Dabar populiaru
Publikuota: 2013 sausio 6d. 07:53

Mekas – bet ne tas: Adolfo Meko gyvenimas kino nelaisvėje ir brolio Jono šešėlyje

Adolfas Mekas.
Adolfas Mekas.

Meko pavardė žiniasklaidoje linksniuojama dažniau negu kokio nors kito menininko. Ji apipinta istorijomis ir legendomis, todėl kartais susidaro įspūdis, kad jis – vienintelis tikras Marijos žemės menininkas. Joje net negyvenantis. Vieni jį dievina, kiti nemėgsta dėl bendro sumetimo. Šis tekstas apie Meką, tačiau ne apie Joną. O apie jo brolį – Adolfą Meką. Lietuvoje jis beveik nežinomas. Dažnam apie jį išgirdus, kyla klausimas: „O Jonas Mekas turi brolį?“.

„Prisiminimai yra lyg katės. Jie prisėlina ir prašosi lepinami,“ – savo memuaruose rašė Adolfas Mekas.

Gyvenimas ir II pasaulinis karas

Adolfas buvo trejais metais jaunesnis nei jo brolis Jonas. Jie užaugo nedideliame kaimelyje, greta Biržų. Jau tuomet Jonui artimesnė buvo lyrika, o Adolfas domėjosi teatru. Patį pirmąjį filmą gyvenime jis pamatė rodomą ant paklodės parapijos mokykloje. Jam buvo vienuolika. Generatorius įsijungdavo, tai vėl užgesdavo, tai vėl įsijungdavo.

„Maniau, kad visa, kas yra kinas – tai judantys ir sustojantys žmonės.Viskas užtemsta ir jie vėl juda. Nė negalėjau įsivaizduoti, kad filmai kuriami su kameromis ir aktoriais. Tai buvo stebuklinga,“ – pirmąją pažintį su kinu aprašė A. Mekas.

Karo metais broliai jau rašė ir platino pogrindinį antinacistinį laikraštuką pašiūrėje slėpta spausdinimo mašinėle. Bet ją kažkas pavogė. O Mekams, naudojantis padirbtais dokumentais, prireikė bėgti iš Lietuvos. Nuspręsta vykti į Vieną, kur gyveno jų dėdė, ir pradėti mokslus universitete. Tačiau jų traukinys buvo prijungtas prie sąstato, vežusio lenkų ir rusų kalinius. Taip Adolfas ir Jonas Mekai atsidūrė netoli Hamburgo buvusioje darbo stovykloje.

Žinoma, kad jie bandė bėgti. Ir, žinoma, kad buvo sučiupti. Vėl bėgo. Du mėnesius slėpėsi fermoje netoli Danijos pasienio ir ten sulaukė karo pabaigos. Dar ketverius metus po karo jie buvo siuntinėjami iš vienos išvietintųjų asmenų stovyklos į kitą. Galiausiai atsidūrė Maince. Ten buvo suteikta galimybė šiek tiek pasimokyti išsvajotame universitete.

„Po trejų ar ketverių metų stovyklose, skurdžiai težinant, kas vyksta pasaulyje, mums buvo pradėtos rodyti kino juostos. Daugiausia prancūziškos, nes buvome prancūzų okupuotoje Vokietijos dalyje. Viskas tarsi atsivėrė. Kai pamatai žymiojo dramaturgo Jeano Cocteau „Gražuolę ir pabaisą“, supranti, kad kinas yra ateities kalba. Manau, kad būtent ankstyvoji pokario kinematografija mane ir Joną įkalino kine“, – rašė A.Mekas. 

1949 metais Adolfas ir Jonas Mekai išsilaipino Niujorke.

Pažadėtoji žemė – Amerika

„Staiga viskas tapo šviesu, įdomu ir įmanoma. Niujorko gatvės buvo pilnos parduotuvių, tarsi Pažadėtoje žemėje. Pačią pirmą dieną mes nusipirkome tris ar keturis apelsinus. Štai, mes čia! Mes galime pirkti vaisių!“ – naujojo gyvenimo įspūdžiais dalijosi A.Mekas.

Adolfas sunkiai kalbėjo angliškai. Tačiau buvo pašauktas į kariuomenę ir išsiųstas atgal į Europą. Iš prigimties jis buvo pacifistas, todėl pradėjo protestuoti. Jo protestas buvo tylus, bet veiksmingas – Adolfas valgė tik medžių lapus. Buvo palaikytas nepakaltinamu ir išsiųstas atgal į JAV.

