Pankų judėjimas, kilęs Vakaruose (ypač Britanijoje, JAV ir Australijoje), Šaltojo karo laikmečiu sukūrė tai, ką šiandien vadiname punk roko subkultūra.
Nors punk rokas ir gimė garažuose, tačiau daugumai šio žanro muzika asocijuojasi su tomis grupėmis, kurios sugebėjo peržengti pogrindžio lygmenį. Tai – vėlyvojo 8-ojo dešimtmečio kolektyvai, tokie kaip „Ramones“, „Sex Pistols“, „The Clash“, „Dead Kenedys“, „The Buzzcocks“ ir kt.
Galbūt tikrieji pankai, išvydę tokį sąrašą, tik nusispjautų atrėždami, jog tikrai buvo daug kitų, tikresnių ir purvinesnių (nekomercinių!) grupių. Dažna šalis turėjo atskirą, nišinę punk roko tradiciją su mažiau žinomomis grupėmis bei pogrindiniais klubais, kuriuose naktį vykdavo pogo taškalynė.
Tokią vietą, tiesa, turėjo ir Vilnius, ir ji vadinosi „GreenClub“. Kada? Laikais, kai Lietuvoje dar buvo punk rokas.
Kultūriniai kontekstai
Nors punk rokas ir gimė garažuose, tačiau daugumai šio žanro muzika asocijuojasi su tomis grupėmis, kurios sugebėjo peržengti pogrindžio lygmenį.
Bet dabar sugrįžkime bent trumpam į 9-ojo dešimtmečio pradžios Stokholmą. Dar tiksliau – vidurinės mokyklos suolą ir joje išgyventas įtampas. Muziką, kuri apjungdavo kasdienybę, sukurdavo emocinį karkasą.
Kai grupių ir atlikėjų transliuojamos žinutės tapdavo idėjine gyvastimi, savitu gyvenimo būdu. Kai stilius, kurio klausėsi dauguma (ar netgi visi), jums buvo ne prie širdies, ir greitai patekdavote į nonkomformistų klubą.
Būti maištininku tais laikais buvo žymai kiečiau nei klusniu sistemos šuneliu. Tą byloja ir naujausia švedų režisieriaus Lokaso Moodyssono kino juosta „Mes geriausios!“ (2014). Joje pasakojama trijų 13-mečių mergių, nusprendusių įkurti savo punk roko grupę 1982 m. Stokholmo vidurinėje, istorija.
Žvilgsnis į Švediją
Jei ne šis filmas, vargu ar kada būčiau susidomėjusi tų laikų švedų punk roko pogrindžiu. Ką mes apie jį žinome? Iš tiesų, kultūrine prasme – tikrai nedaug arba beveik nieko.
Štai žymiausia 8-ojo dešimtmečio švedų grupė buvo „Ebba Grön“, tačiau ar ji buvo populiari Lietuvoje? Vargu. Ar pasidomėti įdomu? Kodėl gi ne.
Atslinkus 9-ajam dešimtmečiui švediškas punk rokas tikrai neišleido paskutiniojo kvapo, tačiau ėmė keistis, maišytis su kitais (sub)stiliais – hardcore, Ska. Šie pokyčiai vyko ir Vakaruose, kur ėmė kilti tokios grupės kaip „The Offspring“.
Atslinkus 9-ajam dešimtmečiui švediškas punk rokas tikrai neišleido paskutiniojo kvapo, tačiau ėmė keistis, maišytis su kitais (sub)stiliais,
Štai jau menamo dešimtmečio pradžioje į švedų punk roko sceną ėmė veržtis hardcore punk grupės, iš kurių žymesnės – „Mob 47“ ir „Anti Cimex“. Sėkmės galiu palinkėti tiems, kas išdrįs išklausyti pirmąjį skaitmeninį „Mob 47“ EP, išleistą 1984 m., pavadinimu „Kärnvapen attack“.
O kas dėjosi priešingoje scenos pusėje už Atlanto? Kilo Michaelio Jacksono, Whitney Huston, Madonos žvaigždės. Išpopuliarėjo new wave'as ir synthpop'as, formavosi elektroninės muzikos epopėja, ėmė populiarėti house'as. Pakraštyje ėmė bręsti ir rave'as, kuris sprogo jau 10-ojo dešimtmečio tėkmėje.
Įdomūs buvo laikai. Gaila, kad praėję.
Tai apie ką gi šis filmas?
„Scanoramos“ festivalio metu Lietuvoje parodytas filmas „Mes geriausios!“ buvo įvertintas kaip vienas nuoširdžiausių tų metų skandinaviškų kino juostų.
Tai filmas apie 3 paaugles (Bobo, Klarą ir Hedvigą), kurios kovoja prieš nusistovėjusias stereotipines pasaulio taisykles. Viena vertus, jas išskiria jų apranga ir itin vaikiška išvaizda.
Kita vertus, jos nepaklūsta idėjoms, kurias perša suolo draugai. Norėdamos išreikšti savo poziciją, suteikti atsaką banaliai pop kultūrai, jos nusprendžia sukurti punk roko grupę.
Klausimas Nr.1: ar šis filmas yra dedikuotas punk rokui?
Turbūt, kad ne. Švediško disco ir ABBA garso takeliai, kuriuos epizodiškai išgirstame filme, punk roko erdvę veikiau paverčia kažkuo keistu ir neįprastu (gal net netinkamu?).
Paaugliška ambicija sukurti punk roko grupę, vargiai grojant kokiu nors instrumentu, šį muzikos žanrą tarsi sutapatina su „vaikų žaidimu“. Bent jau toks įspūdis gali susidaryti iš pirmo žvilgsnio.
Tačiau filmas nesiekia nei diskredituoti, nei pašiepti punk roko kultūros. Veikiau ją pateikia mažame „mikrokosmose“, kaip ją suvokia tie, kurie jaučiasi atsiskyrę ir vieniši vidurinėje mokykloje, 9-ojo dešimtmečio auroje.
Mat stiprioji šio filmo pusė – realistiškumas, persidengiantis tiek socialiniuose, tiek kultūriniuose laikmečio kontekstuose. Tai tarsi žvilgsnis į neseniai gyventą būtąjį laiką, 80-ųjų kartą, kuri augo Šaltojo karo pakraštyje, subkultūrų įvairovėje, žanrinės muzikos epopėjoje.
– Klausimas Nr.2: ar filmas gali būti įdomus žiūrovui, kuriam yra daugiau nei 13-ka?
Atsakymą į šį klausimą paliekame pačiam režisieriui.
„Gyvenimas kartais yra sunkus, jautiesi vienišas, tačiau vis tiek yra nuostabių dalykų, kurie gali padėti viską pakeisti. Įmanoma rasti savyje jėgų, net jei esi atstumtasis. Manau, tai svarbu priminti ne tik paaugliams, bet ir suaugusiesiems“, – teigia L.Moodyssonas.
