Nors filmo istorija vyksta toli nuo Lietuvos, filosofas dr. Mantas Davidavičius jame mato mums artimas temas. Pasak jo, lietuviai taip pat yra „miško tauta“ – mūsų istorijoje miškas buvo prieglobstis, namai ir išlikimo sąlyga. Tačiau per kelis šimtmečius mūsų santykis su gamta pasikeitė: medis tapo mediena, o miškas – išmatuojamu ištekliumi.
Apie tai, kada ir kodėl gamta pradėta suvokti kaip žmogui skirtas resursas, kaip šį santykį keitė Apšvietos, romantikų, marksizmo ir kapitalizmo idėjos, ką galėtume atrasti Vydūno ar kitų ekologinės filosofijos mąstytojų palikime ir kodėl šiandien svarbu prisiminti, kad ne miškas yra mūsų, o mes esame jo vaisiai – pokalbis su filosofu Mantu Davidavičiumi.
– Sengirės kine rodomas Rithy Panh filmas „Mes esame miško vaisiai“ apie toli, Kambodžoje, gyvenančią tautą, kuri yra priklausoma nuo miško, tačiau dabar išgyvena ryškius pokyčius dėl miškų nykimo. Nors tai labai tolimas kontekstas, kuo, jūsų požiūriu, šis filmas yra aktualus Lietuvoje?
– Aš čia matau labai aiškią paralelę su mumis, kaip miško tauta. Esame miškų arealo gyventojai. Miškai padėjo lietuviams išlikti per tūkstantmečius. Tai buvo prieglobstis, namai, buveinė, kurioje gyvenama. Miško broliai slapstėsi nuo sovietų persekiojimo miške, anksčiau baltai miške atrasdavo užuovėją nuo kryžiuočių.
Dabar miškai nyksta, jie kertami ir verčiami eksportuojama mediena ir nors bendras miško plotas nemažėja – kirtavietėse prisodinama jaunų medelių – miškas pasikeičia kokybiškai.
Tarp mūsų ir Kambodžos gyventojų yra aiški paralelė – mes taip pat priklausomi nuo miško, esame jo vaisiai, kaip sako filmo pavadinimas. Miškai yra ekosistemos pagrindas, be jų gaminamo deguonies joks organizmas Žemėje, įskaitant žmogų, neegzistuotų. Taigi klausimas apie miškų išlikimą, jų apsaugą tampa centriniu klausimu, kuris vienija mus ir juos.
– Savo monografiją „Gamtos išradėjai: Lietuvos ekosofijos transformacijos XX amžiuje“ baigiate išvada, kad šiuolaikinė Lietuvos ekologinė mintis vystosi neturėdama sąsajų su tarpukario mąstytojų, tokių kaip Vydūnas, palikimu ir „išgyvename visiškai naują prieš vietinę tradiciją maištaujantį arba su ja ryšio nerandantį ekosofijos etapą“. Kodėl taip yra?
– Atsakant į šį klausimą, aš šiek tiek sugrįšiu prie filmo žmonių, kurie išgyvena staigų kapitalizmo šuolį, plėtrą į jų gyvenamą erdvę. Bunongai – tai žmonės iš miško glūdumos, kurie anksčiau neprekiaudavo – jie tiesiog mainydavosi, dalindavosi ir dirbdavo drauge. Bet staiga į jų gyvenimus įžengia pinigai. Reikia uždirbti, susimokėti, pritrūkus – skolintis, ir taip tampama globalaus kapitalizmo dalimi.
Panašus šuolis yra įvykęs Lietuvoje. Gal ne toks drastiškas, bet vis dėlto mums išsivadavus iš Sovietų Sąjungos, mes iš uždaros vidinės ekonomikos perėjome į globalų kapitalizmą, kur prekinė apyvarta su užsieniu sparčiai išaugo, ir šioje apykaitoje atsidūrė ir miškas, kaip žaliava, kurią mes tiekiame užsienio baldų gamintojams ar statybų sektoriaus įmonėms.
