Lietuviškas kinas vis skambiau keliauja po pasaulį ir palengva prisijaukina vietos žiūrovus/es. Dar klausimas, kas sudėtingiau: pelnyti prestižinio festivalio prizą, nurungiant daugybę konkurentų, ar savo tautiečius, aklai kartojančius stereotipus apie lietuvišką kiną, įtikinti jam suteikti „antrą šansą“.
17-ą kartą organizuotos „Sidabrinės gervės“ irgi tampa solidesnės, nors kiekvienais metais industrijoje – kartais garsiau, kartais tyliau, – pasigirsta burbesių. Jų išvengti nepavyks, ne toks tai žanras. Bet į kelis šiųmetėse „Gervėse“ išryškėjusius aspektus norisi atkreipti dėmesį, žvelgiant į pačią ceremoniją ir laiką iki jos.
Apie ceremoniją
Apskritai galima pasidžiaugti, kad „Sidabrinių gervių“ organizatoriai į pastabas įsiklauso. Vedėjai ir muzikiniai pasirodymai atitinka progą – ypač smagu, kad šiemet buvo pakviestas Plungės kultūros centro simfoninis orkestras, taip iš tiesų, o ne ant popieriaus tiesiant kultūrines jungtis, neapsiribojančias sostine.
Apdovanojimų ceremonija nebėra pertraukiama „Panoramos“, tarp apdovanojimų teikėjų taip pat mąžta jokių sąsajų su kultūra neturinčių žmonių: iš serijos – bėgi sprintą, todėl įteiksi „Sidabrinę gervę“ už geriausią trumpametražį filmą. O dar prieš keletą metų stebėjusis, jog per ceremoniją randama laiko keliskart padėkoti audito kompanijai, bet nutylima atrankos komisija, dabar pastaroji ir išvardijama, ir sulaukia plojimų, o pirmininkei Gabijai Jaraminaitei patikėta įteikti ir vieną iš apdovanojimų.
Kaip tik dėl to noriu tikėti, kad ateityje organizatoriai animacijos nebevadins žanru. Kad persvarstys lyčių lygybės klausimą, atrenkant apdovanojimų teikėjus/as – dvigubai daugiau vyrų nei moterų rėžia akį, juolab prisiminus dalies kino bendruomenės svarstymus dėl lygiaverčio lyčių atstovavimo garso ir kompozitoriaus/ės kategorijose (nors reikia pripažinti, kad „Gervės“ šiuo atveju yra veikiau susiformavusios problematiškos industrijos dinamikos atspindys, ne priežastis).
Tikiuosi, kad kritiškiau įvertins ir kai kuriuos renginio scenarijaus viražus. Pvz., kaip nuo Covid-19 ir Ebolos buvo prieita prie „Mados infekcijos“ ar kaip komentaras apie filmus ant sofos su užkandukais tapo įžanga LRT turinio reklamai. Čia verta paminėti, kad apdovanojimų scenarijaus autoriaus/ės pozicijoje taip pat praverstų rotacija, antraip ceremonija rizikuoja tapti nuspėjamu, naujų spalvų neieškančiu reginiu. Visai kaip tas stereotipinis lietuviškas kinas, realybėje neegzistuojantis. Laimėtojų kalbos, tiesa, irgi buvo pakankamai nuspėjamos. Dominavo padėkos kolegoms, šeimai, džiaugsmas dėl aukšto lietuviško kino skrydžio. Kartkartėmis išlįsdavo politinė dimensija – su „kultūrinės melioracijos“ komentaru įgeliant dėl mažinamo kino finansavimo, užsimenant apie aplink tarpstančią tamsą, segint protesto ženklelį, grįžtelint į kovojančius už laisvą žodį bei išskiriant kino bendruomenės pilietinę poziciją. Tiesa, pažymėtina, jog žodis šiemet nebuvo suteiktas kultūros ministrei (praėjusiais metais tuometis ministras Šarūnas Birutis įteikė „Auksinę gervę“).
Tačiau atrodo, kad kino kūrėjai, praėjusiais metais išties tapę pilietiškumo ir susitelkimo pavyzdžiu, ceremonijoje šią savo rolę kiek primiršo. Suprantu, šventė. Bet kartu ir tokia reikšminga platforma žinutei, didesnei nei asmeninis įvertinimas.
Asmeniškai apmaudžiausia, kad apdovanojimuose liko nepaminėtas „5-osios dienos festivalis”.
Prasidėjęs kaip atsakas į kultūros bendruomenės raginimą jungtis prie įspėjamojo streiko, protestuojant prieš Kultūros ministerijos atidavimą „Nemuno aušrai“, improvizuotas festivalis pakvietė daugiau nei 40-ies Lietuvos miestų ir miestelių žmones į filmų peržiūras bei susitikimus su kūrėjais. O šiandien, virtęs Kinematografininkų sąjungos Kino klubo iniciatyva, kiekvieno mėnesio 5 d. toliau rodo kiną vietos bendruomenėms ir kviečia diskusijai.
Koks didelis tai laimėjimas! Ne tik kinui, kurio nacionalinė sklaida sudėtinga dėl rodymo infrastruktūros stokos, bet ir bendruomenių stiprinimui, sukuriant taip trūkstamą pokalbio erdvę.
Ir šios vidinės pergalės neįvertins „Sundance“ ir Karlovi Varai. Įvertinti ją galime tik mes.
