Bet jeigu galvojate, kad šis filmas – tai viso labo chronologiškai atkartota buvusio Italijos premjero, milijardieriaus Silvio Berlusconi istorija, – ką gi, – jūs klystate. Peržiūrėjau itališką filmo versiją, jos originalus pavadinimas yra „Loro“ (it. – jie). Po trijų valandų trukmės kvapą gniaužiančios politinio energumeno epopėjos pagavau save klausiant: o ką jeigu JIS, JIE, JOS – tai šiek tiek mes visi? Nes juk mes šiek tiek tikime, kad kažkur yra JIS, tas, kuris ims ir išspręs visas mūsų problemas. Tereikia JAM patikti, įsiteikti, JĮ aptarnauti, patenkinti, pasistengti kažkiek būti JO sraigteliu...
Parašiau šimtus straipsnių apie realųjį politiką Silvio Berlusconį, su kai kuriais jo aplinkos personažais teko bendrauti, tad priminsiu frazę-formulę, su kuria jis užkariavo visus, – namų šeimininkes, futbolo mėgėjus, gražaus gyvenimo – „la dolce vita“ fanus, norinčius greitai arba labai greitai praturtėti, liberalus, konservatorius, tikinčius ir agnostikus. Štai tai frazė-formulė: „Io amo l‘Italia“ (it. – aš myliu Italiją).
Tai bene ir bus svarbiausia pamoka, kurią siūlo išmokti P.Sorrentino „Silvio“. Tai pamoka ne tik JIEMS, bet ir mums. Tuo atveju, jeigu vieną dieną JIS prisistatytų ir įtaigiu talentingo aktoriaus balsu pasakytų tą frazę – „Aš myliu Lietuvą“ ir, parodęs laikrodį, primintų, kad JAM užtenka penketo minučių, ir va – jau milijonas eurų uždirbtas, ir jeigu mes taip darysime, kaip JIS tai daro, tai ir mes tokie būsime, bet, žinoma, mums teks JĮ mylėti, kaip jis mus myli, džiaugtis gyvenimu, kaip JIS džiaugiasi. O svarbiausiai – už JĮ balsuoti.
Kuo visa tai baigiasi, aiškina pačioje filmo pradžioje tipiškos kinematografinės mistikos à la Sorrentino epizodas: į beprotiškai prabangią vilą įžengia jaukus, baltas (kompiuterinis) avinas, jis patikliai žvalgosi į visu pajėgumu birbiantį oro kondicionierių ir į televizorių, kuris transliuoja JO televiziją. Paskui kažkas įvyksta, galingumas mažėja nuo padalos „3“ iki padalos „2“, paskui iki „1“, avinas pradeda neramiai dairytis, dusti. Kondicionierius nustoja veikti. Baltas avinas krenta ant kilimo. Jį tampo priešmirtiniai traukuliai.
Pabandykime iššifruoti Sorrentino kinematografinę šaradą. Mano versija būtų tokia: baltas avinas – stebuklais tikinti tauta, dirbtinai gaivus oras – tai berluskonizmo televizinės ideologijos dujos. Kol jos veikia – tautai gera. Bet gaivus oras anksčiau ar vėliau baigiasi, ir stebuklais tikėjusi tauta užverčia kanopas.
Pasiaiškinkime, – kam skirtas naujas Paolo Sorrentino filmas „Silvio“. Ir kam jis neskirtas.
Pradėkime nuo pastarųjų. Neskirtas tiems, kurie jautriai reaguoja į nuogus moterų užpakalius. Nes jie labai erotiški, o ant vieno, judančio sekso ritmu, puikuojasi tatuiruotė su JO veidu. Neskirtas feministėms, nes merginos filme ne šiaip mylisi, o dirba, dulkinasi, beveik kaip pas Tinto Brassą. Naujiena ta, kad jos anaiptol nėra prostitutės arba ne daugiau prostitutės negu kairiųjų senatorius, už pinigus JAM parduodantis savo pažiūras. O ne – tai normalios karjeros barakudos, ketinančios per JĮ eiti į Europarlamentą.
Filmas neskirtas tiems, kuriuos nervina groteskas, ne bet koks, o puikus, psichodelinis, siurrealistinis Alejandro Jodorowsky stiliaus groteskas.
Filmas neskirtas tiems, kuriuos nervina groteskas, ne bet koks, o puikus, psichodelinis, siurrealistinis Alejandro Jodorowsky stiliaus groteskas. Toks, kurį pamatę kai kurie žiūrovai numoja „aj, nieko aš ten nesupratau“, nors suprasti ten nėra ką, reikia jausti – nervais ir feromonais.