Kapitalizme vertybių įvairovė nėra toleruojama. Visa kapitalizmo esmė yra finansinis įkainis. Kaip pastebėjo Marksas, pinigai tampa mainomąja verte, kuri pakeičia visas kitas vertes. Skirtingas vertes įvardijame vienu ir tuo pačiu matu. Tarsi gretintume savo sentimentus, laiką, daiktus ar kitus dalykus, kurie negali būti padėti ant svarstyklių kaip lygiai verti. Tarkim, jausmai ir obuolys būtų įkainoti tokiu pačiu piniginiu vienetu. Pinigai suvienodina pasaulį.
Pinigai suvienodina pasaulį.
Jeigu susitelkiame į vieną kapitalistinę logiką, kapitalistinį apyvartos ciklą, tada šiame pasaulyje vertybių ir verčių įvairovė niveliuojasi, dingsta. Pradedame nebematyti miško ir kitų gyvybių vertės kaip savaiminės vertės. Taip pat ir savo pačių bei kitų poreikių, kurie galbūt gali būti neįkainojami. Viską transformuojame į kaštus ir išlaidas, o tai – labai daug žalos atnešantis procesas.
Mes turime rimtą problemą su verčių įvairovės nykimu, kuris kartu lemia ir įvairovės nykimą: rūšinės įvairovės nykimą, kultūrinės įvairovės nykimą, tradicijų įvairovės nykimą. Mes vienodėjame ir virstame globalios rinkos ekonomikos dalimi.
Mes vienodėjame ir virstame globalios rinkos ekonomikos dalimi.
– Kalbant apie Lietuvos miškus – po Pirmojo pasaulinio karo jų Lietuvoje praktiškai neliko, dabar kertame daugiausia sovietmečiu užsodintus miškus. Kada įvyko lūžis mūsų santykyje su gamta, kai ji tapo tik resursu?
– Kapitalizmas Europoje atsirado anksčiau, o tam tikra bendra paradigma arba bendras mąstymo modelis, apjungiantis kapitalizmą, technologinį proveržį, tam tikrą imperinį mąstymą ir kolonijinį mąstymą, savo piką pasiekė XVIII a. gale – XIX a. pradžioje, pas mus prasidėjo vėliau, tačiau jau XIX amžiuje Lietuvoje taip pat dominavo modernios idėjos, modernus požiūris ir į gamtą bei aplinką.
Aiškiai brėžiama skirtis tarp žmogaus ir visos likusios aplinkos. Šis procesas yra susijęs su galios centralizacija. Žmogus pasijaučia galįs valdyti ir keisti viską aplinkui, transformuoti gamtą, iš gamtos imti tiek, kiek jam reikia. Ir ši žiūra, kad gamtą galima tvarkyti pagal save, sudarė sąlygas pasistūmėti pramonei.
Mes „įresursiname“ ir paverčiame prekėmis daugumą mus supančių rūšių. Taip pat tuo laikotarpiu prekėmis ir kapitalo apykaitos dalimi buvo paversta ir dalis žmonių. Tai buvo kolonializmo epocha, kai kai kurie žmonės, pavyzdžiui, autochtonai, buvo laikomi antrarūšiais, ne visai žmonėmis, nes jie nedalyvavo „išsilavinusio baltojo europiečio kapitalistiniame cikle“. Nors jie gyvena visai kitokį gyvenimą, norėdami būti pripažintais, jie turi žengti žingsnį: užsidėti kaklaraištį, lankytis institucijose, išsiimti dokumentus, kuriuos turi europiečiai, ir pirkti bei parduoti kaip europiečiai.
Aiškiai nubrėžti ribą, kada kapitalizmas įžengia į savo apogėjų, negalime, bet vis dėlto tai gana senas procesas ir pas mus. Jis, lygiai taip, kaip pas bunongus, pas mus jau kelis šimtmečius stumia lauk kitokias vertybes, kitokį mąstymo būdą, kitokį tapatybės modelį.
