Priešingai nei leistų spėti tamsias žmogau pasąmonės kerteles tyrinėjantys garsaus lenkų tapytojo Zdzisławo Beksińskio darbai, gyvenime jis buvo malonus, humoro jausmo nestokojantis žmogus, mėgęs klasikinę muziką ir paniškai bijojęs vorų.
Tokį dailininko portretą išvystame realiais faktais paremtame Jano P. Matuszyńskio darbe „Paskutinė šeima“ (Ostatnia rodzina, 2016). Filmas apima beveik tris menininko ir jo šeimos gyvenimo dešimtmečius – pradedant nuo 1977 m. atsikraustymo į ką tik iškilusį Varšuvos Služevo rajoną, kuriame dailininkas pragyveno iki pat savo tragiškos mirties ir kur sukūrė įsimintiniausius savo darbus.
Zdzisławas Beksińskis niekada oficialiai nesimokė nei tapybos, nei fotografijos, tačiau per savo ilgą ir produktyvią karjerą išbandė jėgas įvairiose vizualinių menų sferose – nuo skulptūros iki grafikos meno.
Bet labiausiai šį įvairialypio talento kūrėją išgarsino apokaliptiški siurrealistiniai paveikslai, užburiantys savo niūria, seksualia, į sapnų pasaulį panardinančia estetika.
Didžioji Beksińskio darbų dalis neturi pavadinimų. Menininkas vengė suteikti savo paveikslams konkrečią simbolinę prasmę, niekada jų neaiškindavo ir neskatino žiūrovų įžvelgti juose užkoduotų metaforų. Nuo septintojo dešimtmečio dailininkas tapo ypač populiarus Lenkijoje, kiek vėliau jo darbai sulaukė nemažo susidomėjimo Prancūzijoje ir Japonijoje.
Beksińskio tapymo maniera dažnai lyginama su šveicarų dailininko H.R. Gigerio, pagal kurio paveikslus sukurtas legendinis „Svetimo“ (Alien, 1979) monstras, darbų stilistika. Lenkų dailininko gerbėjų tarpe yra garsusis meksikiečių filmų kūrėjas Guillermo del Toro. Magišku siaubo grožiu besižavinčio režisieriaus meno kolekcijoje yra ir Beksińskio paveikslų. „Jo darbuose skambančiame mirties alsavime gali išgirsti tylų gyvenimo ir meilės šnabždesį“, – poetiškai apie Beksińskio kūrybą atsiliepia Guillermo del Toro.
Išskirtinę dramą apie išskirtinį dailininką ir ne ką mažiau intriguojantį jo šeimos gyvenimą jau galima išvysti Lietuvos kino teatruose ir internetinėje platformoje.