„Silvio“ neskirtas tiems, kurie patikėjo La Grande bellezza – didžiu Romos grožiu, kurį Sorrentino šįsyk meistriškai transformuoja į La grande monnezza – didįjį šiukšlyną. Tai tas epizodas, kai Imperijos forumų gatve 14 cm kulniukais į vieną pusę kaukši JOS – minisijonuotos bunga bunga merginos, į priešingą pusę lekia JIS – lydimas galingo karabinierių eskorto. Paskui iš Koliziejaus pusės išnyra šiukšles vežantis sunkvežimis, bet kelią jam pastoja kompiuterinė nutrija, ir sunkvežimis gelbėdamas graužiko gyvybę lėtai verčiasi ore, lekia į Forumo šventyklas, sprogsta. Romos atliekos drimba gražuolėms tiesiai į veidą. Atliekos? Ne, – tai spalvotos sintetinio kvaišalo MDMA tabletės. Jomis lyja Sardinijos viloje, masinių orgijų metu.
„Silvio“ skirtas tiems, kurie pageidauja rimtai apsisvaiginti Italija ir jos grožiu: Romos forumai, Sardinijos įlankos, Milano baldų salono tendencijos ir „Villa Martina“ interjerai, ūūū, – kokie interjerai, mielieji, užtikrinu, kad nieko panašaus nesate iki šiol matę savo pilkuose gyvenimuose! Ir, žinoma, mados produktai, akiniai, maudymosi kostiumėliai, jachtos, – ir visa ta ranka bei žvilgsniu apčiuopiama prabanga, kuria garsėja Italija.
„Silvio“ skirtas tiems, kurie pageidauja rimtai apsisvaiginti Italija ir jos grožiu.
Filmas „Silvio“ skirtas ir tiems, kurie ieško atsakymo į klausimą, kodėl valdžios bei turto troškulys užvaldo žmogų, ir jis tampa savo paties kauke, po kuria slypi dar viena kaukė, o po ja – dar tūkstančiai įvairių kaukių, visos jos skirtos vienam tikslui – turėti daugiau valdžios ir turto. Silvio yra vienišas genijus, ir mes tai suprantame tą akimirką, kai jis savo vilos bibliotekoje išsitraukia telefonų knygą ir paskambina į daugiabutį senyvai sinjorai, prisistato kaip ateities svajonių pardavėjas. Senyva sinjora netiki, nenori turėti reikalų su eiliniu telefoniniu sukčiumi, bet ateities svajonių pardavėjas demonstruoja neįtikėtiną pardavėjo iškalbą ir talentą, galiausiai sinjora patiki ir nusprendžia parduoti mamos namus, kad tik spėtų įsikabinti į sogno del futuro – berluskoniškąją ateities svajonę.
„Silvio“ patiks ir tiems, kurie nori mėgautis aktoriaus Toni Servillo meistriškumu. Jis akivaizdus, nediskutuotinas, fenomenalus būtent epizode, kai Toni kalbasi pats su savimi, t.y. su Berlusconį vaidinančiu Toni. Įdomu tai, kad šiame dialoge aktorius susidvejina: vienas kalba neapolietišku dialektu, o kitas – milanietišku.
Šio filmo ypač reikia tiems, kurie pradėję kaupti turtą nebegali sustoti, nebežino, ką su juo daryti. Būtent jiems skamba Silvio žmonos Veronicos perspėjanti frazė banguojančioje jūroje: „Silvio, bet juk tu turi viską!“ Kaip manote, ką atsako galingiausias ir turtingiausias Italijos pilietis? Jis atsako: „Viską? Viskas yra tai, ko niekada nėra pakankamai.“
Galų gale, „Silvio“ yra filmas, kuris dar kartą patvirtina: Paolo Sorrentino – genialus režisierius, kiek jį bekaltintų Fellinio plagijavimu, pernelyg išplėtota, gruboka grotesko manija, kuri retsykiais nusivažiuoja iki primityvios parodijos, o parodija, ypač kai joje save pamato kelios kartos ir visa valstybė – skaudus žanras.
Kino kameros, kuri filmuoja Jį iš nugaros rakurso dėka mes matome pasaulį taip, kaip mato JIS – hipertrofiškas galios simbolis, XX amžiaus pabaigos svajonių pardavėjas. Bet Paolo Sorrentino tarsi išmanus kino reikalų Zigmundas Freudas mums primena: tas, kurį žiniasklaida praminė plėšriu kaimanu, o žmona – drakonu, ryjančiu nekaltas mergaites, pasirodo, tėra žmogus: pagyvenęs, pūpsančiu pilvuku vyriškis, bijantis, kaip ir mes, senatvės, vienatvės, mirties.
Ir štai jis, didysis Sorrentino paradoksas, kuriam turbūt neatsispirsite ir jūs: filmo pabaigoje, užuot pasijuokę ir pasidžiaugę netikro Kristaus nuleidimu ant žemės (aplodismentų vertas finalas apie Akviloje po žemės drebėjimo atliekamą gelbėtojų operaciją), mes ką darome? Liūdnai linguojame galvas... Nes mums šiek tiek gaila apipešioto demiurgo.
P.S. Po P.Sorrentino premjeros Silvio Berlusconi advokatai pranešė, kad jų klientas nežada kelti bylos filmo kūrėjams už šmeižtą ir galimus privatumo pažeidimus.