Bendrabūvis su aplinka, kuriame mes ir kitos rūšys galim koegzistuoti broliškai, pakeičiamas tuo, kad medis tampa mediena. Nenorėčiau idealizuoti praeities, nes ir seniau, kaip ir istorikai paliudys, mes kirsdavome mišką ir versdavome jį į potašą, degindavome ir naudodavome pelenus stiklo gamybai ir kitaip.
Jau vėlyvaisiais viduramžiais, Jogailos laikais, prasidėjo didelė miškų eksploatacija tuometinės Lietuvos teritorijose. Ruošiantis Žalgirio mūšiui, buvo nudobta labai didelis kiekis žvėrių, jų mėsa laikyta užsūdyta bačkose. Mediena būdavo kertama ir eksportuojama į Vakarus.
Bet tada dar miškų buvo daug, o žmonių mažai. Ir žmogus vis dar nesijautė toks galingas, koks jis pasijuto su modernia kapitalistine žiūra, atsiradus pažangioms technologijoms. Su kirvuku galime nukirsti medį ar du, o su harvesteriu labai greitai iš miško nieko nelieka.
Su kirvuku galime nukirsti medį ar du, o su harvesteriu labai greitai iš miško nieko nelieka.
– Kaip istoriškai kito žmonių santykis su gamta?
– Kaip sako istorikai ir baltų tyrinėtojai, ankstyvojoje Lietuvos istorijoje santykis su mišku buvo dviprasmiškas. Viena vertus, tai buvo mediena – priemonė išgyventi, kurti ugnį, statyti namus. Kita vertus, visa tai lydėjo ir senoji baltų religija su sakralinėmis tradicijomis, pagarba gamtai.
Buvo ir baimės – tai buvo susiję su tuo, kad didelė giria, pilna gyvūnų, yra iki galo nepavaldi mūsų jėgoms. Žygimanto Senojo laikais ir seniau karališkosios medžioklės būdavo vykdomos kaip simbolinis susidūrimas tarp valdovo ir gyvūno. Su gyvūnu kaunamasi ietimi, lanku ar kitais rankomis valdomais instrumentais. Įveikti stumbrą ietimi būdavo gestas, įrodantis to valdovo viršenybę prieš gamtą. Taip buvo perimamas girių karaliaus titulas iš galingo gyvulio į valdovo rankas. Šis galios perėmimas medžioklėje nurodo tam tikrą pagarbą gyvūnui, kuris buvo laikomas turinčiu savo galią, galinčią įveikti valdovą. Jis buvo konkurentas, su kuriuo valdovas stoja į kovą.
Žengiant žingsnį tolyn, ankstyvojoje modernybėje, su tokiais mąstytojais kaip René Descartes ir jo amžininkais, į sceną vietoj simbolinės pasaulėžiūros įžengė nauja, abstrakti, racionalistinė žiūra, kurioje žmogus ima dominuoti gamtą. Jis laiko save atskiru nuo gamtos.
Žmogus tampa savo minčių visuma, procesu, netgi jo kūnas žmogui tampa svetimu. Ir tai lydi pasidygėjimas visu gamtiniu pasauliu, kuris laikomas menkesniu, ne tokiu tobulu kaip mano šaltasis protas. Šis pasididžiavimas gamtiniu pasauliu duoda postūmį tiek technologiniams mokslams, tiek industrijai. Pradedame žengti į priekį, link Apšvietos.
Apšvietoje tai kulminuoja į projektą, kuriame Immanuelis Kantas, Volteras ir kiti filosofai neša proto šviesą visiems kitiems neapšviestiesiems. Ir kai tą proto šviesą, tarytum sugestijuoja, kad tie, kam mes ją atnešame, yra menkesni, gyvuliški, ne tokie kilnūs kaip ją skleidžiantys švietėjai. Kitaip tariant, buvo tikima, kad kol žmogus yra neišsilavinęs, neišsimokslinęs, nekultūringas, kol prie jo neprisilietė mokytojo ranka ir iš to molio nesulipdė žmogaus, tol jis ne visai žmogus.
Švietimas turėjo kurti naują žmogų, naują civilizaciją, naują pasaulį, o tą naują pasaulį lydėjo ir nauja gamtos vizija. Švietimo epochoje šalia dvarų pradeda atsirasti tokie parkai kaip Versalio, kur eglutės formuojamos į figūras, gėlės sodinamos linijomis, viskas simetriška, išpuošta žmogaus. O gamta turėtų tapti graži, nes, kaip nelavintas vaikas yra pusiau gyvuliukas, taip ir laukinė gamta, netašyta, neformuota, nebuvo laikoma vertinga.
Švietimo epochoje žengėme žingsnį, kai gamta iš buvusio mūsų konkurento tapo globotiniu, kurį iš gailesčio paglobojam, bet padarome geresnį tik savo rankų dėka. O tai ne kas kita – kaip gėrėjimasis savo veiksmais. Žmogus, besigėrėdamas savimi pačiu, suformuoja visai naują pasaulį.
– Ar tokios nuostatos vyravo ir Lietuvoje?
– Lietuvoje ta švietimo epocha taip pat turėjo savo veikėjus ir savo vėliavnešius. Pavyzdžiui, lietuvių filosofų tarpe tai buvo Janas Šniadeckis, Vilniaus universiteto rektorius, kuris labai žavėjosi Apšvietos idėjomis. Šniadeckio raštuose, lietuviškai išleistuose, yra netgi jo pamfletas, peikiantis romantikus, kurie tada jau ėmė rastis kaip besipriešinanti jėga Apšvietos projektui.
Tame romantikus peikiančiame pamflete Šniadeckis rašo, kad jokie mūsų poetai nesako, kad turėtumėm pasimėgauti šliužais ir erškėčių krūmais, o gražu yra tik tai Pulavų parke. Šniadeckio idealas buvo Pulavų parkas, dabartinėje Lenkijoje, bet labai panašūs parkai buvo ir Lietuvoje.
Idealą, kurį formuoja švietėjai, yra ne Kauno ąžuolynas, o labai griežtai įforminta gamta. Alternatyva tam buvo Šniadeckio peikti romantikai, kurie pradeda rastis Europoje su Jean-Jacques Rousseau. o romantinė gamtos filosofija pasaulyje kulminuoja XIX a. su Amerikos transcendentalistais.
Pas mus romantinių filosofų buvo ne taip ir daug, bet vis dėlto turėjom Vydūną. Manau, kad Vydūno filosofijoje galime aptikti tai, kas suteikė vilties ir suteikė atsvaros šitam gamtos užvaldymo projektui. Tai buvo pirmieji mėginimai suteikti gyvūnams savaiminę vertę, kalbama apie gyvūnams priskirtinas teises, peikiama medžioklė. Tai buvo gėrėjimasis gamta, kuris nebuvo būdingas kitiems tarpukario Lietuvos filosofams, kurie žvelgė daugiausia antropocentriniu, gamtą menkinančiu žvilgsniu.
– Ar galima sakyti, kad Vydūno filosofijoje atsispindėjo pokyčiai platesnės visuomenės santykyje su gamta?
– Žinoma, kad kažkokia koreliacija tarp Vydūno ir platesnės visuomenės buvo. Vydūnas buvo tarpukario Lietuvos žmogus, kuris pasirodo viešumoj iš mūsų krašto pagaliau pasitraukus caro imperijai, ir savo įkvėpimo Vydūnas sėmėsi, viena vertus, iš tautos gyvatos, kaip pavadinta viena iš jo knygų, toj senovės Lietuvos. Kita vertus, Vydūnas buvo įkvėptas ir tolimosios Indijos. Jis sujungė labai skirtingų tradicijų įtakas ir suderino per savo kasdienybės gamtos pajautą.
Tarpukario visuomenė buvo atvra, ji pagaliau turėjo sąlygas būti Vakarų ir pasaulinės visuomenės dalimi, turėti savo kalbą, savo mokymo institucijas, savo šalį. Galėjo rašyti tai, ką nori rašyti, be caro cenzoriaus. Ta laisvė atsispindėjo ir kituose žmonėse, pavyzdžiui, keliautojo Antano Poškos asmenybėje, jo kelionėse. Buvo daugybė kitų žmonių, kurie tuo laiku atrado savo bendrumą su pasauliu, esančiu už Lietuvos sienų. Laisvė suteikė galimybę semtis įkvėpimo iš viso pasaulio.
Filmą „Mes esame miško vaisiai“ galima žiūrėti taip, kaip jį būtų žiūrėjęs Vydūnas – žvelgdami į tolius galime pamatyti savo šaknis, kaip žvelgdamas į Indiją Vydūnas matė senovės baltus.
Filmą „Mes esame miško vaisiai“ galima žiūrėti taip, kaip jį būtų žiūrėjęs Vydūnas – žvelgdami į tolius galime pamatyti savo šaknis, kaip žvelgdamas į Indiją Vydūnas matė senovės baltus.
– Savo monografiją „Gamtos išradėjai: Lietuvos ekosofijos transformacijos XX amžiuje“ baigiate išvada, kad šiuolaikinė Lietuvos ekologinė mintis vystosi neturėdama sąsajų su tarpukario mąstytojų, tokių kaip Vydūnas, palikimu ir „išgyvename visiškai naują prieš vietinę tradiciją maištaujantį arba su ja ryšio nerandantį ekosofijos etapą“. Kodėl taip yra?
– Sovietmetis į mūsų šalį atnešė dideles permainas. Tos permainos buvo tragiškos daugeliui tautiečių, ne išimtis – ir filosofai. Iš nepriklausomos Lietuvos filosofų akademikų šalyje liko, berods, tiktai Vasilijus Sezemanas ir kurį laiką Levas Karsavinas, bet vėliau jį ištrėmė ir jis mirė tremtyje. Daugelis kitų arba pabėgo, arba buvo ištremti – Vydūnas, Antanas Maceina su Stasiu Šalkauskiu pasitraukė į Vakarus. Pranas Kuraitis buvo ištremtas.
Sovietmečiu iš esmės akademinėje filosofinėje plotmėje lieka vakuumas, tuščias klodas, kurį paskui užpildo akademiniai marksistai. Marksizmas kaip filosofija galbūt gali pasiūlyti pozityvių įžvalgų socialinėje plotmėje, bet gamtai jis buvo tragiškai pražūtingas. Marksas, matydamas darbą kaip vienintelę varomąją jėgą, matė jį ir kaip gamtos varomąją jėgą, todėl darbo įsikišimas į gamtą buvo laikomas savaime vertingu.
– Kas nutiko mūsų ir gamtos ryšiui sovietmečiu?
– Sovietmečio santykis su gamta buvo rekonstruojantis. Valstiečių, darbininkų rankų darbas buvo komunistų darbo idealas. O tokie žmonės kaip aš – akademikai, mokslininkai, gydytojai, mokytojai – jų veikla nebuvo laikoma darbu. Jie neatlieka tos pamatinės, pasaulį transformuojančios funkcijos, nenaudoja savo rankų jėgos kažkam sutverti, dėl to tai ne darbas.
Darbas buvo projektuojamas į mus supančią gamtinę aplinką. Nuo pat marksizmo klasikų – Engelso, kuris rašė veikalus apie darbo vaidmenį beždžionės sužmogėjimo procese arba „Gamtos dialektiką“, iki sovietinių pseudomokslinių biologijos projektų, pavyzdžiui, Trofimo Lysenkos ar Ivano Mičiurino darbuose. Buvo imtasi masyvaus plano pertvarkyti gamtą pagal žmogaus įsivaizdavimą ir idealą – pavyzdžiui, tikslingai introdukuoti naujas rūšis.
Prie Panevėžio buvo įkurtos fazanų veisyklos ir tūkstančius fazanų leisdavo į mišką tam, kad praturtintų jį nauja fauna, buvo paleisti žymėtieji vėžiai, usūriniai šunys, kurie tapo invaziniai, kaip ir Sosnovskio barščiai. Iš esmės. su gamta buvo žaidžiama kaip su konstruktoriumi. Dusios ežerą Dzūkijoje išnuodijo su chloru, kad prileistų iš Kinijos atvežtų amūrų. Vilkai buvo paskelbti liaudies priešais ir nutarta juos išmedžioti, o vietoj jų buvo introdukuota labiau patinkančių gyvūnų. Pavyzdžių buvo ir daugiau. Tai drastiškai iškraipo ekosistemas.
Gamtos darkymas sietinas ir su didybės manija, tokiais projektais kaip hidroelektrinės, Kaune turime HES-ą. Visa Sovietų Sąjunga buvo išvagota milžiniškų statybų ir gamtos rekonstravimo projektų tinklo. Lietuvoje melioracija masiniu mastu per porą dešimtmečių nusausino 90 procentų visų pelkių. Visa Lietuvos gamta, tarp kita ko, ir miškai, pasikeičia labai smarkiai – savo vaizdu, savo sudėtimi.
Gamta yra modernizuojama, ir šitai mūsų kraštuose laikosi ilgai, beveik iki pat sovietmečio pabaigos. Ir tas gamtos pertvarkymo projektas buvo tik iš dalies pasmerktas, bet niekada galutinai neatsižadėtas. Viso labo, XX a. 9-ajame dešimtmetyje buvo tik sumažinti mastai, pasakyta, kad galbūt visko ir nepertvarkykime, bet protingas įsikišimas vis tiek yra būtinas.
Gamta yra modernizuojama, ir šitai mūsų kraštuose laikosi ilgai, beveik iki pat sovietmečio pabaigos.
– Kaip viskas keitėsi įžengus į Nepriklausomybę?
– O kapitalistinė logika taip pat mielai naudojasi modernia žiūra ir į aplinką žvelgia instrumentaliai, kaip komunistai. Taip pat kitas rūšis laiko tik priemone.
Būtų sunku pasakyti vienareikšmiškai, kad situacija pagerėjo. Bet svarbu tai, kad esame laisvi ir galime diskutuoti apie gamtos problemas, pasisakyti už jos teises, oponuoti tai dominuojančiai žiūrai ir kelti alternatyvias idėjas. To negalima daryti totalitarinės sistemos rėmuose.
Tačiau situacija negerėjo pakankamai sparčiai, kad problemos nyktų. Mes vis dar netenkame miškų, netenkame rūšių. Tiek mūsų komunistinis paveldas, tiek dabartinis trumparegiškumas mus atveda į ekologinės katastrofos aušrą. Rūšys Lietuvoje negyvena pačių geriausių laikų, vis dar nyksta miškai, taršos daugėja. Galėtume padaryti daug daugiau, negu darome.
– Ar jūs esate viltingas ir ar manote, kad filosofija gali būti tas įrankis, kuris gali pastūmėti visuomenę keisti savo požiūrį į gamtą?
– Taip, turiu vilties ateičiai. Tai, ką mes dabar šnekame ir kodėl renkamės apie tai pasižiūrėti filmą, rodo, kad žmonėms vis dėlto rūpi šitos temos ir yra noro kažką keisti. Kol kas keičiame nepakankamai daug, ir atsparos šitam pokyčiui taip pat rasti yra sudėtinga.
Sudėtinga dėl to, kad neturime tos ekologinės filosofijos tradicijos, jos nėra daug ir gyvos. Vydūnas daugelio yra nepakankamai skaitomas, nelabai ir žinomas. Užsienio ekologiniai autoriai kažkiek yra verčiami, tačiau nepasakyčiau, kad tokia klasika, kaip Henry David Thoreau „Valdenas, arba gyvenimas miške“, yra masiškai skaitoma. O gal reikėtų.
Nors ateities perspektyva gerėja ir filosofai prie to prisideda, mes žengiame tik pirmus žingsnius. Po sistemos, kuri ilgą laiką vyravo sovietinėje teritorijoje, griūties tik pradedam statyti kažką naujo. Statybos vyksta lėtai, kartais per lėtai, bet vyksta.
Po sistemos, kuri ilgą laiką vyravo sovietinėje teritorijoje, griūties tik pradedam statyti kažką naujo.
– Gal turite daugiau rekomendacijų, ką skaityti?
– Be „Valdeno“, dar rekomenduoju skaityti Aldo Leopoldo „Smėlio grafystės kalendorių“ ir atsiversti Vydūną. Sunku kažką iš jo raštų išskirti, bet yra daug puikių kūrinių. Linkiu nors kažką paskaityti.
Kadangi daug laiko praleidote Belovežio girios bendruomenėje, darydamas savo disertacinį tyrimą, ar matote tam tikrų panašumų, išsiskiriančių požiūrių į gamtosaugą ir Lietuvoje?
Belovežio girios konfliktas piką pasiekęs 2017 metais, kai Lenkija stojo į teismą prieš Europos Komisiją dėl kirtimų mastų draudžiamose teritorijose, gerai atspindi ir mūsų situaciją, nes tiek mes, tiek Lenkija išgyvename panašius procesus. Viena vertus, yra kažkokia senoji, socialistinė mokykla, su iš to paveldėtais įsivaizdavimais, kaip reikėtų ūkininkauti miške, kurią Lenkijoje ir didžiąja dalimi pas mus atstovauja girininkijos. O jiems oponuoja įvairūs fondai ir aktyvistai bei nacionaliniai parkai.
Ši priešprieša pas mus irgi ryški: dominuoja ūkinis požiūris į mišką – kai jis prižiūrimas, kertamas, genėjamas ir sodinamas, tačiau yra ir „Sengirės fondas“, siekiantis saugoti mišką kaip savaiminę vertybę. Dialogas tarp grupių, iš kurių viena mato mišką savaimine vertybe, o kita bando jo vertę apskaičiuoti pinigais, yra labai sudėtingas, nes čia susiduria dvi skirtingos vertybinės sistemos, skirtingos logikos. Argumentuose nėra bendro mato, kalbama iš skirtingų varpinių, ir sukurti bendrą planą yra labai sunku.
Tiesa, kad mus jungia miškas, bet ar mes žvelgiame į jį taip pat? Debatai dėl kirtimų ir tai, kad Miškų susitarime galiausiai nevyriausybinio sektoriaus žmonėms taip ir nepavyko pasiekti reikšmingų laimėjimų, byloja, kad valstybė, panašiai kaip ir Lenkija, vis dar yra inertiška ir gyvena pagal įsisenėjusį [sovietinį] modelį, kuris turėtų būti keičiamas.
Pats faktas, kad miškas yra fizinis kūnas, organizmų sistema, suteikia vilties, kad mes galime atrasti susišnekėjimo kelią. Mes turime rasti atspirtį naujuose filosofiniuose kūriniuose arba senuose, bet pamirštuose, ir pradėti žiūrėti į mišką pasitelkus kitokį žvilgsnį.
– Tai nėra tik resursas, bet nėra ir „gražus vaizdelis“ skirtas mums pasigerėti?
– Rithy Panh filmo pavadinimas „Mes esame miško vaisiai“ gerai iliustruoja tą kitokį santykį, kurio galėtume ir turėtume siekti su mišku. Jeigu įprastai mes nuo modernybės pradžios, per sovietmetį ir per kapitalizmo laikotarpį į savo kasdienį mišką, į savo kasdienę aplinką esame linkę žvelgti lyg tai būtų mūsų ūkis, lyg tai būtų miškas – mūsų vaisius.
Reikėtų dažniau susimąstyti ir suprasti, kad ne miškas priklauso nuo mūsų, bet mes priklausome nuo jo. Mes augame, gyvename ir išliekame miško dėka. Ir saugoti savo šaknis miške yra kiekvieno mūsų pareiga.
Pokalbis vyksta artėjant „Sengirės kino“ savaitei – kai rugsėjo 21-27 d. visoje Lietuvoje bus rodomi garsaus prancūzų-khmerų kilmės režisieriaus Rithy Panh filmas „Mes esame miško vaisiai“. Daugiau informacijos rasite čia.
