Siužetas ir kontekstas
Ką daryti, jeigu nėra įkvėpimo? Reikia sukurti filmą apie įkvėpimo paiešką. Labai populiarus Japonijoje režisierius, aktorius ir kitų meniškų galų meistras Takeshi Kitano pastaruoju metu akivaizdžiai perkainoja vertybes. Jis išgarsėjo sukūręs keliolika filmų apie japonų mafiją jakuzą. Šiuo metu Kitano užsiima savo asmens dekonstrukcija (tai, ką dažnai, bet daug sėkmingiau daro W.Allenas, atvirai pasakojantis apie savo fobijas, kompleksus ir hipochondriją). Iš kuklumo jis tikrai nemirs.
Filme „Šlovė režisieriui“ T.Kitano mums demonstruoja, kaip išsikvėpęs režisierius, klaidžiojantis po miestą su manekenu po pažastimi, mėgina pabėgti nuo sau įprasto gangsterinio kino žanro. Gal mes sukurkime buitinę dramą? O gal melodramą? O gal siaubo arba fantastinį filmą? Jeigu nepavyks, nieko tokio. Nevykusį meną galima pateikti kaip eksperimentą.
Išvados ir įvertinimas
Filmas prasideda kaip įvairių žanrų parodija ir japonų režisierių filmų pamėgdžiojimas. Deja, tai nesukelia daug juoko. Mat pagrindinis personažas toks pat medinis, kaip jo manekenas, o epizodų seka niekur neveda (kur personažo evoliucija?). Vėliau T.Kitano visai atleidžia vadžias ir permeta mus į savo pasąmonę ar kokią kitą panašią vietą, kur galima sutikti žydrą Neo, keturkojį dvigalvį Zidane‘ą, netgi japonišką Džeimso Bondo technologijų kūrėją dr. „Q“. Teksto čia beveik nėra, o siužeto ir prasmės nėra išvis.
Juokingą parodiją sukurti sunku. Tą liudija tokie apgailėtini bandymai kaip „Kiečiausi Spartos vyrai“. Vien žinomų filmų ar personažų mėgdžiojimas nesukuria naujos kokybės. Pati idėja skamba smagiai, bet režisieriui reikėjo nepatingėti naujos temos ar žanro paieškų įvilkti į prasmingesnį siužetą. Šiuo atveju du kart du yra kur kas mažiau negu keturi.
Įvertinimas: 1/4