– Kaip Jūsų gyvenime atsirado režisūra?
E.Vertelytė: Režisūros aš niekad ir nestudijavau. Aš studijavau scenarijaus rašymą Londone taip pat Danijoje esu studijavusi kino mokyklą, bet režisūros, kaip specialybės aš niekada nesimokiau.
– Drąsu imtis režisūros iki tol nesusidūrus su tuo?
E.Vertelytė: Dažniausiai būna taip – galvoji, kad gali. Kaip lietuviai galvoja, kad viską žino apie krepšinį, bet kai pabando – nesigauna. Pirmiausia atsiranda idealizmas, entuziazmas. Galvoji, kad žinai, galvoji, kad gali. O kai įmerki koją, nėra kur pabėgti, reikia kažkaip suktis. Tai turbūt viskas taip ir prasideda, o po to žingsnis po žingsnio, jeigu nuoširdžiai dirbi ir turi kažkokią viziją – išmoksti. Aišku, po pirmo filmo pamačiau, kad reikia dar daug išmokti.
– Bet turbūt daug ko ir išmokote?
E.Vertelytė: Išmokau tiek, kiek turbūt jokioje aukštojoje mokykloje neišmokčiau.
– Ar buvo baisus pirmas darbas režisierės kėdėje?
E.Vertelytė: Buvo labai baisu, net sunku apsakyti tą jausmą. Dabar atrodo, kad aš nieko nežinau, tik reikia vaidinti, kad žinau (juokiasi). Pirmas kelias dienas priimi tai kaip vaidmenį. Po savaitės pradedi kažką suprasti. Bet tikrai labai baisu buvo. Mano pirmos dienos užduotis buvo tiesiog nenugriūti, nes taip drebėjo kojos (juokiasi).
– Egle, jums šis vaidmuo buvo artimas ?
E.Mikulionytė: Kai perskaičiau scenarijų, supratau, kad labai pažįstamas laikotarpis. Skaitant scenarijų man viskas plaukė, nieko daugiau net nereikėjo ieškoti, viskas buvo aišku. Vėliau su režisiere aikštelėje reikėjo aptarti, kaip vaidinti, kur stovėti, kaip atsisėsit.
– Kaip sekėsi darbas su režisiere?
E.Mikulionytė: Man labai patinka, kad Eglė labai tiksliai žino ko nori, aiškiai mato kryptį. Jeigu kažkas būdavo ne taip, paprašydavo kai kurias scenas perfilmuoti. Ir tai yra labai gerai.
– Jūsų filmas apkeliavo daug tarptautinių festivalių, bet tik festivalyje Liuksemburge buvo rodomas su N18 ženklu. Kodėl?
E.Vertelytė: Vėliau sužinojau, kad rado daug seksualinių poteksčių. Po to susitikau su kritiku, kuris parašė filmo recenziją pagal S.Freudo analizę. Jis įžvelgė labai daug seksualumo – dešros ir t.t. Jis viską išanalizavo ne per laikotarpį, o man dešra yra laikotarpio reprezentacija, kylanti iš kiaulių fermos.
– Tai jis dešrose visai kitą simboliką įžvelgė?
E.Vertelytė: Jis įžvelgė visai kitą simboliką filme. Buvo labai įdomu skaityti, nes jis įžvelgė tai, apie ką aš gyvenime nebūčiau pagalvojusi (juokiasi).
– Ar kas nors pasikeitė jūsų gyvenime po „Sidabrinių gervių“?
E.Vertelytė: Manau, kad mano gyvenime tikrai kažkas pasikeitė. Sulaukiau žymiai daugiau dėmesio sau, savo kūrybai. Po „Sidabrinių gervių“ tas susidomėjimas ypač išaugo. Tai, kad mane kviečia, kad nori rodyti mano filmą – man yra malonu.
E.Mikulionytė: Sulaukiau įvairių kvietimų filmuotis, bet turbūt didesnėse šalyse
