikaltimų slėpimo, sukėlė rimtą politinę krizę. Tad man kyla klausimas: kada pedofilija tapo taip visuotinai smerkiama – tokiu nusikaltimu, kurį beveik visi laiko vienu iš baisiausių?
– Visų pirma, kaip tik buvau Vengrijoje ir su Lea įrašinėjau papildomus dialogus, nes ji tuo metu ten filmavosi. O atsakant į jūsų klausimą, manau, kad pedofilija egzistavo visada – tiek pat ilgai, kiek egzistuoja žmonės. Pasikeitė mūsų sąmoningumas. Tai nebūtinai reiškia, kad geriau mokame su tuo tvarkytis ar spręsti šią problemą. Kaip visuomenė vis dar darome gerokai per mažai.
Malonės suteikimo klausimas labai sudėtingas. Pirma mano reakcija būtų sakyti ne. Tačiau kartu negalime tiesiog ištrinti šių žmonių iš pasaulio. Ir čia, man atrodo, būtina atskirti: kalbame ne vien apie pedofilus, bet apie tuos, kurie padaro nusikaltimus. Yra žmonių, gyvenančių su tokiais potraukiais, bet niekada jų neįgyvendinančių. Tai svarbu pripažinti ir gerbti.
Turime labai aiškiai pabrėžti: kalbame apie nusikaltimus padariusius žmones. Tokiais atvejais reikia ieškoti būdų su jais dirbti – suteikti terapiją ar kitokią pagalbą, kad jie galėtų gyventi visuomenėje ir nekenkti kitiems. Nes, kaip jau sakiau, negalime jų tiesiog pašalinti. Savo būklės jie nepasirinko, bet pasirinko išnaudoti kitą žmogų, ir tai neatleistina.
– Ar ši mintis buvo viena priežasčių, kodėl pasirinkote pasakoti būtent tokią istoriją – apie žmogų, sužinantį, kad jam artimas asmuo yra pedofilas, bet negalintį tiesiog išjungti savo jausmų?
– Taip, manau, daugeliui žmonių tai atpažįstama. Gal ne tokiu kraštutiniu lygmeniu, bet visi esame buvę įskaudinti ar nuvilti žmonių, kurie mums rūpi. Ir net kai žmogus mus labai stipriai įskaudina, negalime tiesiog išjungti jausmų ir akimirksniu jo pamiršti. Tam reikia laiko. Suprasti jausmus ir juos paleisti visada užtrunka.
Net jei žmogus padaro ką nors siaubinga, jis vis tiek lieka tas pats žmogus, kuris buvo vakar. Toks vidinis konfliktas akimirksniu neišsisklaido.
Pats pasakojimo kampas – moters, sužinančios, kad jos vyras yra prievartautojas, perspektyva – gimė perskaičius laikraščio straipsnį. Jis privertė mane suvokti, kaip iš tiesų paplitusi ši problema. Pagalvojau: tikriausiai pažįstu ne tik aukų, bet esu sutikusi ir nusikaltėlių.
O kai pradedi gilintis į tokius atvejus, imi įžvelgti atsikartojančius modelius. Pavyzdžiui, nemažai moterų lieka su savo partneriais arba pas juos grįžta net tada, kai šie jau būna kalėję už tokius nusikaltimus. Tai tiesiog faktas. Aš to neteisiu, tik konstatuoju. Sunku suprasti, bet taip nutinka.
Norėjau pasakoti istoriją iš jos perspektyvos, kad žiūrovai tiesą atrastų kartu su ja – mėgintų suprasti arba suvoktų, kad to suprasti neįmanoma. Kartu ji pati galbūt net nenori žinoti; gal tik nori, kad viskas pranyktų. Tai labai žmogiškos reakcijos. Kartais lengviau susikurti kitą paaiškinimą, nei žvelgti į tiesą, kurią pernelyg skaudu priimti.
– Kai kurie jūsų filmo stilistiniai elementai primena Michaelį Haneke. Ar jis darė įtaką jūsų kūrybai?
– Manau, kiekvienas matytas filmas vienaip ar kitaip tave paveikia, o aš, žinoma, esu mačiusi visus jo kūrinius. Tad galbūt tam tikra netiesioginė įtaka ir yra.
– Jūsų filme juntamas savitas emocinis kontrastas – intensyvaus jausmingumo ir tam tikro šaltumo derinys. Tai primena jo kūrybą.
– Tai tikrai neblogas palyginimas. Jis – puikus režisierius. Labai vertinu jo personažams suteikiamą sudėtingumą ir gelmę.
– Ar nuo pat pradžių buvo sumanyta, kad pagrindinė veikėja bus pianistė ir dainininkė?
– Taip, toks buvo mano sumanymas. Norėjau, kad ji būtų ir pianistė, ir dainininkė, o abu pagrindiniai veikėjai – menininkai. Iš pradžių tiesiog norėjau sukurti man atpažįstamą porą – žmones, kurie galėtų priklausyti mano pačios aplinkai, nes daugelis mano draugų vienaip ar kitaip susiję su menu.
Buvo ir asmeninis aspektas. Visada žavėjausi žmonėmis, mokančiais groti pianinu, o pati dainininkės balso neturiu, tad per šią veikėją galėjau tarsi priartėti prie to pasaulio.
Muzikinis sluoksnis dar labiau išryškėjo, kai supratau, kad daugelį žinomų meilės dainų parašė vyrai. Tai tapo įdomia temine filmo gija, todėl nusprendžiau ją susieti su veikėjos profesija.
– Minėjote suvokimą, kad ir savo gyvenime tikriausiai esate sutikusi prievartautojų. Ką pajutote sužinojusi apie tą konkretų atvejį?
– Tai buvo baisu ir labai sukrėtė. Šokas visiems, kuriuos tai palietė. Reakcijos priminė tas, kurias rodau filme: kai kurie žmonės atsisakė tuo patikėti, teigė, kad tai negali būti tiesa, nes tas žmogus atrodė toks geras.
Man pačiai svarbiausia buvo tai, kad su juo neturėjau asmeninio ryšio, todėl šia prasme tai nebuvo emociškai skausminga. Bet vis tiek buvau labai sukrėsta.
– Kaip ši patirtis paveikė jūsų darbą su filmu?
– Iš pradžių maniau, kad dėl to atvejo galbūt nebegalėsiu jo kurti. Tačiau praėjus kiek laiko supratau, kad tai kaip tik sustiprino mano įsitikinimą, jog šią istoriją būtina papasakoti. Tai, kas nutiko tikrovėje, daug švelnesne forma atkartojo pagrindinės veikėjos patirtį filme.
Ta situacija taip pat padėjo man dar aiškiau suvokti, kokia iš tiesų jautri ši tema. Prieš tai supratau, kad ji sudėtinga, bet dar nebuvau iki galo pajutusi, kaip sunku žmonėms apie ją net ir kalbėti. Tada aiškiau supratau, kad visuomenė tai laiko vienu sunkiausių nusikaltimų.
– Kaip manote, kodėl tai suvokiama būtent taip?
– Galbūt ne visai dera nusikaltimus reitinguoti pagal sunkumą, bet labai sunku suvokti, kaip suaugęs žmogus gali šitaip sužaloti vaiką. Tai kraštutinis galios ir pasitikėjimo išnaudojimas.
Žinoma, pasaulyje yra daugybė siaubingų nusikaltimų, ir nė vieno iš jų nenorėčiau sumenkinti.
– Ar manote, kad taip yra todėl, jog čia pažeidžiami patys jautriausi dalykai – vaiko nekaltumas, šeimos ryšiai, ypač tais atvejais, kai smurtas vyksta šeimoje?
– Taip, manau, tai susiję su pačiu esmingiausiu galios prieš kitą žmogų išnaudojimu. Troškimas valdyti kitus yra daugelio pasaulio problemų šaltinis, o šiuo atveju tai vyksta ypač intymiame ir pažeidžiamame kontekste.
– Kaip į filmą pakvietėte Catherine Deneuve?
– Po ankstesnio sukurto filmo į mane kreipėsi daug aktorių. Tai mane nustebino ir net šiek tiek pribloškė. Tada supratau, kad galiu ir pati tiesiogiai kreiptis į aktorius.
Šiam filmui vaidmuo iš pradžių buvo parašytas ne vokiečių kilmės veikėjai, ir kurį laiką prie projekto buvo prisijungusi amerikiečių aktorė. Kai ji pasitraukė, mums buvo pasiūlyta Lea. Iš pradžių nebuvau apie ją pagalvojusi, bet kai ėmiau svarstyti, supratau, kad šiam vaidmeniui ji tinka idealiai.
Ji perskaitė scenarijų ir iškart panoro prisijungti. Trumpai pasikalbėjome vaizdo skambučiu, ir beveik iš karto supratau, kad ji yra tinkamas pasirinkimas. Aktorių atranka dažnai būna emocinis sprendimas – turi pajusti ryšį, ypač žinant, kad laukia ilgas ir glaudus darbas kartu.
Su C. Deneuve viskas susiklostė gana natūraliai. Lea anksčiau buvo minėjusi, kad norėtų su ja dirbti, tad nusprendėme susisiekti. Perskaičiusi scenarijų ji susidomėjo ir sutiko prisijungti. Viskas įvyko labai sklandžiai.
– Ar filmavimų metu ji buvo reikli?
– Ji yra nustačiusi aiškias ribas dėl savo grafiko, ir tai visiškai suprantama. Tačiau ji buvo labai nuoširdi ir draugiška visai filmavimo komandai. Dirbti su ja buvo tikrai malonu.
– Kodėl jums buvo svarbu įtraukti tyrėjos ir jos tėvo siužetinę liniją?
– Rinkdama medžiagą filmui, labai žavėjausi tyrėjų atsidavimu darbui. Norėjau parodyti jų kasdienybę ir į filmą įtraukti pragmatiškesnę perspektyvą, kuri kontrastuotų su emocine pagrindinės veikėjos linija.
Ši siužetinė linija taip pat praplečia temos mastą. Jei filmas būtų sutelktas tik į vieną šeimą, galėtų susidaryti įspūdis, kad tai pavienis atvejis. O rodant kasdienį tyrėjos darbą aiškiau atsiskleidžia, kaip plačiai ši problema paplitusi.
Siužetinė linija su jos tėvu atlieka kelias funkcijas. Ji parodo, kad net aiškius moralinius principus turintys žmonės asmeniniame gyvenime ne visada sugeba pasielgti teisingai. Nors ji labai atsidavusi savo darbui, šeimos aplinkoje pati vengia pažvelgti į kai kurias problemas.
– Ar tyrėjos personažas buvo paremtas tikru asmeniu?
– Ne. Filmą įkvėpęs atvejis buvo susijęs su dideliu tinklu, prie jo dirbo daug tyrėjų. Šis personažas nėra sukurtas pagal vieną konkretų žmogų.
– Anksčiau minėjote, kad švietimas yra labai svarbus. Kaip manote, kas turėtų būti už tai atsakingi?
– Manau, tai turėtų vykti keliais lygmenimis – mokyklose, darželiuose ir visose institucijose, kuriose būna vaikų. Žinoma, labai svarbus vaidmuo tenka ir tėvams, bet institucijos gali užtikrinti nuoseklų ir sistemišką švietimą.
Yra įvairių būdų apie tai kalbėti. Nesu politikė ar šios srities ekspertė, bet esu galvojusi apie galimas iniciatyvas. Pavyzdžiui, su policijos pareigūne Jella kalbėjomės apie trumpą edukacinį vaizdo įrašą, kurį būtų galima sukurti bendradarbiaujant su vaikų apsaugos organizacija. Jį būtų galima rodyti darželiuose ir mokyklose, vaikų amžiui tinkamu būdu paaiškinant, kokių ribų niekas neturi teisės peržengti. Kadangi Jella yra gerai žinoma vieša asmenybė Vokietijoje ir Austrijoje, jos dalyvavimas galėtų turėti didelį poveikį.
Esu tikra, kad panašių iniciatyvų jau imasi ir kiti žmonės, bet apskritai šiai temai vis dar skiriama per mažai dėmesio. Daugelis vengia apie tai kalbėti, nes tema nepatogi ir sunki. Labai aiškiai tai pajutau.
Todėl esu dėkinga, kad esame čia. Juk ir kino renginiai galėtų vengti tokių sudėtingų temų, tačiau šis festivalis nuo sunkių pasakojimų nebėga, ir aš tai labai vertinu.
Didžiausias rudens kino festivalis Lietuvoje „Scanorama“: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Visagine, Vilkaviškyje ir Gargžduose lapkričio 5-22 dienomis. Daugiau informacijos: scanorama.lt.
