„All Quiet on the Western Front“ recenzija: triukšminga ir kruvina klasikinio romano ekranizacija

Ben Kenigsberg

Savo knygoje apie JAV kino istoriją „The American Cinema“ (1968) garsusis kino kritikas Andrew Sarrisas lygino panašias scenas dviejuose filmuose apie Pirmąjį pasaulinį karą: Kingo Vidoro „The Big Parade“ (1925) ir Lewiso Milestone'o filme „All Quiet on the Western Front“ (1930) – pastaroji juosta buvo pirmoji garsiojo Ericho Marios Remarque'o romano ekranizacija.

Šaltinis:

The New York Times

Felixas Kammereris filme „All Quiet on the Western Front“ / Vida Press nuotr.

A.Sarrisas manė, kad K.Vidoras geriau pavaizdavo du karius iš priešingų pusių, iš kurių vienas merdėjo. K.Vidoras pabrėžė savo personažų veidus, rašė A.Sarrisas, o ne vaizdingumą ir reginį.

Pirmieji naujosios Edwardo Bergerio juostos pagal klasikinį E.M.Remarque'o romaną vokiečių kalba kadrai triukšmingai paskelbia, kad šįkart režisierius tvirtai stoja į vaizdingumo ir reginio pusę.

Vida Press nuotr./Felixas Kammereris filme „All Quiet on the Western Front“

Pirmosiose filmo scenose matome kraštovaizdį: ramus miškas ir kalnai, regis, saulėtekio metu. Lapiukas valgo motinos pieną. Terrence'o Malicko stiliumi nufilmuotas kadras šauna aukštyn į neišpasakytai aukštas ir ramias medžių viršūnes.

Tada E.Bergeris parodo mums iš aukštai nufilmuotus dūmus, kuriems išsisklaidžius išvystame daugybę lavonų. Beveik nejudančią kompoziciją staiga sudrumsčia kulkų kruša, o kamera pasisuka, kad atvertų mums visą skerdynių ir purvo mastą.