Iki ceremonijos
O kodėl neįvertiname? Ir kodėl po kiekvienų metų nominantų/čių paskelbimo tiek daug kalbų – viešai ir privačiai, – sukasi apie tą patį: dėmesio sulaukė ne tie ir ne tos?
Priežastys kelios. Akivaizdžiausia jų – žmonės turi skirtingą skonį ir dėl jo gali nesutarti, – nėra šio teksto dėmesio centre. Tačiau kai kuriuos judesius, mano galva, nulemia pati apdovanojimų struktūra. Kai kuriuos – pačios bendruomenės konservatyvumas.
Pirmuoju atveju norisi išskirti kelis aspektus.
Pirma, kino kultūra „Sidabrinėse gervėse“ vis dar sulaukia per mažai dėmesio. Puiku, kad prieš keletą metų atsirado jai skiriamas apdovanojimas, tačiau simptomiška, kad jis – ne gervės statulėlė, o specialusis apdovanojimas, t. y. gervės bareljefiukas. O koks didelis ir svarbus žingsnis būtų šioje vietoje padėti lygybės ženklą, už kino kultūrą įteikiant „viso kūno“ gervę. Tarytum patvirtinant, kad abi šios ekosistemos dalys viena be kitos negali.
Kino kultūra „Sidabrinėse gervėse“ vis dar sulaukia per mažai dėmesio.
Koks didelis žingsnis būtų ne tik skirti apdovanojimą, tačiau – kaip ir kitose kategorijose, – paskelbti nominantus/es. Nes būti nominuotam – jau įvertinimas ir galimybė skleisti žinią tiek apie įvairią šalies kino kultūrą, tiek apie save plačiau. Galiausiai, tai leistų labiau susikoncentruoti į per pastaruosius metus nuveiktus darbus, parodant kino kultūros aktyvumą, nes dabartinis apdovanojimo formatas pradeda priminti dar vieną įvertinimą už viso gyvenimo nuopelnus.
Antra, komisijos darbas. Jo organizavime įvyko teigiamas pokytis – nuo rekordinio 11 atrankos komisijos narių skaičiaus grįžta prie 9-ių. Nors vis dar turiu abejonių, ar tokios apimties komisijoje išties išsami ir gili diskusija (ypač turint omeny laiko ribojimus) yra įmanoma.
Nemaža problema atrodo ir atlygis. Kaip turėjusi darbo atrankos komisijoje patirties (beje, pozityvios, nes tais metais pavyko išvengti didesnių skandalų ir komisijos skalpavimo – taip pasiseka ne visiems), antrą kartą į ją nesiveržiu. Penkiems šimtams eurų su mokesčiais už intensyvų, laikui itin imlų darbą gali pasirašyti kartą, iš solidarumo kino bendruomenei. Bet kitais metais jau pasvarstysi, ar gali sau tai leisti. Žinoma, lengva man kalbėti apie didesnį atlygį, kai ne pačiai tenka naviguoti kasmet karpomą kino biudžetą, tačiau įvardyti riziką reikia – norint užtikrinti atrankos komisijos darbo kokybę ilgojoje distancijoje, atlygio klausimas yra svarbus.
Jei jau imsimės kontroversiškų siūlymų, sumažinus komisijos narių skaičių ir kiekvienam nariui skiriama finansų dalis padidėtų…
Galiausiai, atrodo svarbu atkreipti dėmesį į karts nuo karto išryškėjantį pačios kino bendruomenės uždarumą.
Galiausiai, atrodo svarbu atkreipti dėmesį į karts nuo karto išryškėjantį pačios kino bendruomenės uždarumą. Jau ne pirmą kartą tenka pastebėti – ne tik apdovanojimų suvestinėse, bet ir kai kuriuose kino kritikos tekstuose, – jog į ateinančius iš kitų laukų kartais žvelgiama su lengvu įtarumu (čia ryškiausiais pavyzdžiais tampa Dariaus Žiūros ir Gerdos Paliušytės, iš dalies Nerijaus Mileriaus atvejai).
Būta išimčių, bet tam reikėjo tvirto simbolinio kapitalo – prestižinių užsienio apdovanojimų arba nacionalinės premijos. Tačiau ir be jo norisi akcentuoti, kad kinas nuo naujų balsų ir žvilgsnių tik turtėja, o nacionalinio kino apdovanojimai, mano galva, į juos turėtų kreipti daugiau dėmesio – ypač šiems atsidūrus konkurencinėje kovoje su kai kuriais ortodoksiškais, formos prasme senstelėjusiais kūriniais.
Ar pažadėjusi šito nedaryti, galiausiai tekstą baigsiu teiginiu, kad apdovanoti ne tie? Tie tie, nepriklausomai asmeninių preferencijų, apdovanotieji nusipelnė plojimų ir sveikinimų!
Tik paskiriu dar dvi asmenines gerves. Kino drąsos kategorijoje. Gerdai Paliušytei už filmą „Laivas“, kuris tapo šviežio oro gurkšniu mūsų kine. Ir kino bendruomenei už jos tvirtą pilietinį stuburą, kuriuo pati pamiršo deramai pasididžiuoti ceremonijos metu. Už laisvų kūrėjų žingsnius, kurie rašo tyliąją kino istoriją ir brėžia ateities trajektorijas – tikiuosi, taip pat ir „Sidabrinėms gervėms“.
