Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 16d. 10:45

Mokslininkės surinko feministinius kino tyrimus: moterų kūryba nėra kūniškų patirčių getas

Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Natalija Arlauskaitė Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Natalija Arlauskaitė
„Moterų kūrybą įsivaizduoti kaip tik joms būdingų nuosavų, kūniškų patirčių getą yra klaidinga“, – teigė viena iš knygos „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ sudarytojų Natalija Arlauskaitė. Kartu su Lina Kaminskaite jos surinko 11 autorių (tarp jų ir savo) kinotyros darbus, kuriuose per feministės teorijos perspektyvas bandoma pratęsti diskusijas. Kaip teigė autorės, atspirties tašku tapo prieš kelerius metus atliktas L.Kaminskaitės bei Jelenos Šalaj tyrimas „(Ne)lygiateisiškumas Lietuvos kino industrijoje“.

Tyrėjos atkreipė dėmesį – feministinė teorija lietuviškame akademiniame pasaulyje vis dar labai marginalizuota, tad dažnai tenka ieškoti nekonvencinių, rizikingų būdų įgyvendinti savo idėjoms.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Natalija Arlauskaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Natalija Arlauskaitė

Surasti šaltinius – titaniškas darbas

– Jūsų sudarytoje knygoje išryškėjo kino istorijos dalis, likusi už kadro, – moterys.

L.Kaminskaitė: Reikėtų patikslinti, ką reiškia pusė istorijos ir kas liko už kadro, mat už jo kuria daug žmonių. Dažniausiai mes juos identifikuojame pagal esamą tradiciją kinotyroje ir istoriografijoje. Pirmiausia ji remiasi autorinio kino tradicija, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas režisieriui, o kartais operatoriui. Taip istorijoje susiklostė, kad bent jau sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais moterų režisierių vaidybiniame kine tiesiog nebuvo. Štai feministinė prieiga kviečia peržvelgti šias trajektorijas ir atkreipti dėmesį į visą kūrybinę aikštelę.

Savo tekste pristatau antrąsias režisieres, kurių pareigybės buvo labai svarbios, jos buvo atsakingos už visa sklandų filmų sukūrimo procesą. Pavyzdžiui, antroji režisierė Regina Vosyliūtė atrado mums visoms ir visiems žinomą lietuvių aktorių žvaigždyną, tačiau jos darbo vaisiai lieka menkai pastebėti dėl normatyvių, vienpusių kontekstų.

– Kodėl išsirinkote būtent R.Vosyliūtės atvejį? Su kokiais sunkumais susidūrėte?

L.Kaminskaitė: Pradžioje buvo sudėtinga pasirinkti, ar kalbėt apie antrąsias režisieres, kostiumų dailininkes, grimuotojas. Kiekviena darbo sritis – verta atskiros studijos, nes čia atsiskleidžia gausybė individualių moterų pavardžių.

Susidūriau ir su šaltinių apie sovietmečių kūrusias moteris problema – nėra taip, kad nueini į archyvą ir atrandi fondą su reikiamais dokumentais. Kai kurios kūrėjos dažnai vengia kalbėti. Manyčiau, kad viena to priežasčių yra įprotis būti nematomomis.

R.Vosyliūtė buvo ryški asmenybė, daugelis ją prisimena, tačiau užtrukau kelerius metus, bandydama sukurti vientisą pasakojimą iš sakytinės istorijos šaltinių. Prieš tai juos dar reikėjo patikrinti, kad tyrimas netaptų tik subjektyvus pasakojimas.

Kai kurios kūrėjos dažnai vengia kalbėti. Manyčiau, kad viena to priežasčių yra įprotis būti nematomomis.

Dėl šių priežasčių itin svarbu kaupti archyvus, kurie gali padėti profesionalams sudėlioti vaizdą.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Lina Kaminskaitė-Jančorienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Lina Kaminskaitė-Jančorienė

– Knygos įvade užkabino žodžiai „Genijės ir mūziai“. Kodėl mums šis konceptas neįprastas?

N.Arlauskaitė: Tai platesnis klausimas, apskritai susijęs su tuo, ką mes vadiname darbu ir kūryba. Iki šiol dominavusioje paradigmoje vienas pagrindinis demiurgas, įkvėptas mūzų, darė viską: įkvėpdavo, organizuodavo, kurdavo savo pasaulius ir savitą kalbą. Taip kūrėsi autorystės instancija, susijusi su ypatingais gebėjimais, vizionieriškumu, talentais, ką ir vadiname genialumu. Pažvelgę į kino kūrimą iš arčiau, suprantame, kiek daug žmonių prie to dirba.

Ši genijaus konstrukcija taip pat yra ir stipriai įlytinta – kūryba užsiima vyras, o nematomą darbą atlieka moteris. Čia kyla klausimų apie darbo, kūrybos sąvokas. Antai įprasta, kad iš kūrybos tikimasi vienišo talento kalno viršūnėje. Tuo metu kiti stiebiasi. Manyčiau, kad kinas gali turėti ir kitokį vaizdinį, kuriame atsiskleidžia ne mažiau netikėtumo, pasaulėkūros.

Beje, problema siejasi su „matoma / nematoma“ kategorijomis. Kažkada festivalio „Šeršėliafam“ metu buvo keliamas klausimas, kam apskritai reikalingi moterų kinui skirti renginiai, galbūt tai dar vienas geto kūrimas. Staiga auditorijoje kažkas polemiškai šūktelėjo: „nėra tokio dalyko kaip vyrų kino festivalis!“ Tačiau jis egzistuoja ir įprastai vadinasi „Kanais“, bent jau taip buvo galima sakyti tuo metu.

Apdovanojimai skiriami už geriausią filmą, tačiau tikrieji kriterijai ne visada yra matomi, nes laimėtojų konfigūracija visuomet ta pati. Tačiau susidaro ne tik lyties, bet ir pasaulio išdalijimas pakopomis, kad ir Rytų ir Vakarų ar pirmojo, antrojo, trečiojo ir kitų pasaulių pagrindu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Natalija Arlauskaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Natalija Arlauskaitė

„Feministinė kino teorija Lietuvoje yra vis dar nepadarytų namų darbų stadijos“

– Norisi kvestionuoti ir prieigos inovatyvumą. Tačiau, ar verta tą daryti, jeigu anglosaksiškoje kultūroje ši prieiga įsitvirtinusi senokai.

L.Kaminskaitė: Nors feministinė kino teorija užgimė aštuntajame dešimtmetyje, tačiau ir šiandien ji yra labai dinamiška, gyvybinga. Tai matosi knygos struktūroje, per tam tikrą žiūrėjimo kryptį, bandėme pamatyti, kaip kino aikštelė persifigūruoja hierarchiškai.

Atliepiant neinovatyvumo klausimą, prieš keletą metų vykęs #MeToo kontekstas sustiprino feministinės minties vystymąsi ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Kaip žinia, feminizmas turėjo keletą bangų, o šiuo metu gyvename dar vienoje. Su šia knyga kaip tik pataikome ne tik į lokalų, bet ir į pasaulio diskursą.

N.Arlauskaitė: Norėčiau pakomentuoti vijimosi aspektą. Feministinė kino teorija Lietuvoje yra vis dar nepadarytų namų darbų stadijos. Viena vertus, sudėtinga kalbėti apie kažkokią minties tradiciją, jeigu neturime cirkuliuojančio tekstų korpuso. Kita vertus, nesame nuolatinio mokymosi situacijoje. Taip sakyti būdų neteisinga. Juk šioje knygoje kalbame apie laikotarpius, kurie kaip tik labai kebliai siejasi su standartine amerikietiška feministine kino teorija. Mums aktualus ir sovietmetis, išėjimas iš jo. Kino industrijos steigimasis po dešimtojo dešimtmečio… Be to, ar komercinis kinas Lietuvoje yra toks pats kaip Holivude? Tai irgi reikalauja apmąstymo.

Yra ir kitokių stereotipų. Vienas jų – sovietmečio kinas yra vienodas. Pažiūrėjus iš arčiau, paaiškėja nerišlumai, nuokrypiai nuo „standarto“. Paradoksalu, bet ir į queer pusę.

O ką daryti, jeigu žiūriu stereotipišką filmą ir patiriu malonumą? Vertėtų sau atsakyti sąžiningai.

Galiausiai įsivaizduoti moterų kūrybą kaip tik joms būdingų nuosavų, kūniškų patirčių getą yra klaidinga. Tą rodo Gerda Paliušytė savo tekste apie Karlos Gruodis filmą „X beats per minute“. Režisierė siūlo savitą videomeno kalbos būdą, nors filme ir dalyvauja įlytinti vaizdiniai.

Taip išeina, kad, nesivadindama naujuoju feministinės teorijos etapu, knyga taškiniais būdais peržiūri ir užklausia jos kanoną per konkrečius pavyzdžius.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Natalija Arlauskaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Natalija Arlauskaitė

– Ar, jūsų požiūriu, šis feministės teorijos žodyno trūkumas gali būti viena iš priežasčių, kodėl lietuviškame populiariajame kine lytiškumo klišės vis dar gajos?

N.Arlauskaitė: Nemanau, kad teorija apskritai siekia naikinti konkrečias kino formas. Šie kino verslo segmentai, atgaminantys stereotipus, vis tiek liks.

Kyla kitas klausimas – ar mes, kaip šiuolaikiniai žmonės, esame pajėgūs kalbėti apie tai? O ką daryti, jeigu žiūriu stereotipišką filmą ir patiriu malonumą? Vertėtų sau atsakyti sąžiningai: ar pritariu šiam stereotipiniam pasauliui, ar mano malonumas yra ironiškas? Sakyčiau, kad švietimas ir teorijos didžiausią įtaką daro, kai tai tampa kultūros dalimi. Žodžiu – didina sąmoningumą.

Pranešimo autorių nuotr./Knyga „Fokuse moterys Lietuvos kine“
Pranešimo autorių nuotr./Knyga „Fokuse moterys Lietuvos kine“

Reta moteris brendo feministėje aplinkoje

– Kalbant apie jūsų tyrimą, Natalija, kuriame nagrinėjate pasikeitusią filmo „Suaugusių žmonių žaidimai“ recepciją. Ar tai revizionizmas, bandymas aktualizuoti?

N.Arlauskaitė: Tiesą sakant, filmai aktualizuojasi savaime. Kiekvieną kartą, kai mes kažką suskaitmeniname, atsirenkame, rodome naujoms auditorijoms. Manyčiau, kad Lietuvoje turėtume daryti daugiau tyrimų apie auditorijas ir jų suvokimą. Beje, feministinė kino teorija pradžioje domėjosi dviem dalykais – kaip mes galime analizuoti filmus, vaizdinius kaip struktūrą bei rašyti kino istoriją taip, kaip anksčiau ji nesimatė. Taip buvo atrandamos užmirštos režisierės ir kitos kūrėjos.

Gerokai vėliau prasidėjus dešimtajam dešimtmečiui gerokai pasistūmėjo recepcijos ir auditorijos studijos. Nors filmai turi aiškią struktūrą, žmonės kartais suvokia juos prieš plauką. Tu gali žiūrėti tipišką melodramą, kurioje visa pasaulio tvarka sugrįžta filmo pabaigoje, bet tau svarbiausiu epizodu tampa tvarkos pažeidimas. Taip tam tikrai žmonių grupei tai tampa svarbia mąstymo apie save dalimi.

– Ar galėtumėte teigti, kad stereotipai buvo paveikę ir jus kaip asmenybes? Galbūt ši studija padarė pokytį vidiniame jūsų pasaulyje?

N.Arlauskaitė: Man atrodo, kad mūsų aplinkoje yra mažai moterų, kurios galėtų pasakyti, kad gimė ir užaugo feministinėje aplinkoje. Manau, kad žinau momentą, kada man parūpo feministinis aiškinimas. Jis susijęs su dideliu gyvenimo lūžiu, kai man reikėjo paaiškinimo, kas man atsitiko. Nuo to laiko pradėjau žymiai daugiau dėstyti su feminizmu susijusius dalykus, o feminizmas atėjo būtent kaip „kino feminizmas“.

Tad atsakymas į jūsų klausimą yra „taip“, nes skaitant, tiriant keičiasi pasaulėžiūra.

L.Kaminskaitė: Norėčiau paantrinti Natalijai. Aš taip pat nebrendau feministėje aplinkoje. Feminizmu ėmiau domėtis dar studijuodama, klausydama paskaitų Lyčių studijų centre. Įtaką padarė ir Natalijos sudarytas „Trumpas feministinės kino teorijos žinynas“, jos paskaitos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Be to, kasmet vykstanti konferencija „Emancipacijos diskursai Lietuvoje“, mane įkvepia suprobleminti ir ieškoti atsakymų.

Padeda suvokti, kam aš noriu paskirti gyvenimą, kur matau prasmę. Juk feministinė mintis ir akademiniame pasaulyje nėra įprasta, ji vis dar suvokiama kaip marginalija, tendencija. Net ir šios knygos sudarymui ilgai laukėme paramos, ne iš karto gavome finansavimą. Feministinė pozicija nuolatos verčia rinktis nepatogų, nekonjuktūrinį kelią.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/