Staiga viskas tapo šviesu, įdomu ir įmanoma. Niujorko gatvės buvo pilnos parduotuvių, tarsi Pažadėtoje žemėje. Pačią pirmą dieną mes nusipirkome tris ar keturis apelsinus.

Per tris pirmąsias dienas už vandenyno Adolfas ir Jonas spėjo pamatyti du filmus. Paskui niekaip nebegalėjo nustoti vaikščioję į kiną. Už pasiskolintus pinigus nusipirko pirmąją vaizdo kamerą.

„Aš filmuosiu lėtai, kad galėtumėte matyti euforiją mūsų akyse, kvailiojant prieš pirmąją nuosavą „Bolex“ kino kamerą,“ – tiesiai į objektyvą pasakė Jonas, sukant pirmuosius kadrus savo gyvenime. Broliai stovi greta vienas kito – linksmi ir susijaudinę: Adolfas iškėlęs rankas, lyg švęsdamas kino atradimą. Ir tarsi būtų žinojęs, kad kinas su juo liks visą gyvenimą.

„Mes, kilę iš literatūrinės aplinkos. Be to aš turėjau nemažai patirties teatre ir kaip aktorius, ir kaip režisierius. Tačiau, kai atvykome į Valstijas, supratau, kad literatūrai mūsų gyvenimuose laikas pogulio, teatrui – irgi. Pagal natūralią seką liko kinas – kaip visiškai nereikalaujantis anglų kalbos. Mano nuomone, mes su broliu į kino pasaulį atėjome būtent taip. Ir, be abejo, buvome jo pakerėti“, – viename iš interviu pasakojo jaunesnysis Mekas.

Adolfas ir Jonas Mekai nieko nelaukdami įsiliejo į vietinių kino mėgėjų gretas. Vėliau Jonas pats pradėjo rengti avangardinio kino peržiūras. Po kelerių metų įkūrė kino kritikos žurnalą „Film Culture“, dabar užimantį įtakingiausią poziciją tarp tokio pobūdžio leidinių. Aplink juos sparčiai būrėsi bendraminčiai, kūrybos ištroškę žmonės: jie kartu priklausė stipriai Naujojo Amerikos kino grupei.

Adolfo Meko avangardas Lietuvoje

Žymiausių pasaulio kino kritikų nuomone, Adolfas Mekas nusipelno garbingos vietos nemirtingajame kino kūrėjų panteone. Ne tik vyresniojo brolio šešėlio. Praėjusių metų pabaigoje, Jono Meko vizualiųjų menų centro iniciatyva, jo kūryba pristatyta Lietuvai, surengus avangardinio kino savaitę. Ją pradėjo parodos „Visa tai ne sapnas: Adolfo Meko gyvenimas ir kūryba“ atidarymas: pirmą kartą galerijos patalpose eksponuotos amžinatilsio kūrėjo gyvenimo nuotraukos, kino filmų plakatai ir tai, kas liko už jų kadrų bei jo skaitytų paskaitų apie kiną Bard koledže video įrašai.

Centro direktorius Kristijonas Algirdas Kučinskas atskleidė parodos priešistorę: „Adolfą Meką pirmiausia pažinau iš Jono dienoraščių, filmų bei jo pasakojimų. Kai pagaliau su juo susitikau 2007 m. – jį kaip ir žinojau. Keistas jausmas. Pamačiau gyvybingą žmogų su ypatingu humoro jausmu. Man kilo idėja pristatyti Adolfo kūrybą Lietuvoje. Ilgai tai atidėliojau, kol gavau iš Jono žinią, jog Adolfo nebėra. Supratau, kad ilgiau laukti nebegalima. Manau, kad ši paroda – puiki galimybė pažinti jaunesnįjį Meką kaip patyrusį mokytoją ir nuostabų menininką.“

Po parodos pristatyta Adolfo Meko filmų retrospektyva, kur parodyti ne tik jo paties bei jo studentų, bet ir lietuvių kino kūrėjų darbai. Auditorijai rodytas Virginijos Vareikytės ir Miko Žukausko, trumpas dokumentinis filmas apie A.Meko ir jo žmonos, buvusios kabareto dainininkės Polos Chapelle kelionę į Lietuvą 2007 metais.

,,Jei turite viduje kažką – išeis, padarysite, bet jei ne – geriau eikit kasti duobių“, – apie savo pažintį su A.Meku, filmuojant dokumentiką, pasakojo režisierius M.Žukauskas.

