TERAPIJA. 3 SEZONAS (The Shrinking) (Apple TV)
Trumpai apie ką: 3-iojo sezono pradžioje psichoterapeutas Jimmy (Jasonas Segelis), nusprendęs atleisti savo žmonos žudikui, stengiasi žengti į priekį, tačiau tai nėra taip lengva, ypač kai dukra ruošiasi išvykti studijuoti. Tuo tarpu Jimmy viršininkas Paulas (Harrisonas Fordas) susiduria su naujais iššūkiais dėl Parkinsono ligos.
„Terapijos“ tikslas yra vienas – padėti mums, jums ir visiems, nesvarbu, ar ekrane, ar ant sofos priešais jį, pasijusti geriau bei parodyti, kad empatija, šiluma ir gerumas yra vaistai, pagydisiantys kiekvieno širdį.
Iš vienos pusės „Terapija“ arba tiksliau, bet nelietuviškiau, verčiant „Terapinimas“, gali skambėti kaip cukrumi, medumi ir sirupu apipilta ašarų pakalnė, kurioje visi yra faini ir visi visus supranta. Taip, to yra ir net nemažai (ir kartais erzina). Iš kitos pusės, kada praeina noras stebėti įkaitintas aistras, neprognozuojamus smurto protrūkius ir begalinį tamsų rimtumą, kuris vertinamas serialų mėgėjų, ši komedija parodo, kad išeitys neprivalo būti rastos, darant žygdarbius ar verčiantis per galvą tuo pat momentu bandant apsivilkti kelnes. Kartais užtenka pašnekėti...
Paprasti receptai paprastam gyvenimui... Todėl „Terapija“ ir veikia; ji nebando šokiruoti, stebinti, sukrėsti, prikaustyti prie kėdės. Ji supranta, kad kartais perspaudžia, kartais pernelyg šaržuoja, o kartais ir subanalina situacijas, tačiau niekada to nedaro iš piktos valios, niekada nesiekia tiesiog pigaus dėmesio. Todėl nejučia pats paskęsti šioje patogioje, nepritekliaus nepatiriančioje upper middle class aplinkoje, kurioje viskas įmanoma, jeigu tiesiog visa tai išsakai.
Be to, ir kaip nepaskęsti, kai šiam paradui vadovauja tokie mieli Harrisonas Fordas ir Jasonas Segelis... Todėl „Terapija“ yra lyg televizinis melatoninas, suteikiantis progą ir pačiam įsikvėpti bei gal su artimaisiais, ar netgi su terapeutais pašnekėti apie savo gyvenimo bėdas. Drąsindamas personažus būti atvirus, suprantančius ir nebijančius būti savimi, šis kūrinys sėkmingai kalba ir mums, kad kartais baimės akys yra tikrai per didelės.
Norite rimtumo? Žiūrėti ką nors kito. Norite šiuo šaltu momentu pasijusti geriau? Tai ko jūs laukiat!
STEBUKLADARYS (Wonder Man) (Disney +)
Trumpai apie ką: super galias nuo pat vaikystės slepiantis Simonas Williamsas siekia tapti sėkmingu Holivudo aktoriumi. Tarp atrankų jis susipažįsta su Trevoru Slattery, kuris tampa jo mentoriumi ir pagalbininku. Kartu jie bando suderina Simono herojišką tapatybę su chaotišku šou verslo pasauliu.
„Stebukladarys“ yra keistas žvėris, kurio egzistavimas kelia labai daug klausimų, o ypač, kodėl man turi būti įdomūs eilinio aktoriaus-superherojaus keliai ir klystkeliai, bandant ne išgelbėti pasaulį, o karjerą.
