TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Dokumentinių filmų festivalio „EDOX“ laureatė – režisierė Mona Friis Bertheussen

Mona Friis Bertheussen
Jorgeno Skogmo nuotr. / Mona Friis Bertheussen
Šaltinis: 15min
0
A A

Greta dokumentinio kino mylėtojams gerai pažįstamų Vilniaus dokumentinių filmų festivalio ir tarptautinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ pastaruoju metu vis dažniau ir pastebimiau ima skambėti Anykščiuose rengiamos dokumentinio kino šventės „EDOX“ pavadinimas.

Festivalio „EDOX“ sumanytojas ir idėjinis vadas – Nacionalinės premijos laureatas ir Europos kino akademijos narys Arūnas Matelis. Jo iniciatyva anykštėnai ir miesto svečiai kiekvienais metais turi galimybę pamatyti vertingiausius šiuolaikinius pasaulio dokumentinius filmus ir gyvai pabendrauti su lietuvių bei užsienio kino menininkais.

Šiemet filmų peržiūros vyko pirmąjį spalio savaitgalį Anykščių koplyčioje, buvo rodomi geriausi Amsterdamo, Leipcigo, Triesto ir kitų didžiųjų tarptautinių festivalių programų filmai. Trys kūriniai buvo įvertinti specialiais „EDOX“ apdovanojimais – vadinamaisiais režisieriaus žiemos rinkiniais: šalikais, pirštinėmis ir kepurėmis iš Anykščių krašto avių vilnos su „EDOX“ ženklais.

Tai jausmingas pasakojimas apie mistinį artimų žmonių ryšį, apie sudėtingas gyvenimo dilemas ir kauliukais žaidžiantį likimą.

Norvegų režisierės Monos Friis Bertheussen filmas „Dvynukės“ buvo apdovanotas žiūrovų simpatijų prizu.

Publiką pakerėjusiame filme pasakojama apie 2003 m. viename Kinijos kaime dėžėje rastas naujagimes dvynukes, kurias likimas nubloškė į skirtingus pasaulio galus: vieną jų įsivaikino didmiestyje gyvenanti amerikiečių šeima, kitą – norvegų šeima, įsikūrusi aukštų kalnų ir fjordų apsuptame kaimelyje. Kelerius metus nė viena šeima nenutuokė apie tai, kad esama sesers dvynės. Galbūt mergaičių ryšys taip ir būtų likęs paslaptimi, bet viskas susiklosto kitaip: po aštuonerių metų Norvegijoje pagaliau įvyksta dvynukių susitikimas. Tai jausmingas pasakojimas apie mistinį artimų žmonių ryšį, apie sudėtingas gyvenimo dilemas ir kauliukais žaidžiantį likimą.

nominum.lt nuotr./Filmas „Dvynukės“
nominum.lt nuotr./Filmas „Dvynukės“

Čia rasite filmo treilerį.

Filmas „Dvynukės“ taip pat pelnė žiūrovų simpatijų prizus Amsterdamo ir Geteborgo dokumentinių filmų festivaliuose bei Norvegijos nacionaliniame dokumentinių filmų festivalyje. Darbas taip pat buvo pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu Gullruten apdovanojimų ceremonijos metu, o jo autorei atiteko prizas už geriausią režisūrą.

Patiekiame trumpą interviu su „EDOX“ festivalio laureate.

-Mona, kuo Jus patraukė filmo herojų istorija?

-Šią ypatingą istoriją atradau maždaug prieš penkerius metus ir iškart supratau, kad ji gali virsti nuostabia dokumentika. Kartais išgirsti kokį nors pasakojimą ir negali patikėti, kad tai tiesa. Dvynukių istorija – kaip tik tokia. Joje esama kažko neįtikėtino, kas išsprūsta iš kasdienio gyvenimo logikos. Nė akimirkos nedvejojau – žinojau, kad noriu sukurti apie tai filmą.

Kūrybinis procesas truko ketverius metus. Tai buvo išties magiška kelionė po dvynukių pasaulį. Esu labai dėkinga Miai ir Alexandrai bei jų šeimoms, kad leido man papasakoti jų istoriją. Norėčiau, kad žmonės, pažiūrėję mano filmą, ir patys pajustų glaudesnį ryšį su savo artimaisiais.

nominum.lt nuotr./Filmas „Dvynukės“
nominum.lt nuotr./Filmas „Dvynukės“

-Ar tebebendraujate su dvynukių šeimomis?

-Taip, aš dažnai susirašau su mergaitėmis ir jų šeimomis. Aplinkiniai nuolat manęs teiraujasi, kaip joms sekasi dabar. Žinote, jų ryšys kasdien tik stiprėja. Štai, pavyzdžiui, šią vasarą jos pirmą kartą atostogavo drauge.

Mergaitės labai džiaugiasi filmo sėkme. Jos lankėsi keliuose festivaliuose, kur buvo rodomas filmas, ir buvo kalbinamos įvairiose televizijos laidose, tad galima sakyti, kad filmas padėjo joms suartėti ir praleisti daugiau laiko kartu. Tai nuostabu!

Mergaitės labai džiaugiasi filmo sėkme. Jos lankėsi keliuose festivaliuose, kur buvo rodomas filmas, ir buvo kalbinamos įvairiose televizijos laidose, tad galima sakyti, kad filmas padėjo joms suartėti ir praleisti daugiau laiko kartu.

-Ar sakytumėte, kad filmo forma (kameros darbas, montažo būdas, pasakojimo tempas ir stilius, ir t. t.) jau yra užkoduota pasirinktoje medžiagoje, ar veikiau ją lemia Jūsų kaip menininkės valia? Kokį vaidmenį Jums kuriant filmą atlieka atsitiktinumas ir intuicija?

-Man kino kūrimas yra iš esmės dvilypis: tai ir kruopštus planavimas, ir atsidavimas atsitiktinumui bei intuicijai. Manau, kad kūrėjui svarbiausia – aiškiai suvokti ir patirti jį supančią aplinką, suvokti tai, ką jis ar ji mato prieš akis, ir atsiverti tų dalykų poveikiui. Taip pat, žinoma, labai svarbu sukurti gerą, teigiamą santykį su žmonėmis, kuriuos filmuoji, ir žmonėmis, su kuriais dirbi. Filmui atiduodame savo energiją, o žiūrovas būtinai pajus ir sureaguos į tai, ką sukūrėme.

-Pasirinkote dokumentininkės kelią. Ką Jums reiškia šis užsiėmimas?

-Darbas kino srityje suteikia neįkainojamos patirties. Filmo kūrimas reikalauja nemažai pastangų, tačiau kiek būna džiaugsmo, kai viskas pavyksta! Bet labiausiai mane motyvuoja istorijos. Mums visiems reikia gerų pasakojimų. Tai visuomet buvo reikšmingas žmonių įkvėpimo šaltinis. Juk susitapatindami su veikėjais ir pažindami jų patirtis, reflektuojame ir mokomės apie savo pačių gyvenimus. Tad mano tikrasis pasirinkimas – pasakoti istorijas kinematografinėmis priemonėmis ir taip bent truputėlį paveikti žiūrovų gyvenimus.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Kinas