„Adolfas ir Pola – labai smalsūs žmonės. 2007 m. jie jau buvo vyresnio amžiaus – tačiau visur ėjo, visko klausė. Galbūt toks krūvis pagyvenusiam žmogui didokas, bet jie niekada nesiskundė. Adolfas man pasirodė principingas, kartais net radikalus, ypač, kai kalbėdavo apie kiną. Filme tai atspindi keli epizodai, kai Adolfas kalba: ,,Žmonės nori šnekėti apie filmus, juos paaiškinti, bet filmas yra kaip poezija – jo paaiškinti negali. Jei nori paaiškint filmą – tai negerai, verčiau eik namo.“

Dalyvaudamas viešoje paskaitoje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jis pasakė studentams: ,,Jei turite viduje kažką – išeis, padarysite, bet jei ne – geriau eikit kasti duobių“, – apie savo pažintį su A.Meku, filmuojant dokumentiką, pasakojo režisierius M.Žukauskas.

Erškėčiais apaugęs kinematografininko kelias

Pačiam Adolfui teko kasti duobes. Tačiau jam artimesnis pasirodė kino kūrimas. Jiedu su broliu ilgą laiką dirbo kartu, pirmieji filmai – jų kaip kūrėjų simbiozė.

Pirmuoju bendru darbu tapo kino juosta „Ginklai medžiuose“ (1961 m.). Tai egzistencinė monochrominė meditacija, kuria žiūrovui pateikiamos skirtingos perspektyvos į tą patį įvykį – merginos savižudybę. Juosta režisuota Jono Meko, scenarijaus rašymą, montažą, gamybos procesą ir aktorystės meną palikus Adolfui Mekui. Nemažai kino kritikų šį filmą laikė naująja kino poezijos forma, kai tuo tarpu kitiems jis pasirodė mėgėjiškas, beprasmis ir miglotas.

Kino kūrėjų nuomone, puikus filmas turi paskatinti padaryti vieną iš šių dalykų: bėgti, pačiupti kamerą ir išbandyti kino meną pačiam; išbėgti į lauką ir krėsti kvailystes; išbėgti į lauką ir įsimylėti, negalvojant nei apie to kainą, nei apie pasekmes. Kritikai geriausiu laiko Adolfo Meko filmą „Aleliuja kalvoms“ (1963 m.), kuris paskatina visus šiuos dalykus padaryti vienu metu.

Šis filmas, vadintas lengva, užburiančia, ypač amerikietiška ir įprastoms normoms nusižengusia komedija, kurios pagrindu yra dviejų vyrų meilė tai pačiai moteriai. Be to, kad prajuokina, juosta tuo pačiu dokumentuoja tuometės išsilavinusios, lunatiškos, dykinėjančios miškuose jaunimo grupės gyvenimą.  Filme siurrealistiniai vaizdai, tokie kaip pilnas medis merginų, nuogas per sniegą bėgantis vyras, upe plaukiantis gimtadienio tortas, nežinia iš kur atsirandantys du kaliniai – dera su tam laikotarpiui neįprasta pasakojimo forma.

„Aleliuja kalvoms“ yra keisčiausia, labiausiai apgirtusi, kone kuoktelėjusi 1963 metų komedija. Tai ironiška poema, nuostabiai šviežias eksperimentas ir patirtis absurdo kine,“ – po filmo premjeros Kanų filmų festivalyje rašė žurnalas „The Time“.

Po metų Adolfas Mekas pristatė visiškai priešingą šmaikščiam komedijos turiniui juostą – „Karinis kalėjimas“. Tai klaustrofobiška vienos dienos istorija,  nufilmuota viename kambaryje. Joje vaizduojama karinio jūrų laivyno kalinių grupė, nepalaužiamų kalėjimo prižiūrėtojų išbandoma smurtu ir kitais pikantiškais veiksmais.

Šis filmas veikia tarsi priešprieša to meto Sovietų Sąjungos kinui, kur vaizduojamas tarp grupėje esančių žmonių atsirandantis kolektyvizmas, kai šiuo atveju, atskleisti tik kiekvieną iš grupės narių atskiriantys, nužmoginantys, toli gražu jungiantys veiksniai.

Avangardiškasis A.Mekas buvo apsėstas Marko Twaino kūrybos. Ir ne kartą dėl to buvo pavadintas M.Twaino įsūniu. Šio rašytojo istorijos įkvėpė jį sukurti trečią savarankišką pilno metro filmą – detektyvinę juostą „Dvivamzdė istorija“. Tačiau šis bandymas buvo nesėkmingas. Jis susidūrė su rimtomis platinimo problemomis, patyrė nemažai nuostolių , o pats filmas taip ir neišgarsėjo. Sakoma, kad ši nesėkmė pakenkė tolimesnei Adolfo kaip kino režisieriaus karjerai.

