Žiūrovui pasakoja kaip šeimai
Spektaklis „Sklandus gyvenimas“ (angl. „Smooth Life“) – H.Abedo istorija apie vaikystę, kurią jis su šeima praleido pabėgėlių stovykloje Palestinoje. Ją aktorius pasakoja sėdėdamas prie apvalaus stalo, prie kurio tik aštuonios vietos. „Pasirodymas sukurtas aštuoniems žiūrovams, bet buvome paprašyti padaryti ir antrą eilę, dėl to nepykstu. Mano sumanymas buvo toks, kad prie stalo su manimi iš viso būtų devyni žmonės – tiek, kiek mano šeimoje yra narių. Tarsi pats būčiau su šeima,“ – apie būdus atsiverti publikai pasakojo H.Abedas.
Menininkas sako vengiantis vertinti politines aplinkybes, dėl kurių jo šeima paliko Jordaną, tačiau jos tapo šeimos likimą nulėmusiais svertais. Dėl to jie neišvengiamai juntami pasakojime. O jis – ne įprastas vieno žmogaus monologas, bet lėlių šou. „Vizualiai tai labai ekspresyvu ir tai neturi jokio kalbos barjero. Per lėles viską galiu paprasčiau papasakoti,“ – sakė pats keturiomis – arabų, anglų, šiek tiek čekų ir vengrų – kalbomis šnekantis kūrėjas.
Lėlės pagamintos iš perdirbtų produktų. Taip H.Abedas atkuria savo vaikystę, per kurią pats gaminosi žaislus iš to, ką rado aplink. „Tai susiję su stovyklos aplinka. Pasirodyme naudoju daug lėlių, kurias galima paisigaminti iš šakelių ir kitokių daiktų. Kitaip lėlės netiktų prie stovyklos aplinkos ir nuotaikos“, – apie lėles pasakojo H.Abedas.
Spektaklio metu lėlės įgauna vis ryškesnį charakterį, kol galiausiai pasiekus atomazgą įvyksta akivaizdžiausias susipažinimas su herojais. Paskutinėje spektaklio scenoje aktorius parodo savo šeimos narių, kurie yra pagrindiniai personažai, atvaizdus. Iki tol – jie matomi tik kaip ryžių grūdeliai.
„Visi žmonės sėdi aplink apvalų stalą, ant jo – Jordano ir Palestinos žemėlapis. Jame rodau savo šeimos iškeldinimą, tam, kaip metaforą, naudoju ryžius. Kiekvienas grūdelis reiškia vis kitą žmogų – mano močiutę, tetą“, – vieną emociškai intymiausių vakarienių apibūdina H.Abedas.
Pasakojimai, kurie skatina veikti
H.Abedas pasakoja, kad „Sklandus gyvenimas“ yra sulaukęs nemenkos kritikos. Visuomenėje vertinami žmonės rėžė tiesiai – tokių istorijų šimtai, tad kam būtent šią pasakoti? Spektaklį gerokai palankiau įvertino pabėgėliai, kurie pasirodymą matė stovykloje Austrijoje. Tą kartą spektaklį prie pietų stalo stebėjo aštuoni pabėgėliai.
Pasak H.Abedo, kiekvienam pabėgėliui svarbu turėti, kam pasipasakoti. Dėl to jų sukurti spektakliai, pasakos, dirbtuvės ir lėlės yra itin paprasti, nors problemos – labai skaudžios, kaip smurtas, seksualinė prievarta ar vaikų išnaudojimas. Žmonės išgyvena daug skausmo, tad kaip ir kur jį išlieti, anot H.Abedo, nesirenka; „vieną spektaklį kūrėme stovykloje, kuri buvo vidury dykumos. Ten darėme lėles iš plastikinių butelių“.
Sėkmės istorijos
Pasibaigus „Sklandžiam gyvenimui“ prie pietų stalo buvę pabėgėliai kartais atsiveria. Tragiškai prasidėjusios pabėgėlių kelionės neretai tampa tikromis sėkmės istorijomis. Štai vienas pabėgėlis iš Irako H.Abedui pasakojo, kad palikęs savo gimtinę pirmiausiai persikėlė į Turkiją, iš kurios turėjo plaukti į Graikiją. Tai teko daryti net septynis kartus ir be šeimos – mat dukra, žmona ir bičiulis plaukė kitoje valtyje. Vyras manė, kad jo šeima nuskendo, nes apie grimztančią valtį pranešė iš jūros vidurio paskambinusi žmona. Po septynių valandų paaiškėjo, kad visi buvo išgelbėti.
Dabar ši pabėgėlių šeima gyvena Austrijoje, o vyras šalyje parduoda automobilius. Iraką pabėgėliai paliko po to, kai žurnalistu dirbęs vyras neteko darbo – redakciją susprogdino, o dauguma ten buvusių jo kolegų žuvo.
H.Abedas dalijasi kito pabėgėlio iš Irako istorija. Vyras gavo darbą vienoje Austrijos radijo stotyje net nemokėdamas vokiečių kalbos. Iš pradžių jis vertė tekstus iš arabų kalbos į anglų, o jo kolegos šiuos versdavo į vokiečių. Pabėgėlis eidavo į radijo eterį nesuprasdamas, ką skaito svetima kalba, tačiau dabar situacija gerokai pasikeitė.
„Jis jau puikiai kalba vokiškai ir veda valandos trukmės radijo laidą apie vaikų auklėjimą,“ – šypsosi menininkas.
Festivalio „Nepatogus kinas“ kino klubas – tai festivalio ištikimiausių žiūrovų bendruomenė, kuri remia festivalį ir taip kiekvienais metais atnaujina savo narystę. Husamo Abedo spektaklis „Sklandus gyvenimas“ buvo skirtas tik bendruomenės nariams.
