Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugpjūčio 1d. 18:09

Mistinė drama „Senatvė“ – tarp suaugėliško rimtumo ir infantilios nesąmonės

Kadras iš filmo „Senatvė“ Recenzija
Universal Pictures International nuotr. / Kadras iš filmo „Senatvė“
Filmą apie senatvę galima ironiškai pavadinti „Jaunyste“, kaip tą padarė Paolo Sorrentino, ir šį gyvenimo tarpsnį rodyti taip, lyg tai būtų nepertraukiamas brangaus šampano gurkšnojimas iš krištolinės taurės stebint estetiškus peizažus.

Galima pavadinti „Meile“, kaip tą padarė Michaelis Haneke, ir pasakoti objektyviai, iš pirmo žvilgsnio be jokių emocijų, preparuojant lyg chirurgui.

Arba galima nevynioti į vatą ir sukurti filmą „Senatvė“ („Old“), kaip tą padarė amerikiečių režisierius M.Nightas Shyamalanas, ir rodyti ją kaip atrakcioną su visomis kūno transformacijomis ir deformacijomis. Todėl pavadinimas „Senėjimas“ šiam filmui tiktų labiau, nes filosofinių apmąstymų apie gyvenimo pabaigą čia kur kas mažiau nei raukšlėjimosi ir žilstančių plaukų.

„Senatvė“ yra vienas iš tų pasakojimų, kuris pastatytas ant „kas būtų, jeigu būtų“ idėjos. Šiuo atveju – kas būtų, jeigu mes pasentume per vieną dieną? Kas su mumis vyktų, kaip mes jaustumėmės, kaip šis pagreitintas senėjimas atrodytų?

Visą šią kraupią patirtį išgyvena Meksikoje su vaikais atostogaujantys sutuoktiniai, kuriuos vaidina Gaelis García Bernalis ir Vicky Krieps („Nematomas siūlas“), su kitais turistais patekę ir negalintys ištrūkti iš paslaptingo paplūdimio, kuriame laikas eina taip greitai, jog viena diena čia prilygsta 50-čiai metų. Ir štai, nelaimėlių kūnai su kiekviena minute pradeda keistis, didėti, raukšlėtis, žilti, trauktis, mirti, pūti.

Universal Pictures International nuotr./Filmas „Senatvė“
Universal Pictures International nuotr./Filmas „Senatvė“

Sutikite, skamba kaip idealus scenarijus geram „kūno siaubo“ (body horror) filmui, tačiau nei siaubo, nei juo labiau gilesnės potekstės už šio pasakojimo nėra, nors žiūrint neapleidžia jausmas, jog režisierius galvojo kuriantis kažką išties baisaus, įžvalgaus ir kartu, banaliai kalbant, gyvenimiško.

Juk kas gali būti „gyvenimiškiau“ nei į kelias valandas sutraukta visa žmogaus egzistencija. Dar prieš kelias akimirkas mažais buvę vaikai staiga užauga ir subręsta, pradeda į pasaulį žiūrėti suaugusiųjų akimis, pirmą kartą įsimyli ir net sugeba susilaukti kūdikio. Vyresni veikėjai, priešingai, pradeda senti, blogėja jų sveikata, paaštrėja ligos, išlenda senos praeities nuoskaudos, slopintas pyktis, senos meilės ilgesys ir kiti senatviniai marazmai. Kažkas netikėtai miršta, kažkas staiga gimsta. Žodžiu, veikėjai per kelias valandas išgyvena tai, ką žmogus patiria per visą savo gyvenimą.

Tačiau režisierius, visa tai rodydamas, nepakyla iki filosofinės parabolės (nors pastangų būta), o greičiau panašėja į mažametį, kuris pakeverzojęs kreidelėmis ant popieriaus ir rodydamas tai aplinkiniams, tikisi sulaukti įvertinimo – genialu.

Suprantu, kad norėti iš Shyamalano intelektualesnio kino buvo naivu. Jo filmai – tai didelio vaiko kūriniai, laviruojantys tarp rimtumo ir trupučio nesąmonės, kur užmojį pasisakyti didelėmis temomis dažnai nusveria infantilumas ir pramoginis aspektas. Tik nepagalvokite, kino, kaip pramogos, nelaikau jokia blogybe, bet kai autorius vienu metu nori užsėsti dvi kėdes – ir pafilosofuoti, ir palinksminti – išeina abejotinas rezultatas, nors kino istorijoje esama režisierių, kuriems pavyko įgyvendinti abu tikslus.

VIDEO: SENATVĖ | Kinuose nuo liepos 23 d. | Oficialus anonsas [HD] | 2021

Gaila, bet „Senatvės“ negelbėja net aktoriai, kurie čia vaidina taip, lyg scenarijaus lapus būtų gavę valanda prieš įjungiant kameras, nei operatorius, kurio bandymai kurti neva tai mąstančios kameros įspūdį su keistais rakursais, optiniais efektais ir įsižiūrėjimais į antrąjį planą skausmingai atsimuša į tuščio manieringumo uolas.

Ir visgi, kad ir kaip muisčiausi kino salės kėdėje, kartais taip nutinka, kad net pačiu blogiausiu filmu kažkurią jo minutę pradedi mėgautis ir net bandai mintyse pateisinti režisieriaus sprendimus.

Kai „Senatvėje“ vienas po kito prasideda racionaliu protu nepaaiškinami dalykai, pavyzdžiui, vienai veikėjai iš pilvo išpjaunamas kamuolio dydžio auglys, kita per dešimt minučių pastoja, išnešioja ir pagimdo kūdikį, dar kitas veikėjas išprotėjęs bado visus peiliu ir nė vienas negali pabėgti iš paplūdimio, nes vos tik pasiekia išėjimą, iškart praranda sąmonę, žodžiu, kai užsisuka visa ši nesąmonė, pradedi galvoti, kad režisierius mums nori pasakyti vieną labai paprastą dalyką – kad mūsų gyvenimai šiaip jau neturi jokio loginio paaiškinimo ir prasmės, o sutraukti į kelias valandas, jie būtent taip ir atrodytų – kaip desperatiškų ir juokingų poelgių virtinė.

Net pradėjau mąstyti, kad režisierius šiuo beprasmišku filmu ėmė ir apnuogino pačią Žmogaus Egzistencijos Beprasmybę. Pastatė mus visus prieš šį gąsdinantį faktą. Skamba kaip pritempinėjimas? Visko gali būti, jūs jau man atleiskite, senstu.

Gedmano Kropio nuotr./Gediminas Kukta
Gedmano Kropio nuotr./Gediminas Kukta

Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Video

02:39
00:43
07:42

Esports namai

Grožio programa 360°

URBAN˙/

Kiekvienas gali