Avangardiškasis A.Mekas buvo apsėstas Marko Twaino kūrybos. Ir ne kartą dėl to buvo pavadintas M.Twaino įsūniu. filmas taip ir

Po to jis nustojo kurti pilno metražo filmus. Tačiau ir toliau gyveno su kinu, dėl kino ir kine. Prisidengęs Džordžo Binklio slapyvardžiu, jis eksperimentavo, režisavo trumpas istorijas, rašė kino scenarijus, prisidėdavo prie gamybinės kino mechanizmo pusės. Vienas iš svarbių jo indėlių buvo dokumentinio filmo apie Kubos revoliuciją „Companeros and Companeras“ montavimas.

Adolfo žmona P.Chapelle taip pat rimtai susidomėjo kinu ir niekada neatsisakydavo eksperimentuoti kartu. Pirmaisiais jos kino juostų objektais tapo katės. Vėliau tos katės net nusipelno atskiro trumpo metro eksperimentinio kino festivalio.

A.Mekas širdyje liko pacifistu ir po sugrįžimo iš kariuomenės, medžių lapų valgymo ir niekaip nesibaigiant Šaltajam karui. Vienas iš jų šeimos tandemo eksperimentų buvo politinės satyros anti-karinis perfomansas prieš karą Vietname „Interviu su Laplandijos ambasadoriumi“. Jame Adolfas apsimeta esąs klestintintis vidurinės klasės baltasis, galintis dalyti patarimus JAV armijos kainininkams, kaip iš „siauraakių“ belaisvių turėti kuo daugiau naudos. Žinoma, jie nepatogūs, absurdiški ir persisunkę rasizmu. Po jo sekė filmas „Plukės“ – priešiškumą karui išreiškianti elegija.

Paskutinis Adolfo Meko filmas simbolinis. Pasakoja apie kelionę atgal į Lietuvą – „Keliaujant namo“. Ši juosta papildė J.Meko ir P.Chapelle video diptiką, pateikiantį kelionę namo iš skirtingų perspektyvų. Kai J.Meko filmas „Kelionės per Lietuvą reminiscencijos“ buvo persunktas poetinio lyrizmo, impresionistinių gaidų, prisiminimų ar melancholijos, tai Adolfo filmas pasirodė kur kas lakoniškesnis, tačiau su mirtini ginklu – humoru. Šios juostos garso takelis – Adolfo Meko dienoraščių ištraukos, rašytos Vokietijos stovyklose.

„Kodėl kino kūrimas techniškai turi būti toks sudėtingas? Vienas velnias težino. Lietuvoje mes turime tokį posakį: moteris savo gyvenime neturėjo jokių problemų – viskas buvo gražu. Tada ji nusipirko sau kiaulę,“ – net ir apmąstymas tokius sudėtingus klausimus A.Mekas žvelgė į viską komiko akimis.

Kine, apie kiną ir dėl kino

XX a. aštuntasis dešimtmetis buvo visiškai nepalankus nepriklausomo kino kūrėjams, o kino pramonė nedrįso įsileisti normų nepaisančių kūrėjų, todėl Adolfas nusprendė išbadyti kitą specialybę – kino dėstytojo „Bard“ koledže, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Šis, jo nuomone, laikinas užsiėmimas truko trisdešimt metų. Tačiau ir dėstytojaudamas jis išliko pažangus: kovojo už idėją, kad kino kūrimas visų pirma yra menas, o ne sausas amatas, užkrėtė kino manija ne tik kino studentus – per paskaitas jo auditorijose nebūdavo laisvos vietos – ir rėždavo savo ne visada patogią nuomonę jauniems kino kūrėjams tiesiai į akis.

Adolfą Meką iš savo gretų bandė išstumti ir koledžo vadovybė. Tačiau, kai kurių liberaliai nusiteikusių koledžo administracijos darbuotojų ir iniciatyvių studentų dėka, jis liko dėstytojauti ir su laiku pakeitė koledžo veidą. 2004 metais A.Mekas iš šių pareigų pasitraukė pats, nusivylęs vis augančia kino komercializacija, visišku kino meno subanalinimu ir blėstančiu studentų noru užsiimti tikrąja kūryba.

„Šie du vyrukai, – visuomet prisimena Pola Chapelle. – Sakau savo sūnui, atvyko į Valstijas, turėdami 10 dolerių. Jie nemokėjo kalbos ir įsteigė pirmąjį kino kritikos žurnalą anglų kalba. Ne taip ir blogai, ką?“
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

VSD atsakymai pasiekė NSGK, bet ne M.Puidoką ir kitus besikreipusius

Aktualu

Probacijos pareigūnai kelia triukšmą – nenori senų vadovų

Aktualu

Vytautas Plečkaitis: Galimi Trojos arkliai Europos Sąjungoje

Vardai

Martinavičiai policijoje praleido 5 valandas: pareigūnus iškvietė konfliktą matę kolegos

Pasaulis kišenėje

Įspūdingos architektūros lietuvių bažnyčia JAV, kuri traukia net nelietuvius

24sek

Kas toliau: Lietuvos rinktinės laukiančios naujovės ir galimas burtų krepšelis

Popiežiaus vizitas Gazas

Popiežiaus Pranciškaus papamobilis Lietuvoje: Šventasis Tėvas atsisakė neperšaunamo „Mercedes-Benz“

Aktualu

„Grindos“ teritorijoje partrenktas vyras

Sportas

Čempionų lygos desertas: „Liverpool“ per pridėtą laiką nukovė PSG milijonierius

Aktualu

Orai.lt: vasara grįžo? Temperatūra šoktels iki 27 laipsnių

Aktualu

Šiaurės Korėja sutiko uždaryti raketų bandymų kompleksą

Aktualu

L.Balsys: reikia lopyti Miškų įstatymo spragas

Gyvenimas

Kodėl katės murkia? Būkite dėmesingi savo keturkojams draugams

Vardai

Jessica Simpson laukiasi trečio vaiko: gausinti šeimos nebeketino, bet sulaukė staigmenos

Aktualu

Ar taikydamasi į S.Skripalį Rusija tikrai siekė smogti vien jam?

Popiežiaus vizitas Interviu Kultūra

Meno ir bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė: „Iššūkiai prilygsta krikščionybės pradžiai“

Vardai

Didžiausios „Emmy“ stiliaus nesėkmės: kam verkiant reikia stilisto pagalbos?

Aktualu

Kauno medikų apmaudas: skubėdami į beprasmį iškvietimą sudaužė automobilį

Gyvenimas

Meilės romanų autorė Indrė Vakarė: daugelio moterims svarbių dalykų vyrai net nepastebi

Verslas

Kertama Labanoro giria įaudrino visuomenę: reikalauja stabdyti darbus metams, nors kirtimai legalūs

Naujienos

Aktualu

VSD atsakymai pasiekė NSGK, bet ne M.Puidoką ir kitus besikreipusius

Aktualu

Probacijos pareigūnai kelia triukšmą – nenori senų vadovų

Aktualu

Vytautas Plečkaitis: Galimi Trojos arkliai Europos Sąjungoje

Vardai

Martinavičiai policijoje praleido 5 valandas: pareigūnus iškvietė konfliktą matę kolegos

Pasaulis kišenėje

Įspūdingos architektūros lietuvių bažnyčia JAV, kuri traukia net nelietuvius

24sek

Kas toliau: Lietuvos rinktinės laukiančios naujovės ir galimas burtų krepšelis

Popiežiaus vizitas Gazas

Popiežiaus Pranciškaus papamobilis Lietuvoje: Šventasis Tėvas atsisakė neperšaunamo „Mercedes-Benz“

Aktualu

„Grindos“ teritorijoje partrenktas vyras

Sportas

Čempionų lygos desertas: „Liverpool“ per pridėtą laiką nukovė PSG milijonierius

Aktualu

Orai.lt: vasara grįžo? Temperatūra šoktels iki 27 laipsnių

Aktualu

Šiaurės Korėja sutiko uždaryti raketų bandymų kompleksą

Aktualu

L.Balsys: reikia lopyti Miškų įstatymo spragas

Gyvenimas

Kodėl katės murkia? Būkite dėmesingi savo keturkojams draugams

Vardai

Jessica Simpson laukiasi trečio vaiko: gausinti šeimos nebeketino, bet sulaukė staigmenos

Aktualu

Ar taikydamasi į S.Skripalį Rusija tikrai siekė smogti vien jam?

Popiežiaus vizitas Interviu Kultūra

Meno ir bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė: „Iššūkiai prilygsta krikščionybės pradžiai“

Vardai

Didžiausios „Emmy“ stiliaus nesėkmės: kam verkiant reikia stilisto pagalbos?

Aktualu

Kauno medikų apmaudas: skubėdami į beprasmį iškvietimą sudaužė automobilį

Gyvenimas

Meilės romanų autorė Indrė Vakarė: daugelio moterims svarbių dalykų vyrai net nepastebi

Verslas

Kertama Labanoro giria įaudrino visuomenę: reikalauja stabdyti darbus metams, nors kirtimai legalūs

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų