Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 19d. 11:00

Nepabosta jau 30 metų: kodėl mes kasmet žiūrime „Vienas namuose“?

„Vienas namuose“ 15min recenzija
„Scanpix“ nuotr. / „Vienas namuose“

Vėl šventės priartėjo iki visiškai nesaugaus atstumo, vėl vaisių skyriai užsipildė krūvomis skirtingų rūšių mandarinų, o prekybos centrų stovėjimo aikštelės vėl dosniai atkirpo po gabalėlį teritorijos kalėdinių eglučių ir kėnių prekybininkams – net ir šioks toks sniegas pasirodė (vėl).

Viskas bus taip, kaip visada – pandemija to nepakeis. Su prekybininkų noru parduoti mums šventinę nuotaiką taip lengvai nepakovosi. Šįmet vėl visi (na, bent jau nemaža dalis) sėdame ant sofų, jungiame televizorius ir kartu su Kevinu iš „Vienas namuose“ kaip burtą kartojame „Aš pradanginau savo šeimą“. Būtent šįmet burtas iš tiesų veikia ir aplink nėra ir nebus gausaus artimųjų būrio. Bent neturėtų būti.

Čia ir kviečiu trumpam sustoti ir susimąstyti – kodėl iš milžiniškos masės kalėdinių filmų visi (na, bent jau didesnė dalis) išskiriame būtent Chriso Columbuso bestselerį „Vienas namuose?“. Kodėl šitokiai daugumai mūsų ikišventinis jaukumas siejasi su šiltos šviesos lemputėmis, lupama mandarino skūra ir ekrane vagišiams kailį viduramžių metodais karšiančiu aštuonmečiu?

Dauguma, ko gero, atsakytų, kad dėl nostalgijos – ir būtų teisūs, bent iš dalies. Filmas pasirodė prieš lygiai trisdešimt metų – 1990-ųjų lapkritį, todėl daugumai žiūrovų yra puikiai pažįstamas nuo pat vaikystės, paauglystės, ar jaunystės. Taip jau veikia žmogus – vaizdai, regėti tuomet, kai pečių dar neslėgė tokia gyvenimo patirties našta kaip šiandien, kelia malonų jaudulį ir bent kelioms akimirkoms leidžia pajusti sugrįžusį lengvumą. Bet čia kyla kitas klausimas – kodėl tokios pat kalėdinės nostalgijos nekelia valandų valandos kitų kino juostų, mus taip pat lydėjusių nuo vaikystės?

Atsakymas gana paprastas ir natūralus – to sąmoningai siekė filmo kūrėjai. Rytų Europos žiūrovams, tikiu, didžiulį įspūdį darė ir tebedaro įspūdingas McCallisterių namas Čikagos priemiestyje, klausimas, kokiu būdu šeima sugebėjo jį įgyti ir išlaikyti vis iškyla internautų diskusijose.

„Scanpix“ nuotr./Meduolinis McCallisterių namas
„Scanpix“ nuotr./Meduolinis McCallisterių namas
Wikipedia Commons nuotr./Namas, kuriame vyksta „Vienas namuose“ veiksmas
Wikipedia Commons nuotr./Namas, kuriame vyksta „Vienas namuose“ veiksmas

Tačiau, ar pastebėjote, jog didelė dalis scenų filmuotos žemesnės padėties kamera, naudojant platesnį vaizdą fiksuojančią optiką? Tokiu būdu atvaizduotas interjeras kiekvienam sukuria vaikystės namų efektą. Faktas, jog vaikystėje namai tikrai atrodė gerokai didesni. Taip pat tokia paprasta optinė gudrybė žiūrovą tarsi užprogramuoja lengvai tapatintis su protagonistu. Žiūrovas viską mato iš vaiko perspektyvos –baldai ir suaugusieji atrodo gąsdinančiai dideli, atstumai tolimesni, pasaulis grėsmingesnis.

Minėjau interjerą – ar atkreipėte dėmesį į tai, kad McCallisterių namų interjeras (sąlyginai) nepavaldus laikui? Kitą kartą žiūrėdami atkreipkite dėmesį į spalvinę gamą. Visur dominuoja kalėdinės žalia ir raudona spalvos – bet kuriame laikmetyje būtų sunku atrasti tokią kontrastuojančių spalvų derinimo tendenciją. Atidžiau pažvelgus, susidaro įspūdis, jog McCallisterių šeima namą įrenginėjo specialiai Kalėdoms. Rodau pavyzdžius. Žaliai dažyta siena, raudoni tapetai –puikus derinys:

Ar pamenate, kaip aštuonerių apsivilkdavote raudonus marškinius ir seną gerą eglutės žalumo chalatą? Be to, McCallisterių virtuvė – kiekvieno dekoratoriaus svajonė. Žali darbiniai paviršiai, raudonos keptuvės ir arbatinukas:

Didelę svarbą, kuriant atmosferą, savaime aišku, turi muzika, kurią šiam filmui kūrė vienu geriausių visų laikų kompozitorių laikomas, neabejotinai geriausias filmų garso takelių kūrėjas John Williamas, kūręs muziką legendiniams „Žvaigždžių karams“, „Šindlerio sąrašui“ ir pirmiems trims „Hario Poterio“ sagos filmams. Pastebėjote, kad būtent pirmųjų trijų „Hario Poterio“ dalių ekranizacijas laikome kalėdiškomis? Ko gero, iš tiesų tiesa, jog nebūna sutapimų.

„Vienas namuose“ garso takelis pasitelkia išskirtinai nedaug kiekvienam pažįstamų kalėdinių hitų – labiausiai įsimenančios yra būtent originalios muzikinės kompozicijos. Dominuoja mediniai pučiamieji, klavesinas. Itin svarbūs styginių pizzicato ir pučiamųjų glissando – šie metodai išryškina visą filmo veiksmą lydintį archetipinį baugumą, kurį patiria vaikas, turintis vienas išgyventi Kalėdas – mistinį permainų laiką.

VIDEO: Home Alone Soundtrack-03 The House

Ne veltui paminėjau archetipus ir mistiką, o teksto pradžioje – burtus. Būtent archetipinės, mitologinės situacijos ir scenarijai yra itin elegantiškai įterptos į siužetą, tokiu būdu sustiprinant kūrinio universalumą, pagrindinio veikėjo būsenų atpažįstamumą. Aptartos vaizdo ir garso technikos tai nepastebimai išryškina.

Na pagalvokit patys – mažas berniukas, siekiantis įsitvirtinti savo bendruomenėje – šeimoje – norintis, kad į jo nuomonę būtų atsižvelgiama (mačiusieji puikiai atsimins picos su sūriu problemą pačioje pradžioje). Kevinas tarsi trečiasis, jaunutis brolis, pajuokiamas ir menkinamas. Vienintelė galimybė didinti savo autoritetą – atlikti ypatingą, gudrumo reikalaujantį žygdarbį, apginti namus – tvarkos ir kultūros židinį, nuo chaotiškų, paslaptingų išorės jėgų (šlapiųjų vagišių).

IMDB nuotr./Kadras iš filmo „Vienas namuose“
IMDB nuotr./Kadras iš filmo „Vienas namuose“

Čia išryškėja ir ypatingas kovos prieš įsibrovėlius brutalumas – ko gero, visi su metais vis labiau atkreipiame dėmesį, kokiu stulbinamai išradingu žiaurumo pertekliumi pasižymi aštuonmečio parengti spąstai. Kiekvienas kruopščiai Kevino parengto plano segmentas, įvykdytas atskirai, realiame gyvenime reikštų jei ne neabejotiną mirtį, tai bent garantuotus ilgus mėnesius, o gal net metus reabilitacijos.

Taip nutinka nebe priežasties – žiūrint filmą pirmą kartą, vaikystėje (nebūtinai, bet greičiausiai), tokie kankinimai anaiptol neatrodė perdėti. Juk neabejotinas gėris kovoja prieš neabejotiną blogį, o tokioje kovoje visos priemonės pateisinamos. Prisiminkime Beovulfo epą. Niuansus, realaus pasaulio pustonius imame fiksuoti brandos procese. Vaiko akimis matomas pasaulis – mitinė, itin kontrastinga ir dinamiška erdvė.

Prieš piktadariams atvykstant, Kevinas jau nebe mažas, bejėgis berniukas – savo jėgomis jis tampa stoiškai iššūkius pasitinkančiu, brandžiu tvarkos sergėtoju.

Argi ne archetipiškai, ir dėl to taip universaliai ir aktualiai, atrodo Kevino reakcija į pavykusį burtą – išnykusią šeimą? Išnykusi šeima reiškia pasišalinusią hierarchiškai primestą tvarką, herojus pirmiausia puola kaip išmanydamas siusti ir pažeidinėti visas įmanomas taisykles – peržengia ribą įžengdamas į vyresniojo brolio kambarį, šokinėja ant tėvų lovos, valgo uždraustą maistą ir žiūri uždraustus filmus, tačiau tai greitai pabosta ir atsiranda poreikis tvarką sukurti iš naujo – aštuonmetis, pasitelkęs atmintį, stengiasi atkartoti tėvų paprastai atliekamus veiksmus: eina apsipirkti, puošia namus Kalėdoms, netgi bando skustis. Prieš piktadariams atvykstant, Kevinas jau nebe mažas, bejėgis berniukas – savo jėgomis jis tampa stoiškai iššūkius pasitinkančiu, brandžiu tvarkos sergėtoju. Net maldą prieš paskutiniąją vakarienę sukalba.

„Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr./Macaulay Culkinas filme „Vienas namuose“
„Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr./Macaulay Culkinas filme „Vienas namuose“

Grįžtant prie filmo pradžios – svarbiausias nutinkantis konfliktas (neatsitiktinai) yra Jungiškas konfliktas su motina. Būtent po jo ištariamas burtas – „Norėčiau, kad visi išnyktų“. Taigi motinos sugrįžimas į namus tampa Kalėdų stebuklu, jį išsklaidančiu.

Ir vėl visa tai stebime patogiai sukritę į krėslus ir sofas priešais televizorių ekranus, ir vėl lupame skūrą vargšams mandarinams, ir vėl juokiamės iš vagišių kančių. Nes atsikartojimai ramina ir įtikina, jog pasaulyje egzistuoja tvarka, atsikartojimais paremti visi archetipai ir mitai, ir tai puikiai suvokė „Vienas namuose“ kūrybinė komanda – anot režisieriaus C.Columbus, vienas svarbiausių keliamų uždavinių buvo sukurti filmą, nepavaldų laikui, filmą, kuris taptų kalėdų ritualu. Tai puikiai pavyko – juosta 27-erius metus išlaikė nr. 1 box office rekordą (12 savaičių) ir sugeneravo beveik pusės milijardo dolerių pelną.

Atsiminkite tai, kai kitą kartą galvosite, jog šventinė nostalgija – tik gražios lemputės, erzinanti muzika prekybcentryje ir byrantys eglės spygliai kambario kampe.

Nerokas – literatūros antropologijos bei klasikinių studijų magistrantas,
pop ir alternatyviosios kultūros reiškinių stebėtojas.

Asmeninio albumo nuotr./Rokas Šimkevičius-Nerokas
Asmeninio albumo nuotr./Rokas Šimkevičius-Nerokas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai