„Šiandien turime filmuoti interviu su vyriausiąja močiute – 84 metų Pranute, bet ryte atsikėlusi anūkė jos namuose neberado... Tikriausiai išėjo į mišką grybauti“, – šyptelėjo dokumentinę juostą apie lietuvių liaudies dainų paveldą saugančias garbaus amžiaus dzūkes sukanti 25 metų A.Watts.
Po beveik mėnesio filmavimo darbų kūrėjų komandos jau nebestebina Dainavos močiučių staigmenos ir energija – „amerikonai“, kaip juos vadina vietos gyventojai, beveik visą režisavimą perleido būsimos dokumentinės juostos herojėms.
„Prieš atvykdama į Puvočius, turėjau aiškų planą, ką ir kaip noriu nufilmuoti. Įsivaizdavau, kad močiutės ramiai sėdės namuose, klusniai vykdys mano prašymus, viskas vyks lėtai ir surežisuotai.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Iš Amerikos atvykusi filmo kūrėjų grupė ruošiasi darbui. |
Tačiau po pirmųjų dienų šoko supratau, kad močiutės turi savo darbų grafikus, nenusėdi vietoje ir pačios yra režisierės, todėl daugiau dalykų užfiksavome kaip norėjo jos, o ne aš, – šypsodamasi pasakojo smulkutė režisierė. – Tai bus beveik veiksmo filmas – nesitikėjau, kad močiutės bus tokios gyvybingos, aktyvios ir energingos. Dažnai klausdavau, gal jos jau pavargo, gal nori pailsėti, gal atidėti filmavimą rytojui. Bet jos visada tik numodavo ranka ir nusifilmavusios dar bėgdavo ruošos darbų pabaigti.“
Laukė septynerius metus
San Franciske gimusi ir augusi lietuvių išeivių anūkė Puvočiuose pirmą kartą apsilankė prieš septynerius metus. Tuomet šeimos draugai sumanė užjūrio svečiams surengti neįprastą koncertą – pakvietė padainuoti šio kaimo močiutes. Savo dainomis ir charizma jos tiesiog pakerėjo A.Watts.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Fotografija mena daug gausesnį Puvočių dainininkių ansamblį. |
„Jos buvo nuostabios! Mes su broliu jomis susižavėjome ir nuo to laiko aš svajojau čia grįžti ir sukurti apie jas filmą“, – pasakojo režisierė, apgailestaudama, kad tada dar buvo per jauna įgyvendinti savo sumanymą. O kai tokia galimybė pagaliau atsirado, šešios iš vienuolikos dainuojančių Puvočių močiučių jau buvo iškeliavusios Anapilin.
Skolinta kamera – į rėmėjų širdis
Praėjusią vasarą A.Watts dar kartą atvyko į Dzūkiją ir skolinta kamera mėgėjiškai nufilmavo žaviąsias Puvočių dainininkes. Grįžusi į JAV, ambicinga režisierė savo projekto idėją paskelbė interneto portale Kickstarter.com, prašydama visų norinčių ir galinčių paremti būsimą filmą.
„Mums padedantis Ignas Kazlauskas, kurio šeimos sodyboje Dzūkijoje gyvenome viso filmavimo metu, pasakojo, kad močiutės intensyviai sekė internete filmui renkamas lėšas ir labai jaudinosi, – išdavė A.Watts. – Jos labai palaikė mane, meldėsi ir sirgo už būsimą filmą.“
Maldos buvo išklausytos – būsimu filmu patikėję rėmėjai paaukojo daugiau nei 12 tūkst. JAV dolerių (neatskaičius mokesčių) ir lietuvių kilmės režisierė kartu su broliu, garso režisieriumi Julianu bei bendramoksliu operatoriumi
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Filmo herojė Pranė Barysienė, visų vadinama Pranu. |
Jamesu Kennardu šią vasarą atvyko filmuoti į Lietuvą.
„Labai myliu grybauc“
„Pranutė atsirado! Su pilnu kibiru voveraičių parėjo iš miško“, – sulaukusi kolegų skambučio, džiugiai pranešė A.Watts ir filmavimo komanda jau netrukus stovėjo prie grybautojos namų durų.
„Čia ne grybai, čia – lepeškos. Bet jau yra ir vokietukų, – pasveikinta su sėkmingu grybų laimikiu kuklinosi 84-erių Pranė Barysienė. – Labai myliu grybauc. Žinau vietas ir man rūpi nueit pagrybauc, bet šiemet tik penki kartai buvau...“
Išgirdusi, kad šiandien reikės kalbėti į kamerą, vyriausia, bet pati stipriausia ir aktyviausia močiutė mikliai susišukavo, pasitaisė palaidinę ir kantriai laukė, kol komanda pasirengs filmavimui.
Vyrai nemokėjo dainuoti
Būsimo filmo herojė pasakojo, kad iš savo močiučių išmoktas dainas dainuoja nuo vaikystės, o prieš dvidešimt metų Puvočių kaimo moterys susibūrė į ansamblį, su kuriuo daug gastroliavo ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje.
„Pirmiausia kvietėm ir vyrus, bet jie nelabai mokėjo dainuot, tai mes juos atmetėm ir nusprendėm dainuot vienos – visur važiavom, visur dainavom. Net Vokietijoje du kartus buvom. Mes, dzūkės, labai jiems patikom, laikraščiuose buvo mūsų nuotraukų, – nuoširdžiai didžiavosi P.Barysienė. – Iš pradžių mūsų buvo vienuolika, dabar liko penkios. Nors kai kurios jau ir su lazdukėm vaikšto, bet vis tiek dainuojam. Man draugės paskambina ir sako: „Renkis, Prane, jau einam dainuot.“ Žmogus turi judėt, linksmintis, negali apsilaist rankom ir sėdėt.“
Paklausta, ar džiaugiasi sulaukusi kino kūrėjų dėmesio, močiutė neslėpė nekantriai laukianti filmo premjeros.
„Žinoma, labai malonu. Gal kada ir mes pažiūrėsim tą filmą, jei nenumirsim“, – nusišypsojo dainininkė ir sėdo prieš kamerą pasakoti savo ir okupacijų nukankinto kaimo istoriją.
Filme – ir bunkeris, ir partizanų dainos
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Pranė Barysienė filmo kūrėjams papasakos savo ir kaimo istoriją. |
Režisierė A.Watts būsimame filme sieks ne tik pristatyti lietuvių liaudies dainų tradiciją, bet ir parodyti kiekvienos šių dainuojančių kaimo moterų kasdienybę, išklausyti jų istorijas, pakalbinti kitus kaimo gyventojus.
„Mes sekiojome su kamera paskui visas močiutes, ėjome apžiūrėti kiaulių, vištų, kėlėmės anksti grybauti, susipažinome su jų šeimos nariais. Užfiksavome ir daugelį Puvočių kaimo gyventojų bei netoliese esančių kaimų atstovų, kurie kaip nors susiję su močiutėmis, – kūrybinį procesą atskleidė filmo kūrėja. – Aplankėme ir gretimame kaime gyvenantį vieną paskutinių dar gyvų partizanų Juozą Jakavonį – Tigrą. Pakvietęs į šalia namų esantį restauruotą bunkerį, jis mums padainavo daug partizanų dainų. Buvo be galo įdomu.“
Svajoja sugrįžti Vėlinėms
Pavieniais lietuviškais žodžiais su močiutėmis bendraujanti A.Watts džiaugėsi per mėnesį sukaupusi ir nufilmavusi gausybę vertingos medžiagos.
„Močiutėms labai patiko filmuotis – jos tiesiog gimusios būti atlikėjomis. Dėl metų naštos ir prastėjančios sveikatos dabar joms sunkiau gastroliuoti, todėl galimybė mums pasipasakoti ir padainuoti joms suteikė daug laimės“, – matydama šviečiančias dzūkių akis, džiaugėsi jauna menininkė.
Grįžusi į Niujorką, A.Watts vėl pasiryžusi ieškoti filmo rėmėjų, nes labai norėtų sugrįžti į Puvočius vėlyvą rudenį ar žiemą.
„Mus labai sudomino šių vietovių Vėlinių tradicijos. Man regis, jos labai tiktų filmui, – prasitarė kūrėja. – Mums reikės papildomų pinigų, bet aš jaučiu, kad tik dabar galiu tai daryti.“
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Režisierė Aldona Watts |