„Marvel“ studiją yra ištikusi nemaža idėjinė krizė. Tik taip aš galiu paaiškinti šio miniserialo egzistavimą, kuriame net nėra taip svarbu, ar personažas yra superherojus ar ne. Taip, galima jį vadinti character driven, taip, galima teigti, kad ne visos istorijos turi būti apie visatos gelbėjimą, kartais mums reikia paprastų godų ir bėdų, ir taip, galima teigti, kad tai šviežias oro gurkšnis, tačiau... kam tai įdomu. Tam jie ir yra superherojai, todėl jų iššūkiai ir yra astronominiai, todėl jų galios yra bene magiškos. O dabar gauname tokią istorijėlę, kurioje paprastas aktorius sutinka kitą paprastą aktorių (na, gerai, tas kitas paprastas aktorius kažkada apsimetė teroristu, bet kas iš mūsų juo nėra apsimetęs) ir jie abu nori gauti vaidmenis filmuose. Kiekvienas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas jums papasakos tokią pačią istoriją ir gal net įdomiau.
„Stebukladarys“ pilnas pačių geriausių norų, siekų ir neabejotino vertimosi iš kailio, bandant bent kažkiek pritraukti žiūrovų dėmesį ir grįžti į senus gerus laikus, kuomet ekranus valdė Geležinis Žmogus, Kapitonas Amerika, Halkas ir kiti. Deja, net ir Beno Kngsley bei Yayos Abdulo-Mateeno II talentai bei tarpusavio chemija negali išgelbėti to, kas yra sukurta iš bėdos, reikiamybės, idėjų bado ar vakuumo, kuris, bent jau mano manymu, signalizuoja, kad superherojai užkniso juodai.
Suprantu, kad tokios nedidelės, pasaulių nepaverčiančios ir tarpgalaktinių spindulių neiššaukiančios istorijos turėjo ant popieriaus patraukti žmones. Juk tai daro „Marvel“ produkciją panašią į elitinę, kad ir HBO lygio, televiziją, kurioje ne specialieji efektai, o charakteriai veda siužetą į priekį. Tačiau, kaip minėjau, čia visgi – superherojai, čia visgi – fantastika, čia visgi peu, peu, peu, bum, o žiūrėkit, kažkas skrenda ir pan.
Nežinau, nežinau, ką galvoja „Marvel“ galvos (meluoju, žinau, kad apie pinigus), tačiau šis miniserialas rodo, kad idėjos jau yra gramdomos nuo statinės dugno, bandoma visomis išgalėmis gelbėti daug kartų lopytą laivą, o viskas pavyksta chaotiškai ir nuobodžiai. Ir jokio stebuklo čia nėra.
KARŠTA PRIEŠPRIEŠA (Heated Rivalry) (HBO Max)
Trumpai apie ką: Shane'as Hollanderis ir Ilja Rozanovas yra ledo ritulio superžvaigždės, kurių arši konkurencija ant ledo slepia slaptus aistringus santykius už jo ribų.
„Karšta priešprieša“ yra be proto karštas, kartais tiesmukas, kartais labai apgalvotas serialas, kuriame valdo ne protas, o emocija, ir kuris jums gali pasiūlyti karštą vakarą, bet ne gilią diskusiją apie homofobiją sporte.
Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kad paganyti akis bus į ką; raumenys ir subinės šviečia lyg mėnesiena, o bet kokie tabu yra išmetami pro aprasojusį langą. Seksas yra šio serialo variklis, kuras ir tepalai, o stabdžiai čia niekam nereikalingi. Subtiliai, skoningai ir meistriškai nufilmuotos meilės scenos prikausto žvilgsnį ir verčia daug kuo žavėtis.
Nekliudo tam ir pagrindinių aktorių duetas, kurių sukuriama dinamika ir trauka parduoda serialo idėją, tu ja tiki ir nori, kad personažams pavyktų, nepaisant to, kad vienas iš jų yra rusas. Ir patikėkite, tai, kad jis yra rusas, labai erzina, nes ištrinti iš atminties žiaurumų, kuriuos rusynas daro Ukrainoje, kelių geismo scenų tikrai nepakaks. Na, bent jau guodžia, kad Ilją vaidina amerikietis.
Iš kitos pusės, be to, kad serialo temperatūra primena pirtį, daugiau pasiūlyti serialas kažkodėl nesiryžta. Nedrąsiai užsimindamas Shane'o tėvų kapitalistinius norus sūnų paversti vos ne preke bei Iljos tėvo polinkį sūnų spausti be atvangos, lyg nuo jo pergalių priklausytų Motušės Rusijos gerovė, serialas į tas temas neneria tiek, kiek norėtųsi, ar būtų aktualu. Aš suprantu, kad „Karšta priešprieša“ nėra apie politiką, bet visgi... yra apie politiką (JAV/Kanada prieš rusus, meilė prieš homofobiją ir t.t. ir pan.), todėl nebijokime taip ir sakyti.
Todėl dažnai susidaro įspūdis, kad „Karšta priešprieša“ balansuoja ant aukštos vertės muilo operos ribos, besimėgaudama gražiais kūnais ir mąsliais žvilgsniais, o ne tuo, kuo personažai kasdien gyvena. Kartais net atrodo, kad jie kitų bėdų neturi, kaip tik įpulti į vienas kito lovą. Tai, mano manymu, naudos serialui neduoda, nes tai galėtų būti pagrindas gerai diskusija. Kūrėjams tik reikėjo pasinaudoti tuo, kas jau padaryta, ir nepabijoti būti ne tik vaizdais, bet ir mintimis labiau kontraversiškais. Visgi, nepaisant to, „Karšta priešprieša“ yra tikrai karšta, todėl jei nuspręsite jį su savo mylimaisiais pažiūrėti prieš miegą, vakaras jums gali atnešti daug gerų dalykų.
KAIP IŠ BELFASTO NUKAKTI IKI ROJAUS (How To Get From Belfast To Heaven) (Netflix)
Trumpai apie ką: trys mokyklos laikų draugės – chaotiška televizijos scenaristė Saoirse, strese paskendusi mama Robyn ir visais pernelyg besirūpinanti Dara – išvyksta į Airijos kaimą, kad atsisveikintų su ketvirtąja, nutolusia nuo trejeto drauge, tačiau kelionė laidoti bičiules moterims tampa daug klaidesnė nei jos galėjo tikėtis.
„Kaip iš Belfasto nukakti iki rojaus“ yra keistas komedijos, trilerio ir detektyvo mišinys, kurio siurealistiškos detalės, dirglus tempas ir šaržuoti personažai nepaleidžia nei sekundės, bandant suprasti, ar čia viskas rimta, ar tik vienas didelis pokštas.
Jau nuo pirmų akimirkų suprasite, ar britoairiškas kūrinys, kuriame susipina viskas, o išsiskiria keistumas, yra Jūsų arbatos su pienu puodelis, ar tiesiog nesąmonė, kuri pati nesupranta, kas jis yra. „Kaip iš Belfasto...“ žongliruoja keliais žanrais, bet kaip ir tas stereotipiškas airis, susidaro įspūdis, kad kūrėjai padarė keliomis „Guinness“ pintomis per daug, todėl nedidele karštine gali dvelkti. Tai – komedija, tačiau tai ir komedija, kur lavonai deginami ar kasami po žemėmis, nepilnametės merginos yra traumuojamos visam gyvenimui, o viską apsupa mistinė atmosfera, iš kurios pagrindinėms herojėms niekaip nepavyksta išsiveržti.
Būtent ši trijulė ir laiko visą kartais drebantį, kartais bauginantį ir labai dažnai juokinantį karkasą ant savo nugarų. Jų asmeninė charizma, komandiškumas ir pasirengimas staigiai viena kitai įgelti arba jus sužavės ir jūs patys norėsite tokių draugių, ar galvosite, kad jos yra paprasčiausiai nepakeliamos. Taip, jos yra trys, o tai reiškia, kad jų yra daug, tačiau aktorių sugebėjimas puikiai vieną kitą papildyti, vienai kitos neužgožti ir leisti komedijai tekėti (tiksliau, veržtis kaip vulkanas) suteikia visam kūriniui išskirtinės kokybės. Tai aštru, kartais nepatogu, bet visuomet nenuspėjama.
„Kaip Iš Belfasto...“ Jums neleis atsipalaiduoti: įvykiai veja vienas kitą, dažnai kvestionuoji jų logiką ir įtikinamamą, tačiau įdomumas ir azartas vis tiek verčia spoksoti į ekraną ir sekti trijų prietrankų nuotykius. Ir dar vienas dalykas: aš tikrai noriu nukeliauti į Airiją.
AKISTATA SU TIKROVE: „AMERIKOS TOPMODELIŲ“ UŽKULISIAI („Reality Check: Inside America’s Next Top Model“) (Netflix)
Trumpai apie ką: šis dokumentinis serialas praskleidžia laidos „Amerikos topmodeliai“ užkulisius ir parodo ne tik visur dokumentiką lydėjusią dramą, bet ir žiaurią konkurenciją bei spaudimą, kurį dalyvėms teko patirti, bandant atitikti grožio standartus.
„Akistata su tikrove...“ yra bjaurus įrodymas, kokie mes buvome, bandymas save įtikinti, kiek mes, mūsų grožio standartai ir kitų vertinimas galimai pasikeitė ir... tiesiog kokie šlykštūs mes vienas kitam galime būti.
Topmodelių pasaulis yra žiaurus, nes iš esmės tu esi graži pakaba, niekas nepaiso tavo jausmų, o tavo išvaizda yra nuolatinis kritikos objektas, lyg būtum ne žmogus, o mėsos gabalas, o dažnai ir kaulų rinkinys. Ir dar tu esi labai jauna, tavo akys – plačios, o širdis – atvira pasauliui. O tada dar iš viso šito daromas realybės šou.
Nenuostabu, kad „Amerikos topmodeliai“ paseno ne kaip prancūziškas vynas, o kaip kaimiškas pienas. Sugižo, prasmirdo ir visiems, nepaisant pasiteisinimų, liko sava, ne svetima, gėda. Apie tai ir pasakoja ši trijų dalių dokumentika, kuri parodo, kokiais laikais mes gyvenome ir kaip norėtųs, kad tie laikai nesugrįžtų. Nufilmuota neblaivios merginos sekso scena, rasistinės ir smurtą propoguojančios fotosesijos, skatinimai kelti dramą, žeminant dalyves, kritikuojant jų kūną ir net spaudžiant daryti plastines operacijas – tokia buvo šio realybės šou realybė, už kurią atsakomybę prisiimti nori nedaugelis.
O tada yra Tyra Banks, pasiskelbusi vos ne juodąja merginų išgelbėtoja, kuri ne tik padės juodaodėms sesėms iškilti, bet ir laužys mados pasaulio stereotipus. Tiesa, visa tai greitai baigėsi, kai viskas pakvipo tikrąja, žalia, spalva. O kas kaltas? Aišku, kad sistema, nepaisant to, kad su sistema šis realybės šou net neturėjo daug bendro, o daugelis merginų, net nugalėtojų, visai nebuvo laukiamos nei ant Milano, nei ant Paryžiaus podiumų.
Tai buvo realybės šou, pirmiausia, ir jo dalyvės tiek šou kūrėjams, tiek prodiuseriams, tiek ir mums, žiūrovams, mažai terūpėjo. Mes matėme kūnus, kojas, ašaras ir mums buvo smagu. Ši dokumentika, nors ir neteisia, bet visgi palieka kartų skonį burnoje, ir pasiteisinimas, kad tokie buvo laikai išlieka tik pasiteisinimu. Nevykusiu, nevėkšlišku ir jokios atsakomybės neatnešančiu, nes visi „Amerikos topmodelių“ kūrėjai yra turtuoliai.
Gerai, kad šis šou mirė, ir dokumentika tiksliai parodo, kodėl ta mirtis yra tokia apvalanti.
