Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 24d. 10:32 , Atnaujinta: 2021 rugsėjo 24d. 14:49

Rasizmas – tai praeities šmėkla, kurią G.Paliušytė užfiksavo gotiškoje dokumentikoje

Gerda Paliušytė Interviu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Gerda Paliušytė
Režisierė Gerda Paliušytė savo filme „Nevermore“ Edgarą Allaną Poe paverčia vienos JAV kaimynystės alegorija. Čia jis ne tik mylimas rašytojas, bet ir gotiška atmosfera, kurią jaučia Baltimorės gyventojai ir svečiai. Interviu 15min menininkė išreiškė tikėjimą, kad šis filmas kalba apie universalius dalykus, o lietuviška auditorija – užtektinai subrendusi jiems suvokti.

– Kuo tau brangus šis filmas?

– Filmo kūrimo procesas leido dar labiau atsisakyti verčių hierarchijos, įsigalėjusios kultūros istorijoje. Taip pat privertė pamatyti, kaip kultūroje bei jos vartojime neišvengiamai ryškėja prieštaros.

Sudėtingas filmo kūrimo procesas ir jame vystomos temos suartino su filmo kūrimo komanda.

Per santykį su Poe vieno miesto peizaže atsiskleidė tam tikri niuansai, persipynė su rašytoju tiesiogiai nesusijusių žmonių fantazijos ir siekiai.
Galiausiai tai tapo įrankiu suvokti, kaip gyvai ir neprognozuojamai praeitis (kultūros istorija) veikia dabartyje. O tai man įdomu ne tik stebėti ir suprasti, bet ir perteikti filme.

Tuo pačiu „Nevermore“ kūrimo procesas leido labiau suprasti kas mane asmeniškai, kaip kūrėją, domina dokumentikoje ir kaip norėčiau dirbti ateityje. Sudėtingas filmo kūrimo procesas ir jame vystomos temos suartino su filmo kūrimo komanda.

– Kaip pati minėjai, premjeroje vaizduojamas gotiškumas yra persismelkęs socialinėmis problemomis Baltimorėje.

– Filmo pasakojimas sukasi apie dvi kaimynystėje esančias įstaigas – Poe namą (muziejų) ir Poe namus (socialinių būstų kvartalą). Abi jos nuo seno sujungtos bendra siena, kuri ir tapo šio filmo atspirties tašku.
Poe šiame name kelerius metus (1833–1835) gyveno. Tuo metu Baltimorėje ėmė veikti geležinkelis, tad dauguma šiame rajone stovinčių namų būdavo nuomojami geležinkelio darbininkams. Todėl vieta, kur stovi Poe namas, visada buvo darbininkų klasės rajonas ir tai iki šiol nepasikeitė.

Operatorius Vytautas Katkus/ Gerdos Paliušytės nuotr./Kadrai iš Geros Paliušytės filmo „Nevermore“
Operatorius Vytautas Katkus/ Gerdos Paliušytės nuotr./Kadrai iš Geros Paliušytės filmo „Nevermore“

Šiandien Poe namai ir patys turi istorinę ir kultūrinę vertę, nes jie yra vieni iš seniausių socialinių būstų JAV. Kita vertus, šis socialinių būstų rajonas yra ir viena iš nusikalstamumo zonų mieste.

1930 metų namą buvo numatyta nugriauti, tačiau jis buvo išsaugotas ir perduotas Baltimorės Edgaro Allano Poe draugijai, kuri 1949 metais Poe namus ir pavertė muziejumi.

Visgi kuriant filmą, ryšys tarp šių skirtingų įstaigų atsiskleidė ne kaip antagonistinis, o kaip įvairialypis ir niuansiškas.

– Rašytojo namai gali būti nugriauti?

– Kadangi Poe namas yra įtraukas į kultūros vertybių registrą ir jį nuo seno saugo vietinė Poe draugija, manau, jis nugriautas tikrai nebus. Apie tai daugiau pasakoja draugijos prezidentas Davidas Gaylinas, taip pat nusifilmavęs dokumentiniame filme.

[Miestai] yra tiesiog perkrauti materialine istorija ir dvasiniais tų istorijų pėdsakais, įskaitant kai kuriuos labai tamsius įvykius.

Kitokia situacija yra su Poe namais – socialinių būstų kvartalu. Kada jie bus nugriauti, tėra laiko klausimas. Be to, esamos gyvenimo sąlygos Poe namuose tikrai prastos. Norisi tikėti, kad Poe namų nugriovimas atneš teigiamų pokyčių, nors vietiniai gyventojai tuo smarkiai abejoja.

– Vienas iš herojų akcentavo: mes visi turime būti vienis, net jei ir leisite šmėklai jus surasti, jūs vis tiek būsite vienis. Kaip suprantate šiuos žodžius?

– Šio gatvėje sutikto praeivio akcentuojamą vaiduoklį suvokiu kaip nenutrūkstamą praeities šmėklų buvimą šalia. Didžioji dalis jo monologo yra apie tarpusavio atskirtį, veikiančią rasiniu pagrindu. Ji (ji kaip atskirtis) egzistavo prieš kelis šimtmečius ir tebeegzistuoja dabar.
Gražiai apie tai rašo mano mėgstamas rašytojas Teju Cole, kurį dažnai cituoju pasakodama apie šį filmą:

„[Miestai] yra tiesiog perkrauti materialine istorija ir dvasiniais tų istorijų pėdsakais, įskaitant kai kuriuos labai tamsius įvykius.“

Kalbėdama su Julija Matulyte, pirmą kartą supratau, kad šio herojaus minimas vaiduoklis gali būti suvokiamas ir kaip sąsaja su krikščionybe t.y. šventoji dvasia. Juk filme praeivio monologas – tai palinkėjimas Velykų proga. Ačiū jai už šį pastebėjimą.

– Kurdami dokumentiką režisieriai labai suartėja su savo herojais. Ar taip buvo ir jums?

– Taip, manau, kad tai neišvengiama. Su kai kuriais iš jų palaikome kontaktą ir šiandien.

– Kas iš jų tapo artimiausiais?

– Neišskirčiau vieno personažo. Bet Daugiausia Baltimorę kaip miestą atskleidė laikas praleistas su paaugliais – Gynia Saunders, Tamaine Crawford, Tyshelle Dale. Jie labiausiai atskleidė socialinę Baltimorės realybę.

VIDEO: Nevermore / VDFF 2021
Operatorius Vytautas Katkus/ Gerdos Paliušytės nuotr./Kadrai iš Geros Paliušytės filmo „Nevermore“
Operatorius Vytautas Katkus/ Gerdos Paliušytės nuotr./Kadrai iš Geros Paliušytės filmo „Nevermore“

– Poe yra tarsi filmo alegorija, kuri atsispindi ir rašytojo vardu pavadintame muziejuje, ir net futbolo komandos pavadinime „Raven“.

– Poe yra vietinė įžymybė, gyvuojanti Baltimorės kultūroje bei pritraukianti turistus. Rašytojo legenda tapo viena iš priežasčių organizuoti populiarius miesto renginius, tokius, kaip, pavyzdžiui, filme rodomas Poe festivalis.

Filme perteikiamas vietinių ir atvykėlių santykis kelia įvairius klausimus. Kas šioje situacijoje turi daugiau laisvės jaustis patogiai: muziejaus lankytojas ar Poe socialinių būstų gyventojai?

Be to, vietiniai gyventojai kuria skirtingą santykį su Poe asmeniu ir kūryba. Būdamas populiarus Baltimorėje Poe yra skaitomas, esama jį mėgstančių žmonių. Kai kuriuos sutikome ir kurdami filmą.
Poe vardas išnaudojamas ir komerciniais tikslais. Kai kurie barai reklamuojasi kaip tie, kuriuose Poe išgėrė savo paskutinįjį gėrimą. Taip pat organizuojami vaiduokliški turai po miesto rajonus.

– Ar turite mėgstamiausią Poe kūrinį?

– Mėgstamiausio neturiu, bet vienas iš kontroversiškiausių dėl savo santykio į rasės skirtumus yra Poe romanas „Artūro Gordono Pimo iš Nantaketo pasakojimas“ (The Narrative of Arthur Gordon Pym of Nantucket). Tai yra vienintelis Poe romanas, kurio pasakojimo centre – jauno nuotykių ieškotojo Arthuro nuotykiai.

Šis romanas bene geriausiai atskleidžia Poe rasinę politiką, į kurią gilinausi filmo kūrimo metu.

Šios kaip paprastas nuotykių romanas prasidedančios knygos pabaiga ir labai netikėta, ir labai simboliška. Ji ne tik atskleidžia XIX amžiaus rasinius santykius, bet ir paties Poe, kaip baltojo Pietų valstijų rašytojo, su ne baltąja rase susijusias baimes ir haliucinacijas.

– Ar matote paralelių tarp lietuviškos ir „baltimoriškos“ realybės gotikų?

– Kuriant „Nevermore“ kaip šiuolaikinę gotikinę pasaką svarbu atsigręžti į gotikinę literatūrą ir vieną esminių jos bruožų.

Gotikos pagrindas – tiesioginė sąsaja tarp dabarties ir praeities. Praeities ženklas tarsi vaiduoklis, kurį sutinkame dabartyje. Filme jis vaizduojamas per Europos kolonializmo istoriją, kuri šiandien ir toliau reiškiasi įvairiomis politinės ir socialinės nelygybės formomis. Juk būdami europiečiais neišvengiamai esame susiję ir su tamsiąja Europos istorijos puse.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 8

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

19:03
03:55
01:01

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Interviu 15MAX
15MAX
15MAX